Su Egle kalbamės apie tai, kokių norų vedini ir baimių ribojami į fortepijono pamokas ateina suaugę žmonės.
Su kokiomis mintimis, nuostatomis ateina žmonės norintys groti?
Dažniausiai atėjusieji tiesiog jaučia, kad nori groti, jiems – gražu. Kai kurie būna jau patyrę, kad grodami atsipalaiduoja. Manau, kad gerai veikia ir tai, kad suaugęs žmogus ateina tiksliai nežinodamas, ką ir kaip turi daryti. Tuomet jis iš tikrųjų atsipalaiduoja ir viskuo domisi kaip vaikas.
Kokių pastangų reikalauja skambinimas fortepijonu?
Vienas dažniausiai girdimų sakinių: „Niekada nesugebėsiu groti skirtingų dalykų dviem rankomis“. Iš tiesų, grojimo procesas apjungia abi grojančiojo rankas. Tai nėra lengva ypač todėl, kad kasdienybėje retai turime panašią patirtį.
Tačiau grojimo esmė – ne tik rankos, o tai, kaip sugebame pajusti savo vidinę ašį. Viską kontroliuoja kūnas, kuriame ir yra vidinė atrama. Tai reiškia, kad grodamas turiu būti ir atsipalaidavęs, ir budrus. Tada ir pavyksta muzikuoti.
Vadinasi, grojant nepakanka vien susikaupti?
Susikaupęs ir sukoncentravęs dėmesį galiu labai tiksliai atlikti vieną elementą ar judesį, pavyzdžiui, pagroti viena ranka. Tačiau dviejų rankų sujungimui reikalingas kūno atpalaidavimas. Štai ir dabar girdime, kad groja muzika, prie šalia esančio staliuko kalba žmonės, barista gamina kavą, kažkas įėjo pro duris... Stebime viską vienu metu, nes esame atsipalaidavę.
Grojimas fortepijonu iš tiesų padeda ugdyti sąmoningumą. Jeigu nepavyksta pagroti, mokomės klausti savęs: „Kodėl? Gal aš išsigandau? O kaip aš tai žinau? Aš įsitempiau...“ Suvokęs, kad tiek mintyse, tiek kūne nuolat vyksta reakcijos, pajunti, kad grojimo metu keičiamas judesys keičia mintį.
Daug žmonių atėję tikisi, kad prie instrumento tik paspaudys mygtukus, bet fortepijonas nėra kompiuteris, klavišai nėra mygtukai. Yra skirtumas tarp mygtuko paspaudimo ir ant klavišo nuleistos laisvos rankos.
Kokios yra pagrindinės žmonių baimės su kuriomis susiduriate pamokose?
Pirmiausiai – vyraujanti nuostata, kad groti mokosi tik vaikai. Jeigu noriu mokytis suaugęs, neverta net pradėti, nes praleidau metus, kai tai reikėjo daryti.
Socialinė aplinka dažniausiai palaiko šią mintį, todėl žmogus išsigąsta vien savo noro išmokti groti. Tai jau yra baimė, kurią peržengia nedaugelis.
Viena mano mokinė trejus metus niekam iš aplinkinių nesakė, kad lanko pamokas. Labai bijojo, kad paprašys pagroti. Ši baimė yra labai suprantama.
Grojimas viešai yra stipri patirtis, kurios metu galima pasitikrinti, kaip reaguojame į stresines situacijas. Grojant išmokstama stebėti, o ne imti kažką keisti.
Aš ruošdamasi koncertams, didelį dėmesį skiriu tam momentui, kai einu groti. Jei skambindama staiga pajuntu, kad įsitempiau ir nepagroju kažkurio akordo, klausiu savęs: „Kodėl? Ar dėl to, kad mano rankos nežino? Ar, kad mano mintys yra dienos darbuose?“.
Mes, grojantieji, turime taisyklę. Kai kas nors nepavyksta, penkis kartus iš eilės paklausiame savęs: „Kodėl?“ Taip sužinome bazinę nesėkmės priežastį ir galime tobulinti mokymosi procesą bei rezultatą.
Kas Tau yra pasitikėjimas mokantis groti?
Pasitikėjimas prasideda nuo savęs pažinimo: „Koks esu? Kaip mąstau? Kokios yra mano silpnosios ir stipriosios pusės?“
Dažniausiai vertingiausios pamokos įvyksta maksimalaus susikaupimo reikalaujančioje situacijoje – scenoje. Pasitikėjimas man – pasiryžimas eiti į priekį, nors ir negaliu visko numatyti. Tikiu ir pasitikiu, kad vienu ar kitu keliu vistiek įveiksiu iššūkius, tada pažvelgus atgal, galėsiu sau ištarti: Smagu, kad tai padariau, nors ir buvo nelengva.
Pirmasis Eglės Andrejevaitės ir fortepijono studijos „TonArt“ pianistų koncertas „Septynios fantazijos“ įvyks kovo 17 d.,šeštadienį, 19 val. Vilniuje, WHITE PIANO HALL koncertų salėje.
