Jaunasis dirigentas šiandien – ant populiarumo bangos. Jis ką tik pasirodė atkurtos Lietuvos šimtmečio proga su Baltijos šalių akademijų simfoniniu orkestru, dirigavo didelės sėkmės sulaukusią lietuviško baleto „Procesas“ premjerą.
Kitą sezoną Modesto vardą išgirs Prancūzijos, Slovėnijos, Bulgarijos, Slovakijos, Lenkijos, kitų kraštų publika. Mat jis laimėjo prestižiniame tarptautiniame Grzegorzo Fitelbergo dirigentų konkurse Katovicuose ne tik Bronzinę batutą ir premiją, bet taip pat Europos orkestrų tinklo „One“ prizą koncertuoti su šio tinklo vienijamais kolektyvais.
- Ar nebaugina naujos pareigos? Juk Šv.Kristoforo kamerinį orkestrą nuolat palieka geriausi muzikantai, -- užkalbinau M.Barkauską orkestro gimtadienio išvakarėse.
- Šio darbo ėmiausi tikėdamasis, kad išauš diena, kai Šv.Kristoforo kamerinis orkestras taps visaverčiu kolektyvu. Neseniai bendravau su Rygos pučiamųjų ir Talino kamerinio orkestrų, kuriuos išlaiko savivaldybės, atstovais – rudenį rengsime drauge koncertus Vilniuje, Rygoje ir Taline.
Šie orkestrai gyvena visiškai kitokiomis sąlygomis, turi net vadybininkus atskirai užsieniui ir nacionaliniams renginiams. O mūsų orkestre iš viso yra trys etatai, visi muzikantai dirba pagal trumpalaikes sutartis. Kai kurie dar negavo atlyginimo už gruodžio mėnesio darbus. Taigi nenuostabu, kad vien per praėjusius metus orkestrą paliko keturi lyderiai.
Kolektyvas tapo kadrų kalve kitiems orkestrams: vos muzikantai čia apšyla, įgyja patirties, juos kažkas sumedžioja. Juk kamerinis orkestras – puiki mokykla, jame nepasislėpsi už kolegų nugarų, turi dirbti visa koja, lyderiauti. Iš kamerinio galima drąsiai eiti į bet kurį kitą orkestrą.
-Tačiau svarbiausia jūsų misija – atstovauti miestui? Negi norite konkuruoti su Lietuvos kameriniu orkestru?
- Nemanau, kad turėtume apsiriboti pagrojimais miesto svečiams, kai sukaupta tokia didelė patirtis, aukštai iškelta kokybės kartelė, galime realizuoti save įvairiausiuose žanruose. Atstovaujame ne tik Vilniui, bet ir Lietuvai. Netrukus gastroliuosime Ukrainoje, laukia Amerika, taip pat Gruzija.
Joks kitas orkestras nėra tiek daug grojęs lietuviškos muzikos ir sukaupęs tokios didžiulės jos bibliotekos kaip Šv.Kristoforo kamerinis. Jis pelnė lietuvių autorių pasitikėjimą.
O turime nuostabių kompozitorių, prilygstančių visame pasaulyje žinomiems estui Arvo Pärtui ir latviui Peteriui Vaskui. Deja, mūsiškių muzika dėl kažkokių priežasčių nėra taip plačiai atliekama. Esu pasiryžęs prisidėti prie jos sklaidos, norisi naujai pažvelgti į lietuvių autorių kūrybos aukso fondą ir jį pagarsinti, o taip pat užsiauginti naujų autorių, kurie galėtų atstovauti Lietuvai.
Tai nereiškia, kad iš mūsų repertuaro dings pramoginiai projektai. Dar nebūdamas šio orkestro vadovas parengiau įdomią bendrą jo ir roko grupės „Colours of Bubbles“ programą, kurios DVD pristatysime Viniaus knygų mugėje.
Man patinka pajuokauti ir pašmaikštauti, įvairūs kūrybiniai eksperimentai. Esu labai temperamentingas, emocingas, mėgstu būti scenoje, visur dalyvauti. Tada jaučiuosi savimi, tarsi visavertis orkestro narys.
- Gal širdyje esate teatro žmogus? Jau nemažai spektaklių padirigavote Lietuvos nacionaliniame operos ir baleto teatre.
- Būsiu ir artėjančių Wolfgango Amadeaus Mozarto operos „Idomenėjas“ spektaklių antrasis dirigentas. Man patinka šis amplua. Tačiau gyvenimas neleidžia per daug rinktis – įsijaučiu į tai, ką turiu. Prisilietimas prie orkestro yra neįkainojama patirtis. Dirigentas be orkestro yra niekas.
Laukiu vasaros, kai pradėsiu rengtis koncertams Europoje su įvairių šalių orkestrais. Šią galimybę man suteiks tarptautinio konkurso Lenkijoje specialusis prizas. Tai daugiau negu pinigai. Pasiūlymai koncertuoti iš užsienio jau plaukia, o kitą mėnesį diriguosius Lietuvos nacionaliniam simfoniniam orkestrui.
- Kaip pasiekėte tokias aukštumas, vaikystėje net nelankęs muzikos mokyklos?
- Su muzika draugavau ir vaikystėje – dainavau „Dainų dainelės“ konkursuose. Tačiau mokytis muzikos nelabai troškau, tad tėvai manęs ir nespaudė. Nutaręs po devynių klasių stoti į Šiaulių konservatoriją, mokiausi privačiai. Tai buvo visiška afera – net natų dorai nemokėjau, buvau visiškas nulis.
Matyt, vėlai brendau ir kaip asmenybė, todėl aiškiai nesuvokiau savo sudėtingos situacijos ir manęs nekaustė baimė. Kadangi neturėjau muzikos pagrindų, galėjau rinktis tik chorinį dirigavimą. Aš labai rimtai kibau į mokslus ir man sekėsi – netgi laimėjau prizinę vietą respublikiniame solfedžio konkurse.
Po ketverių metų studijų konservatorijoje buvau sumanęs stoti į džiazą – mėgdavau improvizuoti pianinu. Tačiau persigalvojau – išlaikiau stojamuosius į maestro Jono Aleksos choro dirigavimo klasę akademijoje, o jam išėjus iš šios katedros, lankiau jo simfoninio dirigavimo fakultatyvo užsiėmimus.
Kai maestro mirė, patekau į maestro Juozo Domarko rankas. Taip prasidėjo dar vienas muzikos pažinimo etapas. Jis man suteikė neįkainojamus amato pagrindus, suvokimą ir patirtį, už kurią esu be galo dėkingas. Ir štai aš pats vadovauju orkestrui. Tai fantastiška!
