– „Dviese sūpuoklėse“ kadaise suvaidino legendinė Lietuvos aktorė Monika Mironaitė su Artiomu Inozemcevu. Kaip atrodo jums, kur slypi šios amerikiečių dramaturgo W.Gibsono pjesės grožis?
– Tai – vyro ir moters santykis, jo paslaptis. Būtent tai čia svarbiausia ir įdomiausia. Vyras ir moteris – spektakliui sukurti daugiau nieko nereikia. Legendinis Rusijos teatro režisierius Piotras Fomenka yra sakęs: „Scenoje reikia vyro, moters ir Dievo“, o aš pridurčiau: „Vyro, moters ir meilės, nes Dievas ir meilė, ko gero. yra tas pats.“
Šis spektaklis – apie tarpusavio santykių sunkumą, vienatvę, problemas, kurios turi prasmę. Visko reikia, kad žmogus galėtų susitaikyti ir po kurio laiko į viską pažiūrėti kitomis akimis. Juk gyvenime blogi dalykai pasimiršta ir lieka tik šviesa.
Kad ir kaip herojai šioje istorijoje kankintųsi, jiems tai gera pamoka. Tai istorija, kuri liks jų atminty. Ši pjesė parašyta 1958 m., jos herojai kenčia jau beveik šešiasdešimt metų, reikia duoti jiems galimybę išsilaisvinti, gal net sugalvoti kitą finalą, mes apie tai dar galvojam...
– Kaip gražiai pasakyta: „Scenoje reikia tik vyro, moters ir meilės“. Sakykite, kaip meilę supranta jūsų herojai: Jis ir Ji?
– Tai – įdomi tema. Vyrams meilė susijusi su romantika, iššūkiais, jiems meilė – lyg skrydis į kosmosą. O moterims – tai gamtos šauksmas, šeima, savęs dovanojimas vyrui, vaikams.
Mūsų herojė taip pat norėtų surasti savo žmogų, susilaukti vaikų. Iki susitikimo su Džeriu tai nebuvo taip skausminga. Ji labai savarankiška, tvirta, stipri mergina, kuri nenori atiduoti nė centimetro savo laisvės. Jos natūrali būsena – vienatvė.
O Džeris buvo vedęs, išsiskyrė ir išvažiavo į kitą miestą. Jo žmona yra pirmoji ir viso jo gyvenimo meilė. Jis galvoja apie ją visą laiką. Abu spektaklio herojai jaučiasi panašiai: jis jaučiasi vienišas, ji – vieniša. Vienatvė yra pagrindinė spektaklio tema. Jie neturi kur eiti, neturi su kuo susitikti. Abu artėja prie ribos, kai nesinori su bet kuo leisti laiko, pramogauti – taip elgiamasi iki 30-ies. Vėliau tai jau nenatūralu.
– Repeticijos eina į pabaigą, premjera jau gruodžio 8 dieną. Kokį pažadą galėtumėte duoti šio spektaklio žiūrovui ?
– Minimum – tai bus gražu, maksimum – tai bus labai įdomu. Ši istorija užburs, joje bus labai daug paslaptingos energijos, neišsakytų dalykų tarp vyro ir moters. Tikrai nebus nuobodu ir tai turėtų sužavėti, sudominti.
Čia bus dvi nepridengtos vienatvės su tiksinčiu biologiniu laikrodžiu. Jam jau 33-eji, jai – 29-eri ir jie bando spėti įšokti į paskutinį nuvažiuojančio jaunystės traukinio vagoną. Mes bandome save apgauti manydami, kad jaunystė amžina, kad mūsų laikais viską galima patempti, pataisyti, nupjauti... Visa tai melas: laikas praeina ir mes suvokiame, kad nieko negalime padaryti. Nuo amžiaus nepasislėpsi.
– Jūs nuostabiai pataikėte pasirinkdami aktorių duetą. Indrė Patkauskaitė ir Mantas Vaitiekūnas itin talentinga ir vizualiai labai graži pora. Kuriant vaidmenis jiems labai pravers ir gyvenimo patirtis, kuri yra jų išgyventa, išjausta, jų – kaip Indrės ir Manto.
– Indrė trapi, gyvybingomis, degančiomis akimis. Kai pirmą kartą išvydau Indrę vaidinant „Madagaskare“, suvokiau neįtikėtiną jos talentą. O Mantą pirmą kartą pamačiau atliekantį komišką vaidmenį, bet paskui aptikau vidinę jėgą, talentą, supratau, kad tokio vaidmens kaip „Dviese sūpuoklėse“ jis niekada neturėjo, tai jo pirmasis itin rimtas vaidmuo.
