Lietuva šiandien į paskutinę kelionę išlydi vieną iškiliausių šalies menininkų, ištisą operos epochą įkūnijusį dainininką, unikalią asmenybę V.Noreiką. Su didžiaisiais scenos meistrais atsisveikinama plojimais.
Maestro šeštadienio rytą užgeso nesulaukęs 83-ejų.
Scenos uždanga jam atsivėrė apie 3000 kartų. Rampos šviesoje jis išstovėjo daugiau kaip 5000 valandų. Ant savęs maestro sutepė bent 30 kilogramų grimo. Jis sudainavo per 1000 operos spektaklių ir įkūnijo daugiau kaip pusšimtį vaidmenų. Maestro gastroliavo 49 šalyse. Operos scenoje dainavo 55 metus.
Už šių skaičių – vieno žymiausių ir mėgstamiausių Lietuvos menininkų, pasaulinio masto tenoro V.Noreikos gyvenimas, kupinas teatrališkų nuotykių, kuriozų, linksmų ir dramatiškų nutikimų.
Dainavimas palaikė jėgas
Lietuvoje nerastume kito dainininko, kurio balsas būtų toks nepavaldus laiko tėkmei.
Tik prieš kelerius metus atsisveikinęs su didžiąja scena įspūdinga turnė Lietuvos arenose, maestro nepailsdamas toliau keliavo su koncertais per šalies miestus ir miestelius, visur sutraukdamas minias gerbėjų.
Net paskutiniais gyvenimo metais jo balso grožio ir skaidrumo galėjo pavydėti kur kas jaunesni dainininkai.
Atrodė, kad dainavimas palaiko jo jėgas, – jau sunkiai sirgdamas, tarp chemoterapijos seansų artistas nesulėtino tempo. Surėmus skausmui uždainuodavo. Ir skausmas atlėgdavo.
„Artisto pasitraukimas yra gražus, kai užlipęs ant scenos dar gali pasirodyti kaip tikras profesionalas“, – sakė solistas.
Paskutinis interviu
Atrodo, visai neseniai, prieš porą metų, atsitiesęs po mirtinos ligos atakos V.Noreika sunkiai galėjo rasti savo darbotvarkėje laisvą pusvalandį interviu su „Lietuvos ryto“ žurnaliste.
Maestro net kelis kartus nukėlė susitikimą, kad galėtų atsikvėpti prieš koncertą ir kad pasirodymo dieną nereikėtų daug kalbėti.
Tačiau anuomet atėjus į V.Noreikos klasę Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje buvo akivaizdu, kad studentams jis rasdavo laiko be didesnių dvejonių – netgi pavėžėdavo juos savo automobiliu iš repeticijų namo ir į koncertus.
Tą kartą V.Noreika padarė kerintį įspūdį ne tiktai atidumu savo mokiniams, bet ir guviu protu, patirties bagažu, išmintimi.
Jis buvo mokytojas visiems sutiktiesiems – ne tik dainavimo studentams.
Prisiminkime maestro gyvenimo ir kūrybos pamokas.
Apie pirtį balsui
„Aš dėl to ir laikausi, kad visą gyvenimą daug dirbu, – yra sakęs V.Noreika. – Neleidžiu sau išskysti. Atostogauju tiktai vasarą, ir tai kartais padainuodamas. Pailsiu važiuodamas į koncertus savo automobiliu, klausydamas žinių.
Esu „nuėmęs“ per visą savo gyvenimą tik vieną spektaklį – „Otelą“ LNOBT. Ir tai po antrojo veiksmo, kai pajutau, kad visiškai negaliu dainuoti.
Bet mane beveik kasmet kamuoja bronchitas, ir jis netrukdo mano karjerai. Dievas manęs nenubaudė protu dainavime. Visada sugebėdavau išsisukti iš keblių situacijų.
Kartą prieš debiutą Maskvos Didžiajame teatre bronchitas buvo mane papjovęs – visiškai praradau balsą. Todėl nusipirkau virdulį, geriamosios sodos, eukaliptų aliejaus, užsidariau viešbučio tualete ir pasidariau balsui pirtį.
Poros tokių inhaliacijų užteko, kad spektaklyje padainuočiau visai padoriai.
Jeigu būčiau sutrikęs kaip vaikigalis, nežinojęs, kaip elgtis, nebūčiau dainavęs nei Didžiajame, nei „La Scala“ teatruose.
Stengiuosi laikytis režimo. Atėjus tam tikram amžiui pradėjau neleisti sau tiek, kiek jaunystėje. Beveik nevartoju alkoholio.
Geriame su žmona vandenį, atsivežę iš savo šulinio kaime. Labai retai einame į restoranus – mėgstame būti namuose.
