Spektaklyje vaidina jaunieji aktoriai Iveta Raulynaitytė, Ieva Labanauskaitė, Giedrė Kederytė, Kamilė Galkutė, Petras Šimonis, Mantas Barvičius, Fausta Semionovaitė, Tomas Šečkus, Gabrielė Ladygaitė, Emilija Jaujininkaitė, Karolis Legenis.
Spektaklis kuriamas bendradarbiaujant su Lietuvos muzikos ir teatro akademija (LMTA).
– Kodėl savo diplominiam darbui pasirinkote būtent šią pjesę, kaip ji pateko į jūsų akiratį? – pasiteiravau spektaklio „Mums viskas gerai“ režisierės, LMTA ketvirto kurso studentės E.Švedkauskaitės.
– Pirmas susitikimas su šia D.Masłowskos pjese buvo labai netikėtas ir intriguojantis. Pjesę mums, antro kurso studentams aktoriams, pasiūlė profesorius Jonas Vaitkus kaip tam tikrą trenažą ieškoti šaržuotų vaidmenų, vaidinti tam tikrus išdidintus visuomenės tipažus.
„Mums viskas gerai“ dabar skamba labai aktualiai, ypač įvedus konkrečių šios dienos ženklų. Kukliai, bet stengiamės priartinti šią lenkų dramaturgės pjesę prie savo šalies, savo miesto aktualijų, pavyzdžiui, skamba mums žinomi prekybos centrų pavadinimai arba tam tikri personažai turi savo komentarus, kuriuos aktoriai rado mūsų visuomenės veikėjų pasisakymuose – tai kaip nuorodos į vieną ar kitą asmenį, kurį spektaklio žiūrovai turėtų atpažinti.
Lenkų rašytojos tekstas labai sodrus, žaismingas, todėl užtrunka suprasti, kad ši pjesė veikia pagal tokį principą – ji yra kaip muzika, kiekvienas personažas – tarsi instrumentas, grojantis savo partiją. Tai buvo nelengvas darbas pjesės vertėjui G.Grajauskui, o mes siekiame, kad lietuviškai tekstai scenoje prasmingai skambėtų, nes jie parašyti su pasikartojančiomis frazėmis, leitmotyvais, prasminiais sąskambiais. Reikia gerai pagalvoti, kaip surasti tą skambėjimą, kuris leistų žiūrovui pagauti, kad vieni personažai kalba kitų personažų frazėmis.
– Ar galėtumėte apibūdinti spektaklio žanrą?
– Tai nėra gryna komedija ar satyra. Iš tikrųjų labai nemėgstu apsibrėžti, įsisprausti į vieną žanrą, juolab čia yra farso, socialinės komedijos, šaržo, net grotesko elementų „mikstūra“. Ir nesakyčiau, kad tai yra politinis teatras, gal daugiau socialinis. Politinės aktualijos čia pereina per vienokius ar kitokius žmonių santykius, kaip kalbėjimas apie savo identitetą ar tautos tapatybę. Manau, kad tautinės tapatybės problematikos panašumų tarp lietuvių ir lenkų tikrai esama.
Pjesės autorė yra sakiusi, kad jai įdomu, kaip šią jos pjesę statys kitų šalių režisieriai, ar įmanoma jos pavaizduotą lenkišką tikrovę padaryti universalią, artimą ir kitų visuomenių žiūrovams. Taigi man atrodo, kad mes su lenkais esame gana artimi, nes tos problemos arba temos yra panašios arba net tapačios, jas puikiai atpažįstame iš savo kasdienybės.
– Turbūt atpažinsime pjesėje šaržuojamus žmonių ar jų grupių tipažus, socialinius mitus, stereotipus – kokie iš jų jums atrodo ryškiausi?
– Pjesėje atsiranda tipažai kūrėjų, kurie tampa verslininkais, kurių gyvenimo istorija tampa produktu, preke, kurią jie parduoda. Taip pat autoriteto visuomenėje netekę menininkai, kurie propaguoja gyvenimo būdą, susietą su kvaišalais, alkoholiu, kuriems jų menas yra antroje vietoje po malonumų; gyvuoja ir stereotipas moters, kurios atvaizdą galima redaguoti, „gražinti“ fotošopu. Vienas iš labiausiai atpažįstamų visuomenės tipų yra feisbuko komentatoriai, kurie kiekvienai temai turi po komentarą, kuriems rūpi, o kartu ir nerūpi visos problemos iš eilės.
Dar pjesėje gyvena stereotipinė šeima – paimtas santykių modelis, paplitęs kasdienybėje: motina, nesutarianti su dukra, pavargusi nuo bukinančio, nužmoginančio darbo prekybos centre; dukra (Maža metalinė mergaitė), užsidariusi savo pasaulyje internete, negalinti susikalbėti su motina; močiutė (Apkiautusi senutė neįgaliojo vežimėlyje), gyvenanti karo prisiminimais, romantizuojanti buvusį gyvenimą, atitrūkusi nuo tikrovės. Jos visos gyvena po vienu stogu, bet viena nuo kitos atsitvėrusios kažkokiais burbulais, o buitis tampa vieninteliu ryšiu tarp žmonių, kai tik paklausiama – pavalgei ar nepavalgei?
Sunkiausia, mano nuomone, yra tai vidurinei kartai, išgyvenusiai socializmo griūtį, bandančiai prisitaikyti prie visiškai kito, perkrauto kapitalistinio pasaulio, jo blizgesio ir manančiai, kad oriai gyventi – tai gyventi kaip televizijos žvaigždei. Gal paradoksalu, bet didesnio tarpusavio ryšio siekia jauniausioji ir vyriausioji šeimos karta ir jai pagaliau netgi pavyksta jį atrasti.
– O ar „mums viskas gerai“?
– Pjesės herojams lieka tik užsidėjus dirbtines šypsenas kartoti „mums viskas gerai“, bet tos problemos kažkodėl niekaip nesisprendžia, jų tik daugėja. D.Masłowskos pjesė turi potencialą diagnozuoti tą būseną, kai lėtai ir nepastebimai krinti į prarają, lyg lauktum baisaus sukrėtimo, kuris leistų atsipeikėti, iš naujo perkratyti savo vertybes, surasti savo tikėjimą, suprasti, kas iš tikrųjų yra svarbu.
Tarsi laukiame sukrėtimo, kuris mus pažadintų, nes aplinkui tokia košė tikros ir netikros informacijos, nuomonių, pasisakymų, kuriuose paprastam žmogui sunku surasti sau artimą požiūrį į gyvenimą. Tai didelė ir aktuali tema apie tai, kaip medijos ar socialiniai tinklai formuoja viešąją nuomonę, kaip ji užima mūsų autentiškų vertybių ir rūpesčių vietą.
Aš visa tai apibūdinu tokia įdomia sąvoka kaip „vėlyvojo posovietinio kapitalizmo žmonės“. O tai yra visko viename samplaika: sovietinės virtuvės rakandai ir greitai surenkami skandinaviški baldai, seni gobelenai su tigrais ir šiuolaikiniai drabužiai...
Su spektaklio scenografijos ir muzikos autoriais siekėme sukurti perkrautumo įspūdį, kad scenoje būtų sodru kaip ir pjesės tekste, kad būtų galima žaisti blizgiame spalvotame pasaulyje. Pirmą kartą dirbu su tokiu dideliu būsimųjų aktorių, mano kurso draugų ansambliu.
