Kol visi laužo ietis dėl bunkerio ar žirgo, savaitgalį Lietuvos nacionaliniame operos ir baleto teatre rampos šviesą išvydo tikras nacionalinis kūrinys – baletas „Procesas“ pagal Franzo Kafkos romaną.
Ištarmės aiškumas, logika, sudėtingo teksto būties lengvumas choreografo Martyno Rimeikio balete sukūrė gerą pagrindą tautai vienytis ir atrasti save po F.Kafkos vėliava.
Ir nebuvo jokios politikos, tradicinių biurokratų ar kitų niekų, kurie dažnai užtemdo akis ir protą mūsų šalies intelektualams. Ambicinga? Taip.
O buvo taip... Dar prieš spektaklio premjerą susitikimuose su publika rašytojas, eseistas, vertėjas ir, kaip pats save pavadino, baleto „Procesas“ „pribuvėjas“ Laurynas Katkus pateikė įdomią ir netikėtą mintį apie lietuvių kultūros ir F.Kafkos bendrumus.
Esą F.Kafkos personažai į ribines situacijas reaguoja asmeniškai, neprievartaudami kitų tapti savosios dramos bendrininkais. „Tuo F.Kafka artimas lietuvių kultūrai, mat nuolatinės savistabos tradicija būdinga tiek mūsų literatūrai, tiek inteligentijos laikysenai“, – sakė L.Katkus.
Turbūt tai vieninteliai žodžiai, kuriuos vertėjo įdėti į spektaklio programėlę šalia L.Katkaus ir choreografo M.Rimeikio sukurto libreto. Visa kita gerai atsiskleidė pačiame sceniniame vyksme ir be jokių „laiškų žiūrovui“.
Perkėlė į pilkąją zoną
Kitoks – melodingas ir nuolankus – kompozitorius Mindaugas Urbaitis dar ilgai liko skambėti mintyse po spektaklio, vertė ginčytis su juo, reikalauti atsakymų į galbūt retorinius klausimus, sutikti ir principingai nenusileisti, kviesti į kovą, nepasiduoti. Net nepastebėjai, kaip veikiamas muzikos atsidūrei kafkiškoje pilkojoje zonoje.
„Procese“ M.Urbaitis modernus savaip – tiesiogiai suvokiamo modernumo vėliavą įdavė į rankas jaunai kompozitorei Marijai Paškevičiūtei, kuri nenuvylė atskleisdama, kaip šiuolaikinės elektroninės, „noise“ muzikos universalumas jungiasi su pripažintais muzikiniais pasakojimais. Dirigentas Modestas Barkauskas visa tai įvardijo ir sugrojo kaip „tekančią muziką“, ir turbūt buvo teisus.
M.Rimeikio choreografija šioje „tekančioje muzikoje“ buvo išbaigta ir skoninga. O braižas savitas ir labai individualus, nors šiuolaikiniame šokyje sudėtinga tarti naują žodį.
Labai norėdamas ir M.Rimeikio choreografiją gali užtempti ant kokio nors palyginimų (pavyzdžiui, Matso Eko) kurpalio, bet to daryti visiškai nesinori.
M.Rimeikis išsiskiria savita, galbūt net ir L.Katkaus minėta laikysena.
Gruodžio 1 dieną žiūrėdama spektaklį negalėjau atsiriboti nuo vaizdinio, kad Jozefą K. šoka pats M.Rimeikis, – tiek šokyje buvo improvizacinės jėgos ir pačios choreografo sielos.
Be abejonės, jaunasis meistras dar yra ieškojimų lauke – tai liudijo kai kurios spektaklio scenos – „Bank“, „Panelė Biurstner“.
Tačiau ir šių scenų projekcija iš esmės nenukrypo nuo bendro konteksto. Įspūdingos masinės scenos dovanojo stebėtojui emocinę iškrovą, neleido įstrigti tirštinamos atmosferos smulkmenų labirintuose.
Nesirinko lengviausio kelio
Baletas „Procesas“ sukonstruotas panašiai kaip 1962 metais Orsono Welleso sukurtas filmas „Procesas“. Aiškiai atskirtos scenos, trys moterys, katedra kaip kulminacija, „film noir“ (liet. juodasis kinas) būdinga stilistika. Bet tuo panašumas ir baigėsi – tai tebuvo žiūrovui pasiūlytas atskaitos taškas. Tik beveik neapčiuopiamos citatos šokyje ir scenografijoje kreipė minties ašį į O.Welleso „Procesą“.
Marijus Jacovskis, šio baleto scenografijos autorius, įgyvendino nepaprastai švarius, išgrynintus architektūrinius sprendimus.
Pamatęs tokią scenografiją pradedi nekęsti Antoni Gaudi, kurio siurrealistinės architektūros stilius čia gal ir labai tiktų, bet nieko nepaaiškintų.
M.Jacovskis, kaip ir kiti mūsų „Proceso“ autoriai, nesirinko lengviausio iliustratyvaus kelio. Nebuvo jokių dėmesį blaškančių vaizdo projekcijų, jokių kruvinų peilių ar kitokių provokacijų.