Dainavimas reikalauja didelio darbo, kultūros, gyvenimo pažinimo. Stengiuosi tai įskiepyti ir savo mokiniams.
Lietuvoje ir pasaulyje dainuoja per 40 mano klasę baigusių dainininkų. Tai labai daug. Septynerius metus dėsčiau ir Estijoje – aš buvau Estijos nacionalinio operos ir baleto teatro pedagogas, profesoriavau Talino muzikos akademijoje, vadovavau jos Dainavimo skyriui.“
Apie šampaną Italijoje
„Šnekos apie devyniasdešimt procentų darbo ir dešimt talento – niekai, jei nėra prigimties.
Jei Dievas nedavė, tėveliai nepridėjo, o ir klausa ne kažin kokia – nieko nepasieksi.
Aš niekada nedirbau dainuodamas, nes dainuodamas niekada neprakaitavau. Kitur prakaituodavau.
Deja, gimiau 20 metų per anksti. Padariau maksimaliai, kiek galėjau tomis sąlygomis, – dainavau geriausiose scenose, su geriausiais orkestrais ir puikiais dirigentais.
Pirmasis iš buvusios Sovietų Sąjungos tenorų dainavau Milano „La Scala“ teatre. Esu „bisavęs“ tokias operos spektaklių arijas, kurių niekas „nebisuoja“.
Po pirmojo „Madam Baterflai“ spektaklio net „La Scala“ choras atėjo su šampanu ir pripažino, kad esu vertas jų scenos.
Italijoje sulaukiau ir Tel Avivo teatro pasiūlymo sudaryti sutartį, vėliau San Fransisko opera kvietė atlikti konkretų vaidmenį. Bet kas iš to? Kvietimai nuguldavo kažkur stalčiuose Maskvoje.
Dirbti Maskvos Didžiajame teatre atsisakiau tris kartus, nors siūlė aukso kalnus.
Nežinau, ar dar kas nors ryžosi tokiam žingsniui.
Man buvo tiesiai šviesiai pasakyta, kad tokių kvietimų neatsisakoma, ir šio teatro durys prieš mane taip pat užsitrenkė.
Jei būčiau sutikęs, visiems laikams būčiau vadinamas Lietuvoje išdaviku, o Maskvoje – „bjaurybe lietuviu“ kaip rusų dainininkų konkurentas.“
Apie siekį nepalūžti
„SSRS liaudies artisto vardą pelniau dar nebūdamas partinis. Mūsų valdžiai tai buvo bomba, nes niekas nepaklausė jos nuomonės dėl sąjunginio įvertinimo.
Buvau populiarus dainininkas ir Lietuvos patriotas. Beveik visus savo solinius koncertus pradėdavau lietuvių liaudies dainomis.
Kartais padainuodavau rusiškai „Kur bakūžė samanota“ (Stasio Šimkaus daina. – Red.) arba „Visur tyla“ (Juozo Gruodžio romansas. – Red.). Bet dainuodavau ir lietuviškai, kad visi žinotų, jog esu Noreika, o ne Noreiko.
Beje, „Švelnumas“ (kompozitoriaus Algimanto Raudonikio daina) pirmą kartą nuskambėjo ne Lietuvoje, o Rusijoje.
Atsisakęs Maskvos šešiolika su puse metų dirbau LNOBT direktoriumi ir meno vadovu. Pastačiau teatrui dvejus poilsio namus, kurių dabar jau nebėra, sutvarkiau akustiką. Mano vadovaujamoje įstaigoje buvo turbūt geriausia Vilniuje poliklinika.
Kai mane nušalino nuo teatro direktoriaus pareigų, nes gal buvau pavogęs grimo, iš pusės tūkstančio teatro darbuotojų tik devyni balsavo už tai, kad mane išvytų. Visas teatras mane palaikė.
Tai buvo labai skaudus mano karjeros epizodas – mane ne tiktai atleido iš pareigų, bet ir dainuoti neleido. Išvijo iš teatro, kai buvau pačiame jėgų žydėjime. Aš turėjau su penkiamečiu sūnumi ir žmona skristi dirbti į Venesuelą.
Dėl to nutrūko žmonos darbas Lietuvoje, o sūnui teko lankyti ispanišką mokyklą. O aš būdamas 55-erių jau negalėjau turėti agento. Kas būtų mane ėmęs tokio amžiaus? Buvau išmestas į gatvę.
Po Venesuelos spektakliuose nedainavau, bet pradėjau koncertuoti. Nepalūžau.“
Apie gaisrą viešbutyje
„Visada eidamas į sceną persižegnodavau. Man tai padėjo.
Kelis kartus kažkokia dvasia mane išgelbėjo nuo mirties.
Buvo užsidegęs mano kambarys Talino viešbutyje.
