Birmingamo miesto simfoniniam orkestrui vadovaujanti M.Gražinytė-Tyla kūrybine drąsa nustebino Varšuvą ir Berlyną.
Šią savaitę ypač svarbiuose Lietuvos šimtmečio programos koncertuose Varšuvos filharmonijoje ir Berlyno „Konzerthaus“ ji su Lietuvos nacionaliniu simfoniniu orkestru (LNSO) atliko jaukių akcentų kupiną programą.
Ar įsivaizduojate valstybinį, trispalve atributika išpuoštą renginį be oficiozinio šaltuko?
Būtent taip Mirga sumanė paminėti Lietuvos valstybės atkūrimo šimtmetį prestižinėse Lenkijos ir Vokietijos sostinių salėse.
Jos diriguojamas LNSO atliko tik vieną, nors galingą, simfoninį veikalą – Igorio Stravinskio „Šventąjį pavasarį“ lietuvių liaudies dainų temomis.
Programoje skambėjo net visai kamerinės, tik instrumentiniam kvartetui ir dainininkų ansambliui sukurtos Osvaldo Balakausko „5 dainos pagal Vinco Mykolaičio-Putino žodžius“.
Be to, jas lietuviškai atliko lenkų choristai iš Katovicų. Orkestro stygininkai dar pagriežė populiariausią Ramintos Šerkšnytės opusą „De profundis“.
Įdomiausia, kad publikai, tarp kurios buvo svarbių politikų ir visuomenės veikėjų, itin patiko gruzino Vachtango Kachidzės žaisminga džiazo stiliaus kompozicija „Bruderschaft“ su muzikantų pabilsnojimais, spragsėjimais, šnypštimu ir kitais įdomiais garsų efektais.
Pats autorius, lydėjęs Lietuvos gastrolininkus, stebėjosi, kad jo kūrinys buvo įtrauktas į tokia iškilminga proga surengtus koncertus.
Pasirinkta iš būrio dirigenčių
Apie M.Gražinytę-Tylą šiomis dienomis kalba ne tiktai lenkai ir vokiečiai. LNSO koncertus Europoje lydi kelerius metus ARTE televizijos ir ZDF kanalo kurto dokumentinio filmo „Going for the impossible. Dirigentė Mirga Gražinytė-Tyla“ premjera.
Lietuvių menininkės portretas puošia ir naujausio „ARTE TV“ žurnalo viršelį. Sekmadienį po vidurnakčio šio filmo premjerą transliuos Prancūzijos televizijos kanalas ARTE.
Užvakar šią juostą jau pamatė gausi Berlyno kino teatro „Arsenal“ publika. Peržiūroje dalyvavo visa filmo kūrėjų komanda.
„Nuo pirmosios susitikimo su Mirga sekundės jutau, kad turiu ją pažinti, atverti langą į jos pasaulį ir muzikavimą“, – per peržiūrą tvirtino filmo režisierė Daniela Schmidt-Langels.
Išsiaiškinusi, kad pasaulyje yra neįtikėtinai daug dirigenčių moterų, apie kurias niekas nežino, ji susitiko su keliolika jų ir norėjo iš pradžių kurti filmą apie tris.
Tarp pasirinktųjų buvo ir šveicarė Sylvia Caduff, Herberto von Karajano mokinė, buvusi Leonardo Bernsteino asistentė, pirmoji Europoje moteris institucijos meno vadovė, bet dabar visų pamiršta 80-metė.
Tačiau galiausiai heroje buvo pasirinkta Mirga, anuomet niekam nežinoma Heidelbergo teatro Vokietijoje kapelmeisterė.
Nenuostabu, kad filmo užsakovų ji nedomino, ir režisierei teko kautis dėl savo idėjos, o vėliau patirti sunkumų kuriant filmą.
Laukia motinystės džiaugsmai
M.Gražinytė žengia į ekraną su savo lietuvišku pasauliu – mylimais artimaisiais, Broniaus Kutavičiaus muzika, Nida, lietuviškomis dainomis ir kalba.
Pasak D.Schmidt-Langels, tinkamos eteriui medžiagos buvo galybė, todėl filmo kūrėjai sumontavo ir ilgąją – beveik pusantros valandos trukmės – versiją. Būtent ją išvydo Berlyno peržiūros publika.
Vis dėlto intymiausias dirigentės sielos kerteles režisierė paliko užvertas.
„Kad ir kokia nuostabi Mirga, asmeninio gyvenimo ji neturi, ar ne?“ – neištvėrė nepasmalsavusi viena žiūrovė.
Kaip tik šiomis dienomis staiga praskleista dirigentės asmeninį gyvenimą slėpusi uždanga.
Birmingamo simfoninis orkestras praėjusį trečiadienį paskelbė, kad M.Gražinytė su savo partneriu laukiasi pirmosios atžalos. Ji turėtų gimti rugpjūčio pabaigoje.
Nuo liepos mėnesio iki lapkričio vidurio dirigentė ketina atsitraukti nuo visų savo darbų ir nerti vien į motinystės rūpesčius ir džiaugsmus.
Tad Mirgos neišvys ir kitų Lietuvos šimtmečiui skirtų koncertų Švedijoje, Lietuvoje, Vokietijoje klausytojai.
