Jau po poros dienų Liudas ners į lietuvišką muziką – jo laukia naujos Giedriaus Kuprevičiaus operos „Liuterio durys“ spektakliai Panevėžyje, Alytuje, Kaune ir Klaipėdoje.
Sunku net patikėti, kad šio sodraus boso savininko sceninė karjera galėjo ir neprasidėti. Apie gyvenimą, šeimą ir muziką su publikos numylėtiniu kalbėjosi Kotryna Šakalytė.
- Kaip supratote, kad norite tapti dainininku?
- Muziką mėgau nuo mažumės. Dainavau gimtosios Tauragės berniukų chore, buvau vaikų ir moksleivių dainų konkurso „Dainų dainelė“ laureatas. Tačiau taip pat buvau ir puikus mokinys – valstybinius istorijos ir matematikos egzaminus išlaikiau aukščiausiais įvertinimais. Iš matematikos egzamino gavęs 99, o iš istorijos – 98, aš, kaip protingas žmogus, stojau ne į dainavimą, o į tiksliuosius mokslus Vilniaus universitete.
Laikui bėgant supratau, kad imsi ristis žemyn, jei sėdėsi ne savo rogėse, kad ir kokio dalyko imtumeisi. Kai neatsirado motyvacijos mokslams ir praradau norą konkuruoti, pirmauti, patraukiau ten, kur šaukia širdis. Taip atsidūriau operos pasaulyje.
- Kokie vaidmenys jums labiausiai prie širdies?
- Man nepatinka monotoniški, per daug lyriški ir taip pat vienspalviai, pompastiški vaidmenys, kuriems užtenka, pridėjus ranką prie širdies, „gražiai“ dainuoti. Kai mane pastato į vieną vietą ir sako: „Šviesime į tave prožektoriais, o tu, būk malonus, stovėk penkias minutes ir gražiai dainuok, leisk žmonėms pasidžiaugti tavimi“, apima tikras siaubas.
Stengiuosi rinktis daugiaplanius vaidmenis, kurie verčia ieškoti atsakymų, leidžia įpūsti jiems gyvybės. Vaidmenys yra kaip tekanti upė, kuria plaukiant atsiveria vis nauji horizontai ir kraštovaizdžiai. Jei vaidmuo nustoja „tekėti“, vystytis, dingsta prasmė. Jei spektaklyje atrasi vis naujų spalvų, vaidmuo niekada neatsibos.
- Ar sunku persikūnyti į spektaklių personažus?
- Šiame procese padeda įvairiausi dalykai. Būna vaidmenų, kuriems būtina psichologinė analizė. Kai į tokius pasineriu, mano žmona vaikšto ratais aplink, – jaučia, kad nuo manęs sklinda ne „šeimyniška“ energetika. Tačiau veikalai statomi apie dvi tris savaites, – tikiu, kad tiek galima iškęsti su psichologiškai paveiktu vyru (juokiasi).
Labiausiai persikūnyti padeda domėjimasis savo personažais. Neseniai teko vaidinti protinę negalią turintį veikėją. Skaičiau daug literatūros, studijavau būtent tam sutrikimui būdingus rankų ir galvos judesius, repetavau prieš veidrodį. Iš šalies tao pamatęs žmogus, tikriausiai pamanytų, kad ne personažą kuriu, o pačiam ne visi namie.
Tokia jau mūsų, aktorių, duona. Žinoma, jokie gestai ir vizualiniai efektai neatrodys natūralūs, jei su vaidmeniu nebūsi susigyvenęs emociškai.
Tiesa, tokios pastangos paliečia ir asmeninį gyvenimą – ruošdamas vaidmenį sunkiau bendrauju su aplinkiniais. Dažniausiai noriu kalbėti tik tam tikromis temomis, o tų, kurios gali išmušti iš apmąstymų, vengiu, – dažniausiai išvis tyliu ir nesiveliu į diskusijas. Pasikartosiu, jog mūsų, aktorių, kasdienybė yra labai įdomi – tenka pabūti ne tik savimi.
- Kaip ruošiatės Martyno Liuterio vaidmeniui tezių operoje „Liuterio durys“?
- Aš esu vaidinęs kunigą, popiežių ir netgi šėtoną. Liuteris išsiskyrė tuo, kad jis yra gyvas, realus, kažkada gyvenęs asmuo. Tai suteikia dar daugiau atsakomybės ir jaudulio.
Negalėčiau teigti, kad kurdamas Martyno Liuterio vaidmenį susidūriau su keblumais. Kūrinio tema istorinė, pakankamai aiški. Kilus klausimams, į pagalbą ateidavo ir literatūra, ir kino filmai, giesmės, psalmės – domėjausi ir jaučiau, kuo žmogus gyveno, ką galvojo, kuo tikėjo.
- Įdomu, kad jūs pats norėjote tapti liuteronų kunigu. Kodėl buvo kilęs toks noras?