Tik maksimalus vaizdo, muzikos ir šokio grynumas. Lyg iš daktaro Josepho Ignace’o Guillotino brėžinių į sceną perkelta konstrukcija pati kūrė grėsmingą atmosferą nuo veiksmo pradžios iki pabaigos.
Judantys objektai taip pat judėjo ne šiaip sau. Nenoromis, bet klausiau savęs – o kas juos judina ir kodėl?
Kostiumų dailininkės Jurgitos Jankutės sukurti kostiumai palaikė bendrą koncepciją ir net nesistengė konkuruoti įžvalgomis.
Vienintelis Advokatas (Jonas Laucius), besišnekučiuojantis su dievais-teisėjais, tapo balta dėme-angelu su savo baltu apdaru ir procesiniu peruku.
Visi kiti bėgiojo juodos ir baltos spalvų gamoje – atrodė visai nesvarbu, kas čia ką, pakirdęs iš patalo, ant savęs užsimetė. Intriguojančios buvo gal tiktai per trumpos Jozefo K. kelnės.
Be klasikinio baleto dulkių
Jozefo K. personažas – vienas iš tų vaidmenų, apie kurį svajoja kiekvienas baleto artistas ir kurio turėtų bijoti kiekvienas choreografas.
Nuo šio vaidmens kūrėjo labai daug kas priklauso. M.Rimeikis neišsigando, ir laimingieji – Jeronimas Krivickas gruodžio 1-ąją ir Ernestas Barčaitis gruodžio 2-ąją startavo į Kafkos kosmosą.
Abu savaip geri ir abu savaip įdomūs. Bet kare kaip kare, o procese kaip procese.
Teikčiau pirmenybę E.Barčaičiui, kuriam pavyko ne tik įgyvendinti choreografo lūkesčius, bet ir įvaldyti įtaigesnę sceninę kalbą – atlaikyti kitų spektaklyje veikiančių personažų svorį ir žavesį.
Sutikime, tokios scenos divos kaip Anastasija Čumakova, Rūta Lataitė, Olesia Šaitanova ar Marta Rueda privers bet ką slėptis po popieriaus lapais. Kunigo vaidmenį kūręs Marius Miliauskas ir Dėdę vaidinęs Mantas Daraškevičius – taip pat neeiliniai aktoriai.
Vis dėlto E.Barčaitis savo mąslia veido išraiška, Dievo dovanotu sceniniu magnetizmu ir proporcingu scenografijai ūgiu sugebėjo išlikti šalia minėtų personų svarbus ir įtaigus.
Tuo metu būtent dėl to palūžo Jeronimas ir atidavė sceninę iniciatyvą kitiems kosmonautams. Taip jau baleto teatre kartais būna – prakaituoji, prakaituoji, o kitas papilsto iš tuščio į kiaurą ir paima banką.
Teatro baleto kompanija leidosi vedami choreografo, sugebėjo tapti atskiru veikiančiu personažu, nusipurtyti klasikinio baleto dulkes ir įrodyti savo profesionalumą.
Publika plojo atsistojusi, dėkinga už išsaugotą aiškų protą ir nesutrikdytą dvasią.
Didysis melancholikas F.Kafka turbūt nusišypsotų ir tartų: „Aš su jumis, lietuviai, nesapnuokite košmarų“.
* * *
Romaną įkvėpė išsiskyrimas
„Procesas“ – vienas iš trijų garsiausių įtakingojo XX a. austrų prozininko F.Kafkos (nuotr.) kūrinių.
Prahoje gyvenęs F.Kafka (1883–1924) šį nebaigtą romaną kūrė įtemptu laikotarpiu, kai išsiskyrė su sužadėtine ir po paskutinio pokalbio su ja buvo apimtas kaltinamojo būsenos. Mat pokalbio metu jis pasijuto lyg teisme. Tai F.Kafką ir paskatino pradėti rašyti „Procesą“.
Šis romanas pasakoja apie banko tarnautoją Jozefą K., kuris 30-ojo gimtadienio rytą areštuojamas dėl jam pačiam nežinomų priežasčių, nors gali laisvai judėti ir dirbti. Visi jo bandymai sužinoti, kuo yra kaltinamas, lieka bevaisiai.
Herojus stoja prieš nesuprantamai veikiantį teismą ir ima skirti vis daugiau dėmesio procesui – jį vis giliau įtraukia košmariškas siurrealistinės biurokratijos labirintas, o į paties Jozefo K. pasaulį ima kištis teismas.
Tačiau nuo Jozefo K. slepiama, ar iš tikrųjų teismo procesas vyksta. Jis nesužino ir apie teismo sprendimą, tik nujaučia, kad jo laikas baigėsi. Taip ir nesužinojusį, kuo kaltinamas, Jozefą K. 31-ojo gimtadienio išvakarėse išsiveda du vyrai ir nuduria „lyg kokį šunį“.