Aš pabudau nuo baisaus dvoko ir dūmų – degė įjungtas mano elektrinis šildytuvas. Laimė, liepsna buvo dar nedidelė – spėjau ištraukti laidą iš elektros tinklo.
Liepsną užgesinau lakstydamas vandens su stikline į tualetą.
Maždaug prieš dešimt metų miegant man vos nesustojo širdis, bet tai pajutęs prisiverčiau išstumti savo kūną iš lovos – smūgis į grindis sujudino ir atgaivino širdį.
Dar kartą Apvaizda mane išgelbėjo, kai dėl ligos jau negalėjau nieko valgyti ir buvau virtęs skeletu.
Nuvežtas greitosios pagalbos automobiliu į ligoninę jau po dviejų valandų gulėjau ant operacinio stalo. Po to man pasakė, kad trūko tik kelių valandų arba pakelti ką nors sunkesnio, ir būtų baigta.
Visada buvau valingas žmogus. Be to, man padėjo linksmi plaučiai.“
Apie paskutines dienas
Maestro pokštavo ir paskutinėmis savo gyvenimo dienomis, kai jį lankė buvę studentai. Jis vis žadėjo pokalbį „Lietuvos rytui“ „iškart, kai tik pasitaisys.
Retas išeina nepavargęs skleisti šviesos ir optimizmo. V.Noreika padarė daugiau, negu skirta vienam žmogui, ir atlygio sulaukė ne tik medaliais, garbės vardais ar premijomis.
Turbūt gražiausia dovana profesoriui tapo praėjusį rudenį Vilniuje surengtas Pirmasis tarptautinis V.Noreikos dainininkų konkursas, sutapęs su 82-uoju maestro gimtadieniu.
Jame panoro dalyvauti net 30-ies šalių atlikėjai.
Tai parodė, kad V.Noreikos vardas yra puikiai žinomas pasaulyje, nors tikrai dar nepakankamai įvertintas.
Įtakingas leidinys „Opera News“ apgailestavo, kad uždara sovietinės kultūros sistema sutrukdė šiam puikiam dainininkui stoti šalia garsiųjų Enrico Caruso, Beniamino Gigli, Nicolai Geddos, Luciano Pavarotti, Jose Carreraso, kitų operos korifėjų.
V.Noreikos konkursui tvirtėjant, jo vardas sklis dar plačiau.
Pats dainininkas per iškilmingą šio konkurso uždarymą sujaudintas dėkojo nuo scenos už tokį jo gyvenimo įvertinimą, o grįždamas į salę džiaugsmingai sušuko: „Mūsų balsai skamba ir skambės!“
Kalbėjo itališkai ir džiaugėsi Sicilijos saule
Dar praėjusių metų spalį V.Noreika mėgavosi Sicilijos saule, itališkai šnekučiavosi su vietos padavėjais ir nė žodžiu neužsiminė apie jį kamuojančias sveikatos problemas.
Tokį V.Noreiką prisiminė Sicilijoje kartu su juo poilsiavęs pirmasis Lietuvos kriminalinės policijos vadovas ir buvęs Seimo narys Alvydas Sadeckas.
Pailsėti į Siciliją užsakomuoju reisu skridęs A.Sadeckas lėktuve sutiko V.Noreiką su žmona. Savo pažįstamą sutikęs V.Noreika pasigyrė, jog skrenda į sūnaus vestuves, bet prieš jas dar keletą dienų planuoja pailsėti viešbutyje.
Kai į Siciliją atskridę turistai susėdo į kelionių agentūros autobusą, paaiškėjo, kad A.Sadeckas ir V.Noreika buvo užsisakę tą patį viešbutį.
Dieną prie baseino ir paplūdimyje kartais susitikdavę vilniečiai vakarais visada sėsdavo prie vieno vakarienės stalo.
„Susitarėme, kad staliuką užims tas, kuris ateis pirmas“, – trumpų atostogų akimirkas prisiminė A.Sadeckas.
Visada gerai nusiteikusiam V.Noreikai viešbučio restorane netrūko padavėjų dėmesio – solistas puikiai kalbėjo itališkai, o į švarko atlapą visada įsisegdavo už nuopelnus Italijos kultūrai gauto ordino ženklelį.
Italų kalbą V.Noreika išmoko dar 1965–1966 metais, atvykęs į garsųjį Milano „La Scala“ teatrą.
„Jis kuklinosi – sakė, jog italų kalbą tik šiek tiek prisimena, bet man atrodė, kad kalbėjo labai švariai ir laisvai“, – pasakojo A.Sadeckas.
Prie vakarienės stalo kalbų netrūkdavo.
Buvęs pareigūnas, operos solistas ir jo žmona garsi balerina L.Bartusevičiūtė kas vakarą po porą valandų kalbėdavosi apie viską: gyvenimą, muziką, Lietuvos aktualijas. Maestro su žmona ypač džiaugėsi savo sodyba, kuria buvo neseniai įsirengę.
