49 metų O.Koršunovo pastatytame Moliere’o „Tartiufe“ daugelis žiūrovų atpažino šių dienų politikus, tokius kaip Ramūnas Karbauskis.
Šiuo spektakliu jau susidomėjo ir užsienio festivaliai. Vienas seniausių ir garsiausių Avinjono teatro festivalis pranešė, kad liepos 17–21 d. „Opera Confluence“ salėje bus rodomas ir lietuvių „Tartiufas“.
Naujausiame spektaklyje „Pasikėsinimai į jos gyvenimą“, kurio premjera OKT/Vilniaus miesto teatre įvyko balandžio 25 d., O.Koršunovas su jaunais aktoriais kalba apie tai, kaip žmogus lyg produktas sukuriamas arba sugriaunamas komunikacijos agentūroje ar socialiniuose tinkluose. Žmogų, kaip galima suprasti spektaklyje, šiais laikais galima sukurti ar sugriauti, išteisinti arba nuteisti vos vienu patiktuko paspaudimu – toks esą yra šių dienų teisingumas.
„Lietuvos ryto“ televizijos laidoje „Gyvenimo būdas“ su O.Koršunovu kalbėjomės ne vien apie tai.
– Jūs mėgstate provokuoti – tiek spektakliais, tiek savo pareiškimais socialinėje erdvėje. Ar jums patinka erzinti visuomenę?
– Nepasakyčiau, kad patinka, bet kartais negali to nedaryti, negali išvengti, ypač dirbdamas teatre. Teatras yra visuomenės veidrodis. Jai būtų sveika savo grimasas pamatyti tame veidrodyje.
– Jūsų kūryba narplioja visuomenės skaudulius ir šleikštulius, procesus, kurie kelia daug aistrų. Kai kas gali pasakyti, kad jūs esate geras vadybininkas, kuris žino, kas pritrauks daugiausia žiūrovų.
– Rinkodaros, matyt, yra. Bet skaudulių negali išvengti vien dėl to, kad dirbi su žmonėmis.
Teatras – visuomenės ląstelė. Kokioje nors užsienio valstybėje gali neišeiti iš teatro pastato, kad apie tą šalį suprastum viską. Tarkime, Rusijos teatre panašu kaip valdžioje – direktorius yra beveik Dievas. Norvegijoje atmosfera kitokia – ten visi lygūs.
– O Lietuvoje kokia atmosfera?
– Tarpinė.
– Pakalbėkime apie jūsų spektaklius. „Tartiufas“ – politinis spektaklis, nukreiptas į labai konkrečius asmenis. Pagrindiniame herojuje galima atpažinti R.Karbauskį. Ar Moliere’as tokio tipažo politikus numatė jau XVII amžiuje?
– Šiuo atveju būtų per daug garbės ponui Ramūnui. Moliere’as labai įdomus – jo komedijos metafizinės. Matrica, kurią Moliere’as užčiuopė Tartiufe, yra neįtikėtinai tiksli.
Jis ne tiek apgavikas, niekšas, kiek šventeiva, moralistas, fariziejus. Tai žmogus, kuris vertelgiškais tikslais pasitelkia gražius žodžius ir moralines dogmas, kad manipuliuotų žmonėmis.
Lietuvoje pastaruoju metu tai tapo labai aktualu.
O R.Karbauskio bruožai gerokai padėjo spektakliui – atgaivino Moliere’o pjesėje užkoduotą matricą. Kita vertus, Lietuvoje tartiufų yra labai daug – visi jie tartiufinasi, verčia Lietuvą savotišku Tartiufistanu.
– Jūs tartiufų daugiau matote politikoje ar apskritai visuomenėje?
– Politikoje. Ir socialiniuose tinkluose, žinoma. Tartiufas iš esmės simbolizuoja teisuolio kaukę. Keista, bet socialiniuose tinkluose dauguma stengiasi atrodyti geresni, gražesni. Juose kuriasi savi teisuoliai, feisbuko moralistai.
