Turbūt jausmingiausiu ir simboliškiausiu jubiliejinės Birštono šventės akcentu tapo specialiai šia proga saksofonininko Vytauto Labučio, vokalistės ir fleitininkės Nedos Malūnavičiūtės bei pianisto Richardo Banio sumanyta siuita, tarsi nukėlusi džiazuomenę į Vilniaus džiazo kvarteto laikus.
Anuomet toks teatrališkas, kontrastingas, kupinas spontaniškų improvizacijų ir vaidybos ekspromtų džiazas dažnai skambėjo klubuose ir koncertų scenose.
Trijų lygiaverčių improvizuotojų (jaunasis R.Banys puikiai pritapo prie dešimtmečius drauge muzikuojančių Nedos ir Vytauto) įtraukiantis spektaklis ir azartas paliudijo, kad Viačeslavo Ganelino, Vladimiro Čekasino ir Vladimiro Tarasovo įdiegta Vilniaus džiazo mokyklos tradicija dar gyva. Tai lietuviška autentika, kuri išskiria mus iš vis labiau unifikuojamo džiazo pasaulio.
Tačiau mokslus užsienyje baigusi jaunoji mūsų džiazo karta, aišku, jau sunkiai supranta ir pateisina teatrą, jausmingumą džiaze. Tokių dalykų universitetuose nemoko.
Štai trombonininko Jievaro Jasinskio grupė „Reinless“, jungianti savo kūryboje afrofanką, akademinę muziką, roką ir kitus žanrus, šį kartą festivalyje net beveik neimprovizavo – grojo iš natų, kaip taikliai pastebėjo koncerto vedėjas Darius Užkuraitis, matematišką, šaltu protu sukaltą muziką.
Galbūt tikėtasi spontaniškumą kompensuoti padvigubinta ritmo grupe, galingu skambesiu (ansamblis išaugo iki vienuolikos narių, o jo šerdį sudarė keturi pūtikai – J.Jasinskis, saksofonininkas Liutauras Janušaitis, trimitininkai Valerijus Ramoška ir Laurynas Lapė)? Džiaugėsi apsiblaususieji po trečią parą trunkančio džiazo maratono – J.Jasinskio kompozicijos padėjo jiems prabusti.
Tuo metu „free“ džiazo banginių – saksofonininko Liudo Mockūno, prancūzų gitaristo Marco Ducret ir JAV būgnininko Jimo Blacko – premjera buvo mažiau efektinga, nei tikėtasi: trijulės pokalbis mezgėsi nelengvai. Galbūt sutrukdė tai, kad M.Ducret atvyko be savo gitaros, kažkur įstrigusios keliaujant, ir turėjo ekspromtu jaukintis Juozo Milašiaus instrumentą.
Kitas renginio svečias – gitaristo Jonathano Kreisbergo grupė iš JAV – taip pat patyrė nuostolių, bet menkesnių – „pametė“ kelyje mušamuosius, tad tai nepaveikė jos šviesaus, melodingo, juvelyriško džiazo, kuris tarsi nuplovė dienos nesklandumus ir neigiamas emocijas.
Pirmoji per 38 metus Birštono festivalį aplankiusi amerikiečių kompanija tikrai nustebino šiluma. Gražiai į ją įsiliejo saksofonininkas Kęstutis Vaiginis, kartu pagrojęs paskutinį kūrinį.
Atsisveikindamas su publika festivalio rengėjas Birštono kultūros centro direktorius Zigmas Vileikis džiaugėsi: „Padarėme, ką galėjome, ir dar šiek tiek daugiau“. Jis neabejojo, kad Birštonas sukvies džiazo mėgėjus ir po dviejų metų – juk festivalis vėl minės jubiliejų: jam sukaks 40.