- Dabar aš esu praktikuojantis katalikas. Tačiau visą savo jaunystę praleidau Tauragėje, o šis miestas nuo seno žinomas kaip Lietuvos liuteronybės centras. Visi mano šeimos bičiuliai buvo liuteronai, jie organizuodavo užsiėmimus jaunimui. Vykdavo įvairiausios stovyklos, kuriose jaunimas bendraudavo ir dainuodavo prie laužo pritardami sau gitaromis.
Daugelis būtent dėl liuteroniškų giesmių išmoko groti šiuo instrumentu. Labiausiai įstrigo akimirkos, kaip prie laužo išsitraukdavome gitarą ir pradėdavome virpinti stygas pagal Gyčio Paškevičiaus kūrinius ar Vytauto Kernagio dainą „Širdele mano“.
Jaunystėje išėjimas į žmones, buvimas su jais, kalbėjimas ir giedojimas man buvo vieni mėgstamiausių dalykų, todėl su pavydu žiūrėdavau į liuteronų kunigus. Tačiau gyvenimas sustato viską į savo vietas.
- Ką pasakytumėte Martynui Liuteriui, jei jį susitiktumėte?
- Aš jam padėkočiau už pasaulį, kurį turime dabar. Jei ne Liuteris, vargu ar gyventume tokiame pasaulyje, kokiame gyvename dabar. Vargu ar turėtumėme tokią reformuotą bažnyčią, kurioje svarbiausia yra meilė Dievui, atsidavimas maldai, o ne garbė ir pinigai.
Savu laiku žmonės vaizdavo Liuterį kaip klouną, bet manau, kad giliai širdyje mes visi turėtumėme jam padėkoti. Pasaulis be Bažnyčios yra niekas, tad jeigu jis reformavo Bažnyčią, tai reformavo ir visą pasaulį.
- Ar buvo toks vaidmuo, prie kurio norisi nuolat sugrįžti?
- Mieliausi vaidmenys man yra tie, kuriuos ruošiu dabar. Kartais jie epizodiniai, kartais – pagrindiniai. Kartais nutinka taip, kad trokštamas vaidmuo atitenka kolegai, o pats galvoju, kad aš jį suvaidinčiau geriau. Tačiau paskui pamėgsti ir tau atitetkusį vaidmenį.
Man tikrai suteikta Dievo malonė, kuri leidžia visuose vaidmenyse surasti įdomių spalvų. Kartais ir prie nedidelio epizodinio vaidmens norisi nuolat sugrįžti.
- Kas Jūsų mažajai dukrelei Gintarei dainuoja lopšines?
- Mūsų mama išvis nedainuoja lopšinių, verčiau seka pasakas arba sako „eik miegoti“, ir baigtas kriukis. Tėtis taip pat mėgsta skaityti pasakas, o lopšinių nedainuoju – nemoku vaikiškų.
Neseniai išmokiau dukrą giedoti J.Naujalio „Lietuva brangi“. Ketverių metų mergaitei Maironio tekstas sunkokas, bet giedoti lengvai išmoko. Įveli dainą į pasaką – tarkime, skaitydamas „Jūratę ir Kastytį“ pasakai: „Ir tada Kastytis uždainavo...“ ir imi giedoti „Lietuva brangi“. Taip po truputį pritardama dukra vieną dieną pati uždainavo. Didelė šventė buvo, kai per Šv. Kalėdas, Kalėdų seneliui šį kūrinį sugiedojo.
- Kaip leidžiate savo laisvalaikį?
- Laisvalaikiu visiškai nesiklausau muzikos – tiesiog negaliu jos pakęsti. Kai auklė namuose įsijungė radiją, net šiurpas nukrėtė. Pas mus namuose radijas negroja.
Labai mėgstu žemdirbystę. Kadangi gyvename kaime, turiu savo daržą ir šiltnamį. Nėra nieko smagiau, kaip įkišti rankas į žemę, kalkėmis balinti medžius, ravėti daržus ar atlikti ūkio darbus sode. Nuostabu, kai vasarą supranti, kad visos uogos ir daržovės yra paties užaugintos, tręštos, prižiūrėtos.
Laukiu to momento, kai su dukra bėgsime prie šilauogių krūmo ir ragausime skaniausias uogas pasaulyje.
G. Kuprevičiaus tezių operos „Liuterio durys“ spektakliai įvyks balandžio 18 d. Panevėžyje, Juozo Miltinio dramos teatre, balandžio 20 d. Alytaus miesto teatre, balandžio 25 d. Kaune, Girstučio kultūros centre ir balandžio 29 d. Klaipėdos miesto savivaldybės kultūros centre „Žvejų Rūmai“.
Pusvalandį iki spektaklio pradžios publika kviečiama į susitikimą su operos kūrėjais kompozitoriumi G. Kuprevičiumi ir rašytoju H. Kunčiumi.