Tai labai įdomu. Pats pozityvumas yra geras dalykas, bet kai jis lėkštas, daug kas pasikeičia – feisbuke dažniausiai skelbiame ką nors teigiama, kad sulauktume daug patiktukų. Kai moralė grindžiama patiktukais, atsiranda terpė tartiufintis. Tikroji moralė juk kitokia. Už tikrą tiesą, nesumeluotą požiūrį žmonės ir pranašai paprastai sulaukdavo ne pagyrų, o akmenų.
– Kodėl jūs sakote, kad R.Karbauskis padėjo atsirasti šiam spektakliui?
– Spektaklis būtų atsiradęs ir be R.Karbauskio. Tiesiog jo įvaizdis labai tiko Tartiufui. Bet tikrai ne vien dėl jo spektaklis Lietuvoje tampa vis aktualesnis.
– Ar tai nėra patyčios?
– Ne. „Tartiufe“ Moliere’o stilius yra toks lankstus ir pagavus, kad išvengiama patyčių, bet tiksliai įvardijamas reiškinys.
– Kodėl jūs apskritai lendate į politiką?
– Netyčia. Nenorėdamas. Tiesiog to negali išvengti. Jei gyveni tam tikroje aplinkoje, ji veikia.
Teatras – kolektyvinė kūryba, tad aktualijos pačios išnyra. Esminis teatro dalykas – ne politiniai lozungai ir pozicija. Taip, jie irgi svarbūs, bet daug svarbesnis žmogiškumas. Kai kėsinamasi į žmogiškumą, nebeįmanoma tylėti. Bent jau man. O teatras – gana galingas įrankis.
– Ar teatras gali daryti įtaką visuomeniniams procesams?
– Gali. Tarkime, sovietiniais laikais teatras atliko išties svarbų vaidmenį. Tai buvo pasipriešinimo vieta.
Labiausiai veikti visuomenę gali ne tie spektakliai, kurie atskleidžia, kas yra juokingas, kaltas, neteisus, bet tie, kuriuose parodomos schemos.
– Ar teatras – vieta politikuoti?
– Žinoma. Teatras visada buvo politinis. Jo esmė – politinė.
– Bet tai vieno režisieriaus požiūris. Subjektyvu, ar ne?
– Galima sakyti ir taip, bet menas yra galbūt mažiausiai subjektyvus. Politikai yra ne tiek subjektyvūs, kiek vertelgiški, suinteresuoti. Menininkas yra mažiausiai suinteresuotas.
Kaip atsiranda politinis teatras? Lygioj vietoj jo nesukursi. Būtina tam tikra dirva. Deja, šiuo metu Lietuvoje ji yra tokia.
– Vis dėlto gal menininkai, teatralai jaučia nuoskaudą? Jūs daug gastroliuojate, rodote spektaklius, pelnote apdovanojimus, bet, skirtingai nei sportininkai, Lietuvoje tiek dėmesio nesulaukiate.
– Gal ir yra nuoskaudų, kad nėra kultūros svarbos suvokimo.
Lietuva apskritai yra kultūrinis darinys, prasidėjęs nuo knygnešių. Tiek 1918 metų vasario 16-oji, tiek Sąjūdis susiję su įdomiu dalyku: visada priešakyje buvo kultūros žmonės. Tad jei pas mus bus ignoruojama kultūra, tokiai šaliai kaip Lietuva tai bus katastrofiška.
– Bet personažas, kurį jūs iš dalies vaizduojate, yra Kultūros komiteto pirmininkas. Paradoksas?
– Iškalbingas. Ką tik mūsų teatras grįžo iš gastrolių Kinijoje, prieš tai gastroliavome su „Hamletu“. Kinų avialinijų žurnale buvo įdėta pusės puslapio „Hamleto“ reklama. Kitoje puslapio pusėje puikavosi lygiai tokio pat dydžio Niujorko „Metropolitan Opera“ „Makbeto“ reklama.