A.Sadeckas pasidomėjo, ar V.Noreika neturi planų atgaivinti didelio populiarumo sulaukusio operos solistų kolektyvo „Trys tigrai“.
„Būtų sudėtinga“, – atsakė V.Noreika, bet kodėl, neaiškino.
„Net prisiminęs sunkius laikus, kai turėjo palikti darbą Nacionaliniame operos ir baleto teatre, kai sumažinus pensijas teko išvykti į Estiją, jis nieko nekaltino. Tai buvo kuklus, padorus ir garbingas žmogus“, – kalbėjo A.Sadeckas.
Nors aštuoniasdešimtmetį perkopęs V.Noreika po kelionės lėktuvu atrodė kiek pavargęs, apie negalavimus ar ligas per atostogas neužsiminė, o per vakarienę simboliškai pakeldavo ir taurę vyno.
Jis rečiau pasirodydavo tik paplūdimyje.
Maestro aiškino, jog vidurdienį jam labiau patinka pasėdėti viešbučio balkone, pamiegoti.
Po keturių dienų V.Noreika ir L.Bartusevičiūtė išvyko į sūnaus Virgilijaus vestuves, kurias jis šventė kitame Sicilijos viešbutyje.
V.Noreikos gyvenimo faktai ir skaičiai
V.Noreika gimė 1935 m. rugsėjo 22 d. Šiauliuose, vėliau su tėvais persikraustė gyventi į Vilnių, kur mokėsi Juozo Tallat-Kelpšos muzikos mokykloje, 1953–1958 m. studijavo LSSR konservatorijoje solinį dainavimą (Kipro Petrausko klasė).
1957 m. Operos ir baleto teatre pradėjo solisto karjerą, stažavosi Milano teatre „La Scala“, kur paruošė šešis vaidmenis. Vėliau šioje scenoje pasirodė dar keletą kartų su ten gastroliavusia Maskvos Didžiojo teatro trupe.
Nuo 1976 m. dėstė Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje. Po Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo, 1993–1994 m., dėstė Lotynų Amerikos dainavimo akademijoje Karakase (Venesuela).
Grįžęs iš Venesuelos karjerą tęsė Estijoje, kur 1995–1996 m. buvo teatro „Estonia“ Taline dainavimo meistriškumo pedagogas, nuo 1997 m. – Estijos muzikos akademijos kviestinis profesorius, nuo 2000 m. – Dainavimo skyriaus vedėjas.
Nuo 2003 m. V.Noreika tapo Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro Operos studijos meno vadovu ir pedagogu. Tarp jo mokinių – tokie garsūs solistai kaip E.Montvidas-Prudkauskas, L.Norvaišas, E.Chrebtovas, A.Janutas, S.Larinas, A.Malikėnas, A.Markauskas, L.Pautienius, A.Rubežius, J.Sakalauskas, B.Tamašauskas, M.Vitulskis, V.Vyšniauskas, M.Žemaitis.
V.Noreika yra dainavęs daugelyje pasaulio teatrų scenų: Maskvos Didžiajame teatre (daugiau kaip 50 kartų), Berlyno valstybės operoje, Paryžiaus „Grand Opera“, Buenos Airių „Teatro Colon“, Stokholmo, Sofijos, Belgrado, Budapešto, Bukarešto, Varšuvos, Prahos, Bratislavos, Kijevo, Minsko, Talino, Rygos, Čikagos lietuvių operoje.
Dainininkas sukūrė daugiau kaip 50 pagrindinių vaidmenų lietuvių ir žymiausių pasaulio kompozitorių operose.
V.Noreika yra surengęs daugiau kaip 700 solinių koncertų.
1995 m. V.Noreika buvo apdovanotas Didžiojo Lietuvos kunigaikščio Gedimino 4-ojo laipsnio ordinu, 2003 m. – ordino „Už nuopelnus Lietuvai“ Didžiuoju kryžiumi, 2004 metais jam įteikta Vyriausybės kultūros ir meno premija, o 2010 m. – Lietuvos nacionalinė kultūros ir meno premija.
V.Noreika yra pelnęs ir užsienio valstybių apdovanojimų, o 1991 m. tapo Baltimorės miesto ir Merilando valstijos (JAV) garbės piliečiu.
Vakar V.Noreika buvo pašarvotas Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro Didžiojoje salėje. Velionio atminimą pagerbė šalies vadovai, menininkai, maestro kūrybos gerbėjai.
Šiandien su velioniu dar galima atsisveikinti nuo 9 val. Karstas iš teatro bus išnešamas 13 val. Laidotuvės vyks 14 val. Antakalnio kapinėse, Menininkų kalnelyje.
