„Mums svarbiausia surasti, sukurti europietišką aplinką, europietišką miestą. Miestą su jaukiomis vietomis, kurios būdingos Romai, Venecijai ar Miunchenui. Šiuose miestuose už kokių nors vartelių visada bus pasislėpusių mažų kavinukių su staliuku dviem. Jei aptiksi jas, čia tikriausiai įvyks gražiausi susitikimai, pokalbiai, meilės istorijos.
Spektaklyje matysime scenografo Marijaus Jacovskio sukurtą skęstančio pastato fragmentą. Tai – lyg paskendusio miesto ledkalnio viršūnė, kuri primins apie išeinančius miestus, apie seną, didingą galybę visos tos architektūros, kuri mus supa ir kuri nyksta mūsų akyse“, – sakė režisierė G.Balpeisova.
Ji įsitikinusi, kad tai išgyvena kiekviena šalis, kiekviena tauta, kiekvienas senas miestas. Vilniečiams tai lyg užuomina į nykstantį Gedimino pilies kalną, o režisierei, kuri yra dirbusi Vengrijoje, tai prisiminimas apie Budapešto gyventojus, kurie nerimauja dėl savo seniausio paminklo, išeinančio užmarštin.
Pasak G.Balpeisovos, tokių nykstančių objektų rastume kiekviename senajame mieste. Ir tai net nebūtinai paminklai. Kartais gatvėje pamatai knygų stirtą ir supranti, kad iš vienų ar kitų namų išėjo žmogus. Jei pažiūrėtum pavadinimus, autorius, suprastum, koks žmogus užgeso, kokią atmintį išsinešė...
Režisierė G.Balpeisova rengiasi pasakoti romantišką meilės istoriją: vaizdžiai, aiškiai, atvirai, emocionaliai. Padedama kostiumų dailininkės Jurgitos Jankutės, ji parodys, kokia buvo Europa pieš Pirmąjį ir Antrąjį pasaulinius karus: kokia buvo tuometė aplinka, ką vilkėjo, kuo puošėsi XX a. pradžios aristokratai. Kai kurie kostiumai primins anglų tapytojo Williamo Morriso paveikslus, o pati istorija leis susipažinti su Th.Manno (1875 – 1955 m.) ankstyvąja kūryba, išgirsti jo poetinės prozos skambesį.
Nostalgiškas spektaklis apie atmintį, apie nykstančius praeinančio laiko ženklus jau gegužės 3, 4, 11 dienomis – Vilniaus mažajame teatre. Vaidmenis kuria Arvydas Dapšys, Daumantas Ciunis, Tomas Rinkūnas, Elžbieta Latėnaitė, Gintarė Latvėnaitė.
