Premjera Lietuvos nacionaliniame dramos teatre numatyta gruodžio 1, 2 dienomis, bet spektaklis jau sulaukė nemažai komplimentų.
Spektakliui pranašauja šviesią ateitį
„Su Martynu susitikau prieš daugelį metų kaip su jaunu šokėju. Mačiau, jo, kaip šokėjo, vėliau – choreografo, pagaliau kaip asmenybės brendimą. Džiaugiuosi, kad imtis choreografijos jį paskatino mano inicijuotas „Kūrybinio impulso“ projektas.
Man labai patinka, kad M.Rimeikis ryžosi kalbėti apie svarbius dalykus. Reikia parodyti šokio pasauliui, kad judesiais galima prabilti ne tik apie paviršutiniškus, bet ir apie labai svarbius dalykus. Tai premjera, svarbi ne tik M.Rimeikio kūrybinėje biografijoje, bet reikšminga ir visame Europos baleto kontekste“, – pabrėžė tą kontekstą gerai pažįstantis K.Pastoras.
Jis pažadėjo, kad spektaklis būtinai bus parodytas ir kitų šalių scenose, galbūt net perkeltas į Varšuvos Didįjį teatrą.
Pasirinko atskiras scenas
M.Rimeikis „Procesą“ pirmą kartą skaitė dar mokydamasis vidurinėje mokykloje, bet iki galo taip ir neįveikė. O kai prieš dvejus metus gavo pasiūlymą statyti dviejų veiksmų spektaklį, suprato, kad reikės kokios nors dramaturgijos. Ėmė svarstyti, ką rinktis, ir sulaukė patarimo perskaityti „Procesą“.
„Perskaitęs iškart supratau, kad čia yra tai, ko ieškau. Po to apėmė baimė, kad kūrinyje per daug gilumų. Tačiau galiausiai ryžausi ir turėjau beveik dvejus metus labai įdomios veiklos. Net gaila, kad darbas priartėjo prie pabaigos“, – pasakojo choreografas.
Kaip žino skaičiusieji, pagrindinis „Proceso“ veikėjas Jozefas K. vieną rytą yra pažadinamas teismo agentų, kurie praneša, kad jis areštuojamas ir prasidėjo jo procesas. Greitai pavargęs ieškoti savo kaltės ir bandyti sužinoti kaltinimus, jis tęsia savo procesą ir pereina visas jo institucijas.
Jozefo K. procesas – tai košmaras iš kurio išeities nėra, klajonės po biurokratiškų proceso institucijų labirintus. Proceso laimėti neįmanoma, tačiau visi verčia Jozefą K. juo rūpintis. Ir nors procesas prasidėjęs ne vien Jozefui K., jis vis tiek yra visiškai vienas.
Nors Lietuvoje baletas F.Kafkos kūrybos motyvais kai kam kėlė abejonių, šokio pasaulyje šis autorius jau nemažai eksploatuotas, ypač – jo „Metamorfozės“. „Procesą“ irgi bandyta versti į judesio kalbą. Taigi tai nėra šokiui neįkandami kūriniai.
Į „Procesą“ galima žvelgti įvairiais kampais: kalbėti apie biurokratiją, valdžios santykį su žmonėmis, apie begalinį liūdesį, vienatvę ir veikėjų pasmerktumą.
M.Rimeikiui artima pasirodė herojaus dinamika, jo kaita ir virsmas: rytą atsibudęs jaunas žmogus, galvojantis apie karjerą, gyvenimą baigia apimtas vienintelės minties, kaip išsiaiškinti savo kaltę – esamą ar tariamą.
Dėliojant libreto įvykių eigą, atsisakyta mėginimų nuosekliai, su visais F.Kafkos aprašytais veikėjais „sušokti“ romano siužetą. Pasirinktos tik atskiros scenos, kurių seka išsaugo vientisą kūrinio prasminį „stuburą“.
Kiekviena scena čia suvokiama kaip atskiras labirintas, kurį tenka įveikti pagrindiniam herojui Jozefui K.
Finalas taip pat apsieina be kruvino mėsininko peilio: juk pagrindinis veikėjas iš tikrųjų pražūva ne tada, kai jam įvykdoma egzekucija, o tuomet, kai praranda viltį.
Jozefo K. vaidmens atlikėjui – iššūkis
Pagrindinį – Jozefo K. vaidmenį šoks du baleto artistai – Jeronimas Krivickas ir Ernest Barčaitis.
Per spektaklio pristatymą žiniasklaidai trečiadienį J.Krivickas prisipažino, kad repetuoti šį vaidmenį pradėjo nuo praėjusio sezono. Artistas neslėpė, kad jis pareikalavo daug fizinių, dvasinių ir emocinių jėgų.
„Jis fiziškai sunkus, nes jo šokio kalba gili, turtinga. Emociškai pats kūrinys, tema prideda svorio.
Jozefo K. sieloje vyksta vidinė kova – su visuomene, su savimi. Jį nelengva pakelti dvasiškai, nes vaidmuo vargina tiek fiziškai, tiek emociškai. Tai – ne princo vaidmuo. „Procesu“ dabar gyvename, spektaklio kūrimo procesas vyksta ir užkulisiuose“, – pasakojo J.Krivickas.
M.Rimeikis mano, kad jo sukurta Jozefo K. šokio partija – viena sudėtingiausių visame trupės vyrų repertuare.
Muzika – kaip šūvis
Kompozitorius M.Urbaitis iš pradžių buvo pakviestas kaip muzikos konsultantas, tačiau išėjo taip, kad netrukus jis tapo originalaus baleto autoriumi. Kompozitorius pripažino, kad tas metas, kai kūrė muziką „Procesui“, buvo labai įdomus jo gyvenimo tarpsnis.
„F.Kafkos „Procesas“ – toks vientisas veikalas, tad ir baleto muzika turi būti lyg vientisas šūvis“, – vaizdžiai apibūdino M.Urbaitis. Šiame spektaklyje jis turi bendraautorę – jauną kompozitorę Mariją Paškevičiūtę, kuri sukūrė elektroninius intarpus.
„Marija turi gerą pojūtį, taikliai pagauna atmosferą ir nuotaiką, o teatre tai labai reikalinga“, – kolegę gyrė maestro M.Urbaitis.
Baleto „Procesas“ premjera. Gruodžio 1, 2 d. 18 val. 30 min. Lietuvos nacionalinis operos ir baleto teatras, Vilnius.