Nenorėjome atskleisti jo komiškosios natūros, talento, bet šiandien repetavome vieną sceną, kurioje jis kalbėjo seno žmogaus balsu, ir tai buvo labai žavu. Galbūt panaudosime ką nors iš jo praeities arsenalo, bet tai skirsis nuo to, ką jis darė anksčiau. Jo vaidmuo šiame spektaklyje nėra komiškas, čia jis – lyrinis herojus: reflektuojantis, nervingas, kenčiantis žmogus. Tai kai kas nauja ir jam.
Džiaugiuosi šia aktorių pora, jų talentu, gyvybe, kurią jie skleidžia žiūrovui, jų energija scenoje. Džiaugiuosi, kad aktorei I.Patkauskaitei šiame spektaklyje labai pravers ir jos šokėjos patirtis. Mat jos herojė svajoja būti šokėja. Kiti režisieriai neatkreipė dėmesio į šį faktą, tik užsiminė, kad Gitela netalentinga, tačiau mes tuo nelabai tikime. Aš turiu parodyti, kad ji moka šokti, kad ji gali šokti, kad ji talentinga. Ji tiesiog dar neišgyveno tos istorijos, kuri leistų jai atsiskleisti. Ji dar neišgyveno sukrėtimo, nepatyrė impulso, kurio reikia, kad šoktum genealiai. Mūsų spektaklyje ji turi šansą atrasti savo talentą ir galbūt mes jai duosim šią galimybę...
– Aktoriai džiaugiasi galimybe padirbėti su jumis. Apie jus žinome tiek, kad esate Rimo Tumino mokinys, gyvenate ir dirbate Maskvoje, šiuo metu J.Vachtangovo teatre galima pasižiūrėti jūsų spektaklį „Audra“. Būtų įdomu sužinoti apie jus daugiau.
– Esu laisvai samdomas režisierius. Gyvenu Maskvoje. Esu žmogus, kuris ieško. Nesakau, kad ieškau savo teatro. Šiuo atveju pasitikiu R.Tuminu, kuris kalba apie tai, kad personažai yra gyvi: su savo valia, teise ir mes turime juos išgirsti.
Mes labai dažnai juos traktuojame pagal savo įsitikinimus, neduodame galimybės personažui prabilti, pasakyti apie save. Aš galiu pasitikėti savo herojais, aš turiu duoti jiems galimybę išsisakyti, išsipasakoti, jie juk gyvena pjesių puslapiuose daugybę metų.
Tokia pati užduotis manęs laukia ir spektaklyje „Dviese sūpuoklėse“, noriu duoti savo herojams galimybę išsisakyti, išsiverkti, nusiraminti, susitaikyti su savimi, su savo būtimi. Statyti pjesę R.Tumino teatre yra neįtikėtina garbė, man patinka darbiniai santykiai teatre, atmosfera, komanda, kurią pavyko suburti. Kompozitorius Faustas Latėnas parašė labai gražią – liūdną ir švelnią – muziką. Scenografas suteiks galimybę mūsų herojams būti pakylėtiems, jie bus lyg dvi planetos virš Žemės.
– Užsiminėte apie spektaklio scenografą ir kostiumų dailininką Julianą Tabakovą, kuris šiek tiek pažįstamas Lietuvos publikai. Lygiai prieš dešimtį metų su švedų režisieriumi Etienne'u Glasteriu jis Vilniaus mažajame teatre sukūrė scenografiją Willamo Shakespeare‘o „Audrai“...
– Julianas yra Bulgarijos ir Švedijos pilietis, gyvenantis keliuose miestuose, dirbantis keliose valstybėse, mokslus ėjęs Sofijoje, Paryžiuje ir Londone. Tai ne šio pasaulio žmogus: jo kūryba apima teatro scenovaizdžius, kostiumus, performansus, fotografiją, knygų iliustraciją, autorinių filmų režisūrą.
Dailininkas yra sukūręs scenografiją daugiau kaip 35 spektakliams Sofijos, Maskvos, Stokholmo, Upsalos ir Geteburgo teatruose. Julianas yra neįtikėtinai tikslus, jautrus, turintis unikalų pajautimą. Mačiau vieną jo darbą, kurį jis padarė su R.Tuminu ir užsidegiau noru padirbėti kartu. Tai mūsų pirmas bendras darbas, bet tikrai ne paskutinis.
„Dviese sūpuoklėse“ premjera jau gruodžio 8, 9, 22 dienomis. O gruodžio 1 d. 18 val. 30 min. Vilniaus mažajame teatre šio spektaklio scenografo ir kostiumų dailininko J.Tabakovo kūrybos vakaras, kurį ves dailėtyrininkė dr. Dalia Karatajienė. Renginys nemokamas ir atviras visiems.
Režisierių U.Baialievą kalbino Rūta Jakimauskienė
