Unikalaus smuiko, violončelės ir akordeono derinys leis jau visų gerai pažįstamiems Astoro Piazzollos opusams nuskambėti ypatingai. Pagrindinis programos akcentas – Astorso Piazzollos ciklas „Metų laikai“.
Aktyviai užsienyje koncertuojantys lietuvių atlikėjai sutiko papasakoti apie tarptautinę karjerą bei kodėl iš visų pasaulio miestų jiems mieliausias – Vilnius.
– Dalia ir Glebai, ne vienerius metus rezidavote pasaulio klasikinės muzikos lopšyje – Vienoje. Kada nusprendėte išvykti į Vieną ir kodėl?
Glebas: Viskas tiesiog susiklostė taip. Planavau studijuoti Berlyne, bet visai netikėtai viskas apsivertė aukštyn kojomis. Aplankiau Vieną, pagrojau vienam profesoriui ir po savaitės jau buvau ten. Galimybės ten skirtingos, būnant Vienoje teko daug ko išmokti – kultūros, bendravimo ypatumų, kitokio vertybių supratimo. Austrijoje yra didelė pagarba aukštajam menui.
Dalia: Į Vieną išvykau po pirmųjų studijų metų Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje. Labai norėjosi praplėsti akiratį, gauti naujų žinių, būti klasikinės muzikos „veiksmo centre“.
– Su kokiais sunkumais susidūrėte išvykę į užsienį ir kokios galimybės ten atsivėrė?
Dalia: Pirmiausia susidūriau su finansiniais sunkumais – Austrijoje labai aukštas pragyvenimo lygis. Man pasisekė, kad mano dėstytojas buvo labai rūpestingas – padėjo gauti įvairias stipendijas jau nuo pirmųjų studijų metų. Jo dėka galėjau daug mokytis,praktikuotis individualiai, o ne eiti kur nors groti už pinigus.
Labai greitai pradėjo vertis įvairios galimybės koncertuoti, muzikuoti su kitais kolegomis, dalyvauti festivaliuose. Jau po pirmųjų studijų metų laimėjau pirmąją vietą prestižiniame konkurse „Violine in Dresden”, po kurio buvau pakviesta koncertuoti solo su orkestru viename didžiausių Europos festivalių “Dresdner Festspiele”.
Glebas: Austrijoje sulaukėme didelio palaikymo ir austrų noro, kad ten liktume.
– Kas paskatino grįžti į Lietuvą?
Glebas: Visą laiką norėjau gyventi Vilniuje. Galutinai apsisprendėme kartu su Dalia grįžti į Vilnių dėl to, kai supratome, kad mūsų žinios, patirtis ir veikla galbūt yra labai reikalingos čia, Lietuvoje.
Dalia: Labai myliu Vilnių! Supratau tai, kai pradėjau labai daug koncertuoti ir keliauti. Aplankiau įvairiausius pasaulio miestus – Europos, Amerikos, Naujosios Zelandijos, tačiau grįždama i Vilnių jausdavau, kad mano vieta būtent čia.
Man tai pats geriausias miestas! Pasakoju tai visiems savo draugams is užsienio. Sakau jiems, kad norėdami geriau pažinti mane, turi pamatyti mano gimtąjį miestą ir pajausti jo atmosferą. Kita svarbi priežastis – jaučiu, kad Lietuvoje esu reikalinga savo žiniomis ir patirtimi.
Labai stengiuosi įgyvendinti ir sukurti čia tai, ką pamačiau užsienyje – rengti koncertus, novatoriško formato festivalius, ugdyti ir palaikyti jaunimą, parodyti visuomenei, kad klasikinė muzika gali būti jaunatviška, madinga, kupina polėkio, suteikianti didžiulį malonumą.
– Tadai, esate daugybės tarptautinių konkursų laureatas. Kodėl pasirinkote studijuoti akordeoną Lietuvoje?
Tadas: Taip, teko dalyvauti ir laurus parsivežti iš daugiau nei 30 tarptautinių konkursų, tačiau tai padarė nedidelę įtaką renkantis aukštąją mokyklą studijoms. Su savo būsimuoju dėstytoju Raimondu Sviackevičiumi artimai bendravome dar keletą metų iki stojimo į LMTA. Prisimenu, dar būdamas labai jaunas, per pirmąsias meistriškumo pamokas su šiuo dėstytoju, pajutau ypatingą mokinio-mokytojo ryšį ir žinojau, kad ateityje noriu mokytis būtent pas šį žmogų. Todėl, atėjus laikui, apsispręsti nebuvo sunku.
