Muzika kibirkščiavo netikėtais pasažais ir skambesiais, įelektrino salę energingais ritmais. Suvaldyti tą įnoringą gamtos stichiją primenantį garsų mikrokosmosą buvo didžiulis iššūkis dirigentui. Maestro G.Rinkevičius, neseniai sužavėjęs žinovus Richardo Strausso „Alpių simfonija“, ir vėl šventė triumfą, sukėlęs salėje euforiškas ovacijas.
„Turangalila“ – vienas iškiliausių LVSO darbų per visus 29-erius orkestro gyvavimo metus. „Tai ypatingas kūrinys. Neatleisčiau sau visą gyvenimą, jei jo nepadiriguočiau. Orkestras jau subrendo jį atlikti, o publika – jį išklausyti“, - kalbėjo G.Rinkevičius po pasirodymo.
Prie vakaro sėkmės daug prisidėjo ir virtuoziškas pianistas Alexanderis Paley bei unikaliu instrumentu – Marteno bangomis – grojęs prancūzas Bruno Perrault. Fortepijono partija simfonijoje yra viena sunkiausių muzikos literatūroje – tiek ritmiškai, tiek ekspresyvumu ir virtuoziška kadencija.
Vilniaus kongresų rūmų scena gimtadienio koncerte atrodė neįprastai – jos priekyje buvo sumontuota papildoma pakyla fortepijonui ir elektroninėms Marteno bangoms, kurių pasaulyje šiuo metu tėra vos kelios dešimtys. Scenoje stovėjo ir trečias klavišinis instrumentas – klavinova.
Kadangi simfonijoje labai svarbus vaidmuo tenka ir mušamiesiems – būgnams, cimbolams, varpeliams, grojo net aštuoni perkusininkai. Kai kuriuos muzikantus orkestrui teko skolintis iš kitų kolektyvų – net iš Baltarusijos.
Nedaug XX amžiuje sukurtų kūrinių taip tvirtai įsibuvo didžiųjų orkestrų repertuare, kaip moderniosios prancūzų muzikos klasiko O.Messiaeno (1908-1992 m.) simfonija „Turangalila“. Beveik 80-ies minučių partitūra nepaliauja žavėti atradimais, klasikinės darnos ir archainių kultūrų atgarsių deriniu.
Simfonijos pavadinimą kompozitorius aiškino taip: žodis „Turangalila“ paimtas iš sanskrito. „Lila“- pažodžiui reiškia „žaismą“, tačiau ne bet kokį, o dieviškąjį, susijusį su kosmosu, sutvėrimu ir griovimu. Tai gyvybės ir meilės žaidimas. „Lila“ reiškia ir meilę.
„Turanga“ – tai bėgantis laikas, skriejantis šuoliais ir byrantis kaip smėlis smėlio laikrodyje. Tai judesys ir ritmas. O „Turangalila“ kartu turėtų reikšti meilės dainą, himną džiaugsmui, judėjimui, ritmui, gyvenimui ir mirčiai. Pats O.Messiaeno simfoniją „Turangalila“ dar vadino meilės daina.
Prieš koncertą Marteno bangomis grojęs svečias iš Prancūzijos B.Perrault pasidalijo mintimis apie „Turangalilą“ ir savo egzotiškąjį instrumentą. Beje, šią simfoniją jam teko groti per visą gyvenimą tik 12 kartų.
„Neįmanoma groti Marteno bangomis ir nebūti grojus O.Messiaeno, – teigė B.Perrault. – O.Messiaeno kūryba sudaro didžiulę mano gyvenimo dalį, nes šis kompozitorius rašė nuostabią muziką Marteno bangoms, į kurią tikiuosi įlieti ir savo asmeninį požiūrį bei jausmų. Man O.Messiaeno muzika yra prancūzų kompozitoriaus Claude‘o Debussy kūrybos tąsa – ji pagrįsta spalvomis, harmonija, virtuoziškumu.
Mane žavi jos tonacijų ypatumai, indiški muzikos ritmai, taip pat paukščių ir religiniai motyvai. O.Messiaeno muzika iš tiesų yra Dangaus ir Žemės muzika. Marteno bangų partija jai suteikia neįtikėtinos šviesos. Be to, ši partija nuolat jungia orkestro ir fortepijono dialogus. Tai tarsi nauja linija orkestre“.
Atlikėjas džiaugėsi, kad kūrinyje galima panaudoti daugybę instrumento galimybių: visą jo garsų diapazoną, tris garsiakalbius, kintančią dinamiką ir skirtingus garso tembrus – nuo švelnaus iki stipraus.
Fortepijoną ir Marteno bangas studijavęs B.Perrault neslėpė, kad nors labai mėgsta fortepijoną, Marteno bangos jį kaip atlikėją domina labiau. Kurdamas pastarąjį instrumentą prancūzų pianistas ir violončelininkas Maurice‘as Martenot sujungė šių dviejų instrumentų bruožus. Be to, jų skleidžiamame garse dar galima išgirsti ir vargonų bei kitų orkestro instrumentų sąskambių.
