Prie fortepijono sės vienas ryškiausių nūdienos vidurinės kartos rusų pianistų Aleksejus (Alexei) Volodinas, koncertą diriguos maestro Robertas Šervenikas.
Ne pirmą kartą Vilniuje viešintis ir Lietuvos publikos simpatijas jau spėjęs pelnyti Aleksejus Volodinas atstovauja klasikinei rusų pianistų mokyklai. Bene svarbiausioje rusų fortepijono meistriškumo kalvėje, Maskvos P. Čaikovskio konservatorijoje pas legendinę gruzinų pedagogę Eliso Virsaladzę studijas baigęs pianistas kadaise savo profesorės buvo pranašiškai apibūdintas taip: „Mano nuoširdžiu įsitikinimu, Aleksejus Volodinas yra vienas žymiausių jaunosios kartos pianistų.“ Pianisto žinomumas su laiku tik augo.
2003 m. nugalėjęs prestižiniame G. Andos pianistų konkurse Ciuriche (Šveicarija), itin sėkmingai ir intensyviai pradėjo koncertuoti visame pasaulyje. Jo rečitalių vien Europoje publika klausėsi tokiose garsiose salėse kaip Vienos „Konzerthaus“, Amsterdamo „Concertgebouw“, Paryžiaus filharmonija, Londono „Wigmore Hall“ ir „Royal Festival Hall“, Frankfurto „Alte Oper“, Miuncheno „Herkulesaal“, Ciuricho „Tonhalle“, Madrido „Auditorio Nacional“, Barselonos „Palau de la Musica“ ir kt. Šį vakarą pianistas atlieka jam itin artimą savo tėvynainio, kompozitoriaus Piotro Čaikovskio Antrąjį fortepijoninį koncertą.
P. Čaikovskis iš viso sukūrė tris koncertus fortepijonui. Antrojo koncerto partitūros kompozitorius ėmėsi jau sulaukęs pripažinimo, 1879 m. spalį. Tai nebuvo ilgai brandinto sumanymo, ypatingų ambicijų įgyvendinimas ar spontaniškas P. Čaikovskio įkvėpimo išsiliejimas, greičiau to meto kasdienybės, gyvenimiškos rutinos rezultatas.
Monotonijai įgrisus, laiške broliui Anatolijui kompozitorius rašė: „Jaučiu nenugalimą norą vien tik miegoti, visišką tuštumą, tikrą nuobodulį. Galų gale supratau, kad privalau kuo nors užsiimti.
Pradėjau šį tą kurti ir nuobodulys paslaptingai išnyko.“ Tas „šis tas“ kaip tik ir buvo Antrojo fortepijoninio koncerto eskizai. Koncerto pasaulinė premjera įvyko 1881 m. lapkritį Niujorke.
Kaip ir įprasta P. Čaikovskiui, kaskart, išgirdęs pirmąjį atlikimą, jis imdavosi savo kūrinį redaguoti. Panašiai atsitiko ir su Antruoju koncertu – kompozitorius noriai bendradarbiavo su pianistais, kūrinį įvairiai tobulino, keitė.
Antroje LNSO koncerto dalyje skambės maestro Roberto Šerveniko diriguojama Sergejaus Rachmaninovo Antroji simfonija. P. Čaikovskis savo Antrąjį fortepijono koncertą sukūrė, galima sakyti, iš nuobodulio, o S. Rachmaninovo Antroji simfonija – to meto kritikus stebinęs kompozitoriaus kūrybinės pergalės ir prisikėlimo iš krizės vaisius.
Po Pirmosios simfonijos premjeros S. Rachmaninovas buvo publikos ir kritikų negailestingai užsipultas. Vėliau kompozitorius prasitarė, kad tai buvo skausmingiausia valanda jo gyvenime. Ir vis dėlto jis ryžosi kurti Antrąją simfoniją (po kurios iškart ėmėsi ir Trečiosios, ir Ketvirtosios). Ji laikoma tikrąja pergale – kūrėjo pergale prieš patį save.
S. Rachmaninovas Antrąją simfoniją baigė kurti 1907 m. – didžiausio kūrybinio pakilimo laikotarpiu, kuriam būdingas emocinis veržlumas, jaunatviškas tikėjimas svajonių išsipildymu, nepaprastas melodingumas.
Antroji simfonija įrodo, kad kompozitorius atsakingai priėmė stambaus simfoninio ciklo iššūkį. Ir sugebėjo pažaboti milžinišką, valandos trukmės formą.
Vieną iš būdų, kaip suvienyti grandiozinį ciklą, S. Rachmaninovas pasirinko įžangoje, žemame styginių registre (violončelės ir kontrabosai) ramiai ir lėtai skambantį motto, kuris nuolatos sugrįžta.
Įžangoje skambančios temos – tai simfonijos melodinis branduolys, į nedalomą visumą sulydantis visas keturias ciklo dalis. Iš pradžių muzika niūri, persmelkta gilios minties. Po truputį šviesėdama, ji prasiveržia aistringos vilties banga. Simfonijos trečia dalis – tarsi magiškais kerais užburianti ir Rusijos lygumų platybes įkūnijanti muzika.
LNSO, pianisto Aleksejaus Volodino ir dirigento Roberto Šerveniko koncertas „Romantinio fortepijono pakerėti“ vyks šį šeštadienį, balandžio 7 d., 19 val. Filharmonijos Didžiojoje salėje.