Liko lietuviškoje šeimoje
„Dar pati nežinau, kas ir kaip keisis mano gyvenime. Šiuo metu pagrindinis mano butas yra Birmingame. Bandau pažinti ir perprasti naują sau pasaulį.
Juk keturiolika metų aš gyvenau vokiškuose kraštuose, o anglai yra kitokio mentaliteto. Man įdomu pažinti jų sodrią, turtingą kultūrą.
Visiškai šalia yra Williamo Shakespeare’o gimtinė“, – pasakojo dirigentė, nepanorusi atskleisti privataus gyvenimo detalių.
Įdomu, kad Birmingame galima rasti ir lietuviškų akcentų.
Pavyzdžiui, prie Mirgos namų yra lietuviškų prekių parduotuvė, kurioje galima nusipirkti juodos duonos, sviesto, net lietuviškų obuolių ir svogūnų.
„Ten apsilankyti – ypatingas pojūtis, to dar nebuvau patyrusi“, – prisipažino menininkė.
Savo siela Mirga visada liko Lietuvoje ir savo lietuviškoje šeimoje. Jos koncerto Varšuvoje klausėsi tėvai – chorvedys Romualdas Gražinis ir pianistė Sigutė Gražinienė, o į Berlyną buvo atvykusi močiutė su broliu.
V.Kachidzės kūrinys „Bruderschaft“ tapo Mirgą su seserimi Onute siejančia kūrybos gija.
Kai šį kūrinį diriguoja M.Gražinytė, pianisto partiją visuomet atlieka Hanoveryje studijuojanti Onutė, nors su džiazu ji neturi nieko bendra.
O repetuoti vakar pasibaigusiose gastrolėse dirigentei padėjo nuo pirmų karjeros žingsnių jos globojamas, dabar Hamburgo muzikos ir teatro akademijos trečiakursis dirigentas Martynas Stakionis.
Šis 21 metų studentas kartu su M.Gražinyte jau atsidūrė legendinės JAV agentūros „Columbia Artists“ artistų sąrašuose. Tai agentūra, globojanti garsiausius pasaulio orkestrus, tad abiem lietuviams realu su jais padirbėti.
Mokosi lėtinti tempą
M.Gražinytė ieško Lietuvos ir muzikoje. Pernai jos diriguojamas Birmingamo simfoninis orkestras atliko Ramintos Šerkšnytės „Ugnį“, kitą mėnesį veš šį kūrinį į gastroles Vengrijoje, Austrijoje ir Vokietijoje. Kovą Birmingame skambės Onutės Narbutaitės „La Barca“, rudenį – Mikalojaus Konstantino Čiurlionio „Jūra“.
2019 metais dirigentė žada surengti Birmingame net nedidelę dainų šventę, į kurią sukvies Anglijoje gyvuojančius išeivių iš Baltijos šalių chorus.
Kol kas menininkė tempo nelėtina, nors apie tai galvoja. Paklausta, kaip pavyksta įveikti spaudimą dėl nuolat lydinčio žiniasklaidos susidomėjimo, ji atsakė: „Yra vienintelis kelias – į save.“
„Jei žiūrėsime tik į išorę, nerasime ten atsakymų – tik nerimą, baimių ir kitas blogybes. Reikia sulėtinti tempą. „Grožį matysi, jei eisi lėtai“, – sakė vienas korėjietis vienuolis. Be šito nenueičiau nė vieno žingsnio.
Kas aš esu? Manyje yra daug plotmių, jos jungiasi su visatos syvais ir plotais. Juos atverti ir iš jų semtis – mūsų siekiamybė. Jei pasimesime skubėdami, tarp nesvarbių dalykų, gali ištikti katastrofa“, – tvirtino Mirga.
Per karjerą jau spėjo pelnyti ypatingų titulų
M.Gražinytė per kelerius pastaruosius metus įkopė į stulbinamas karjeros aukštumas. Dar studijuodama užsienyje ji pelnė laurus keliuose tarptautiniuose konkursuose, tačiau tramplinu į šlovę Mirgai tapo 2012-aisiais laimėtas jaunųjų dirigentų konkursas Zalcburgo festivalyje.
Netrukus po to ji išvyko tobulintis į Ameriką pagal Los Andželo filharmonijos orkestro vadovo Gustavo Dudamelio įsteigtą jaunųjų dirigentų programą, tapo G.Dudamelio asistente, vėliau – ir Los Andželo orkestro dirigente.
Netrukus lietuvė laimėjo konkursą į Zalcburgo teatro meno vadovo pareigas, o 2016-ųjų rugsėjį pradėjo vadovauti Birmingamo miesto simfoniniam orkestrui Jungtinėje Karalystėje – tapo garsiųjų batutos meistrų sero Simono Rattle’o, Sakari Oramo ir Andrio Nelsono įpėdine šiame kolektyve.
Charizmatiškoji dirigentė taip sužavėjo britus, kad pernai jai buvo suteiktas Birmingamo universiteto muzikos daktaro vardas. O praėjusių metų pabaigoje Briuselyje įsikūręs įtakingas leidinys „Politico“ paskelbė M.Gražinytę įtakingiausiu užsienio talentu – išrinko tarp 28 įvairioms sritims atstovaujančių asmenybių, kurios „labiausiai drebina Europą“.