– Ir nereikia milijonų išleisti.
– Mes kelionei negavome jokio finansavimo.
– Prašėte?
– Taip. Kultūros ministerijos. Taip atsitiko, kad mes šįkart negavome, nors ne sykį esame sulaukę finansavimo. Svarbu tai, kad Lietuvai nereikėjo išleisti nė cento, o toks didžiausių pasaulio avialinijų žurnalas atkreipė dėmesį. Juk vien Pekiną per mėnesį aplanko 90 milijonų žmonių.
– Esate kalbėjęs apie tokį reiškinį kaip normalumo fašizmas. Kas tai yra?
– Mes dažnai net nesusimąstome, kiek jėgų skiriame tam, kad būtume normalūs.
– Kodėl blogai būti normaliam? Pamėgink šioje visuomenėje išsišokti, tai bepročiu apšauks.
– Jei pradėsi nestandartiškai elgtis, galvoti, mąstyti, kalbėti, greitai iš dabartinės visuomenės būsi išbrauktas.
Įdomu tai, kad liberalioje visuomenėje nėra cenzūros, bet yra didžiulė savicenzūra. Baimė būti kitokiam, neatitikti visuomenės siūlomų standartų yra tokia didelė, kad mes patys save cenzūruojame ir ilgainiui suvienodėjame. Normalumo įvaizdis akivaizdus feisbuke, kuriame visi vasarą prie palmės, o žiemą su slidėmis.
– Visi tą patį gyvenimą gyvena.
– Visi vienodai šypsosi, bet ne per daug. Žmonės sau neleidžia daryti nesąmonių, yra itin korektiški, bet džiaugiasi, kai už juos tai daro kačiukai ir šuniukai, – jie kvailioja, jiems galima.
Tas korektiškumas, neišskiriant ir politinio, pamažu virsta būtinu įvaizdžiu. Jį pavadinau fašizmu, nes kitoks egzistavimas tokioje visuomenėje tampa neįmanomas.
– Nemanote, kad tai yra demokratėjimo pasekmė? Žmonės pasidarė laisvesni.
– Ne. Tai yra ne demokratėjimo, o globalizacijos pasekmė. Pasiūla kuria būtent tokį, o ne kitokį vartotoją. Pasiūlai nereikalingas išskirtinis, keistas vartotojas, kuris yra nenuspėjamas. Reikia nuspėjamo vartotojo, kuris bus normalus, – bus aišku, ką jis vartos ir ką pirks.
Mėnesį lankantis Kinijoje man tai pasidarė akivaizdu. Kinija yra neva komunistinė. Bet kuo ji skiriasi nuo mūsų? Ji daugelyje sričių tiesiog pažangesnė. Sparčiau auga ekonomika, ir tiek.
– Bet jūs turbūt nepateisinate komunizmo?
– Komunizmo nepateisinu, bet apie kokį komunizmą mes kalbame? Komunizmas, nacionalizmas ir visi kiti „-izmai“ globalios ekonomikos sąlygomis tose visuomenėse nebėra veiksnūs.
Jais galima tik toliau krušti smegenis. O iš tiesų globalizacija diktuoja aiškias savo taisykles.
– Kuo tai gali baigtis? Kuo normalumo fašizmas pavojingas?
– Suvienodėjimu – bent man tampa tiesiog nebeįdomu gyventi tokioje visuomenėje.
– Jums neįdomu, o kitiems gal tinka.
– Ne taip seniai buvo tokių reiškinių kaip Vudstokas ar seksualinė revoliucija. Dar visai neseniai pasaulis buvo labai spalvingas. Pamažu tų atspalvių nebelieka.
Laida „Gyvenimo būdas“ – ketvirtadieniais 21.30 val. per „Lietuvos ryto“ televiziją.
