Gruodžio 12 d. maestro koncertuos Kauno filharmonijoje, o gruodžio 13 d. pasirodys Vilniuje, „Vaidilos“ teatre. Po pirmojo koncerto Paliesiaus dvare pakalbinome pianistą.
– Ką jums reiškia Kalėdos? Kaip stengiatės įprasminti šį laikotarpį?
– Viskas susiklosto labai natūraliai. Muzika, dvasingumas, religingumas yra giminingi dalykai, prasmingi, ne merkantiliniai. Todėl Kalėdos labai gerai siejasi su muzika - nuo seno taip yra.
– Ar Kalėdos jums taip pat reiškia ir vidinį atsinaujinimą?
– Taip, tai atsinaujinimas. Kita vertus, sąlytis su amžinais dalykais. Supranti, kad esi tas pats žmogus, kaip vaikystėje. Žvakutės, jaukumas primena vaikystę, pajunti amžinybės dvelksmą. Čia slypi kažkoks stebuklas. Viskas amžina, bet sykiu ir nauja. Naujas sąlytis su savo siela, kuris lydi nuo vaikystės.
– Su kuo jums siejasi muzika - su įkvėpimu ar „juodu” darbu?
– Tai aktualus klausimas kiekvienam muzikantui, nes šių abiejų dalykų derinys yra visada. Vien subjektyvi saviraiška gali virsti chaosu.
Kita vertus, bandyti vien ką nors atkartoti ir išmokti, labai nuobodu, ten nėra gyvybės. „Forma“ užpildoma šia diena, jos jausmais, galų gale savu gyvenimu, emocija, sava samprata ir intelektu. Atlikėjas pateikia tų minėtų dviejų dalykų sintezę.
– Tad kiekvieną kartą atlikėjas bus kitoks, taip pat kitoks bus ir jo grojimas?
– Taip, nors yra tradicijos, kultūra, tobulos formos, kurios irgi formuoja žmogų. Laikytis kokio nors kanono nėra nelaisvė. Tai suteikia tvarką ir darną. Tačiau ji kiekvieną kartą turi būti užpildyta gyvasties.
Jeigu yra tik forma be turinio arba atvirkščiai, tuomet kai ko labai trūksta. Kiekvieną dieną menininkas sprendžia, kokį šįkart kokteilį jis pagamins iš tų dviejų pagrindinių ingredientų.
– Esate atviras įvairiems muzikos stiliams. Vis dėlto ar yra toks muzikos stilius, kurio vengiate?
– Kiekvienas stilius suteikia galimybę meniškai reikštis, ar tai būtų kantri muzika, ar tradicinis džiazas, avangardas, liaudies muzika. Jei stilius egzistuoja, yra ir jo žaidimo taisyklės, pagal kurias galima puikiai žaisti.
Žinoma, žmogus pasirenka tai, kas jam artimiausia. Aš nelabai įsivaizduoju save atliekantį visišką popsą. (Juokiasi.) Kartais mielai klausau hiphopo, bendradarbiauju su elektroninės muzikos kūrėjais, nors turbūt tai labiausiai nuo klasikos nutolę stiliai.
Aišku, nepavadinčiau savęs tokios muzikos ekspertu, tiesiog kai ką išmanau geriau, kai ką prasčiau. Gerai jaučiuosi klasikinėje tradicijoje, nors ji taip pat turi daug atšakų.
– Ar klausotės muzikos prieš savo pasirodymus?
– Taip, turiu gana nemažą grojaraštį. Prieš premjeras stengiuosi susikaupti ties ta muzika, kuri skambės. Jei rengiuosi skambinti įprastą programą, kitokia muzika man padeda atnaujinti jos suvokimą.
Klausausi džiazo, elektronikos, folko, baroko muzikos, pastaruoju metu ypač Claudio Monteverdi bei renesanso meistrų. Labai dažnau klausausi ne fortepijoninės muzikos.
Visada būnu su ausinėmis lėktuve, oro uoste, gulėdamas lovoje.
– Kaip jus veikia Kalėdų karštligė?
– Šurmulys nelabai mane veikia. Aišku, mieste kamščiai, visi laksto dovanų ir taip toliau – to negali nepastebėti. Tačiau man svarbiausia jaukumas ir sąlytis su savo siela.
Apskritai visur yra komercijos - ne tik švenčiant Kalėdas, bet ir klasikinėje muzikoje. Žmogus neatsiejamas nuo savo buities. Tik aš gal nelabai praktiškas, vengiu tos karštligės. Kalėdiniu laikotarpiu yra ką veikti - būna daug koncertų, todėl neužsikrečiu karštine. Savo dovanėles pateikiu muzikine forma.
– Ar kas nors yra jus smagiai nustebinęs per Kalėdas?
– Per šventes ir ne tik dukra man dovanoja labai gražius, šiltus piešinius. Vieną tokį, labai talentingai nupieštą esu gavęs su užrašu: „The best dad in the world.“ (Juokiasi.) Tokie dalykai mane sujaudina.
Tas piešinys yra mano kambaryje - jeigu kas ne taip, pasižiūriu į jį ir žinau, kad esu „The best dad in the world“! Mano dukra labai mėgsta bendrauti angliškai. Ji taip gerai moka kalbą, kad net mane pralenkė. Toks mūsų žaidimas - kalbėtis angliškai.