– Kuo skiriasi požiūris į akordeoną Lietuvoje ir svetur?
Tadas: Drįsčiau sakyti, kad požiūris į akordeoną bendrame pasaulio kontekste yra gana panašus. Tačiau akordeonas, nors dar vis patiriantis nemažai sunkumų kaip jaunas klasikinis instrumentas, vis dažniau skinasi kelią į klasikinę sceną. Manau, kad požiūris į bet kokį instrumentą priklauso nuo muzikantų grojančių juo, o ne šalies, kurioje grojama.
– Dalia, be aktyvios koncertinės veiklos, dėstote Vienoje Muzikos universite. Kaip atsirado tokia galimybė ir kaip sekasi suderinti veiklą skirtinguose Europos miestuose?
Dalia: Labai sėkmingai baigiau Vienos muzikos universitetą – buvau apdovanota Rektoriaus prizu už išskirtinį baigiamąjį koncertą ir aukštus studijų pasiekimus. Iš karto po to buvau pakviesta pasilikti dėstyti, tapau žymaus austrų smuikininko prof. Christian Altenburger asistente. Kol kas derinti veiklą keliose šalyse sekasi puikiai. Viena yra mano antras mylimiausias miestas po Vilniaus. Ten nuvykusi įsitraukiu į pedagoginį darbą, einu į aukščiausio lygio klasikinės koncertus ir operas, lankau muziejus ir parodas – aplinkos pakeitimas atneša naujų idėjų.
– Kuo skiriasi muzikinis gyvenimas Vilniuje ir Vienoje?
Dalia: Skiriasi labai stipriai. Vienoje klasikinės muzikos tradicija yra gyva šimtmečiais. Koncertų kiekis ir kokybė ten tiesiog apstulbina! Vilniuje taip pat vyksta daug renginių, tačiau lygiuotis su Viena dar negalime. Todėl manau, kad kuo daugiau jaunų, talentingų žmonių, studijavusių užsienyje privalo grįžti i Lietuvą – turime kurti tradicijas čia.
– Ar nestinga idėjų ir veiklos Lietuvoje?
Tadas: Veikliam kūrėjui nėra skirtumo kokioje valstybėje jis gyvena, kol nėra apribota kūrybos laisvė. Rezultatai priklauso nuo didelio ir nuoširdaus darbo, bei trupučio sėkmės.
Dalia: Mes su Glebu stengiamės į Lietuvą atvežti tai, ką pamatėme užsienyje. Kuriame daug projektų su jaunimu, kartu grojame, suteikiame galimybę jiems koncertuoti. Čia yra labai daug vietos dar daug kam įgyvendinti, o žmones tampa vis atviresni ir laisvesni!
Glebas: Su Dalia Lietuvoje įvykdėme nemažai projektų: „Langas i Lietuvą”, su kuriuo apkeliavome daugybę pasaulio šalių, „Aerograma”, „Kalėdinis festivalis”, o dabar intensyviai ruošiamės vasarą vyksiančiam festivaliui-vasaros akademijai „Ars Summerfest”. Užsibrėžėme tikslą sukurti vieną svarbiausių jaunimo klasikinės muzikos festivalių ne tik Baltijos šalyse, bet ir Europoje. Mūsų dižiausia siekiamybė yra, kad jauni talentai ne išvyktų iš Lietuvos svetur, bet atvirkščiai – kad jauni Europos talentai norėtų atvykti čia! (juokiasi)
– Kaip gimė bendras projektas „Vien tik Piazzolla“?
Glebas: Visai netyčia išgirdau Tadą internete, pakviečiau išgerti kartu puodelį kavos, patiko jo mąstymas, pabandėme pagroti kartu ir mums labai patiko.
Tadas: Susitikome, pagrojome, dažnai viskas tuo ir užsibaigia. Tačiau šį kartą įvyko kitaip. Nuo pat pirmųjų natų supratau atradęs puikius muzikinius partnerius, su kuriais nereikia diskutuoti apie muzikinę interpretaciją, viskas vyksta spontaniškai, naujai ir natūraliai. Kiekvieną kartą grojant su šiuo trio įvyksta žodžiais neapsakomas stebuklas, kuris yra pagrindinis akstinas kurti.
