Violončelės garsenybė pabuvojo ir darbo stovykloje, ir psichiatrinėje

Baltos garbanos, išskirtiniai drabužiai, masyvus koljė, dramatiškas žvilgsnis ir neprilygstama muzikinė ekspresija – pasaulinio garso violončelininkui Mišai Maiskiui talento ir charizmos galėtų pavydėti kiekvienas. 

 M.Maiskiui aistra muzikoje svarbiau už tobulumą.<br> Rengėjų nuotr.
 M.Maiskiui aistra muzikoje svarbiau už tobulumą.<br> Rengėjų nuotr.
 M.Maiskiui aistra muzikoje svarbiau už tobulumą.<br> Rengėjų nuotr.
 M.Maiskiui aistra muzikoje svarbiau už tobulumą.<br> Rengėjų nuotr.
 M.Maiskiui aistra muzikoje svarbiau už tobulumą.<br> Rengėjų nuotr.
 M.Maiskiui aistra muzikoje svarbiau už tobulumą.<br> Rengėjų nuotr.
 M.Maiskiui aistra muzikoje svarbiau už tobulumą.<br> Rengėjų nuotr.
 M.Maiskiui aistra muzikoje svarbiau už tobulumą.<br> Rengėjų nuotr.
 M.Maiskiui aistra muzikoje svarbiau už tobulumą.<br> Rengėjų nuotr.
 M.Maiskiui aistra muzikoje svarbiau už tobulumą.<br> Rengėjų nuotr.
Daugiau nuotraukų (5)

Lrytas.lt

May 8, 2018, 8:53 PM

„Aš neturėjau tapti muzikantu. Mama norėjo, kad būčiau normalus“, – juokavo M. Maiskis. Gegužės 11 d. Vilniaus klausytojai turės išskirtinę galimybę išgirsti legenda jau tapusį atlikėją Lietuvos valstybinio simfoninio orkestro sezono pabaigos koncerte Kongresų rūmuose, kurį diriguos maestro Gintaras Rinkevičius.

Groti pradėjo metęs rūkyti

M.Maiskis  juokauja groti pradėjęs labai vėlai: „Tais pačiais metais, kai mečiau rūkyti: pradėjau  rūkyti būdamas penkerių su puse, o mečiau sulaukęs aštuonerių.“ 

Nuo tada gabaus vaiko troškimo groti niekas nebegalėjo  užgniaužti. „Buvau hiperaktyvus vaikas, nuolat žaidžiantis futbolą ir niekada nenustygstantis vietoje. Todėl, kai staiga pareiškiau, kad noriu groti violončele, visiems buvo didelė staigmena“, – prisiminė  M. Maiskis. 

Kaip ir dauguma jo amžiaus talentų, jaunasis M. Maiskis pradėjo lankyti muzikos mokyklą  (Rygoje), būdamas 14 metų, persikraustė į internatinę mokyklą tuometiniame Leningrade, o dar po trijų metų laimėjo nacionalinį violončelininkų konkursą.

Septyniolikmečio debiutas su Leningrado filharmonijos orkestru pelnė jam „ateities Rostropovičiaus“ vardą, o po metų laimėtas prestižinis P. Čaikovskio konkursas atvėrė vartus į didžiąją sceną. 

M. Maiskis  įstojo į žymiąją Maskvos konservatoriją studijuoti pas Mstislavą Rostropovičių ir greitai buvo priimtas po didžiojo muziko sparnu. „Po to, kai ankstyvame amžiuje mirė mano tėvas, M. Rostropovičius tapo ne tik nuostabiu mokytoju, bet ir antruoju tėvu“, – atskleidė  M. Maiskis. 

Gyvenimo pamoka kainavo brangiai

Talentingas muzikantas greitai pradėjo koncertuoti Sovietų Sąjungoje ir ėmė garsinti savo vardą. Tačiau atlikėjo seseriai emigravus į Izraelį, viskas pasisuko kitu kampu. 

„Tai buvo didžiųjų mano gyvenimo bėdų pradžia. Visi mano koncertai buvo atšaukti, man nebuvo leidžiama keliauti į užsienį. Galiausiai dėl kažkokio fiktyvaus mokesčio buvau suimtas ir uždarytas į kalėjimą“, – pasakojo garsus atlikėjas. 

M.Maiskis 18 mėnesių praleido darbo stovykloje ir dar du mėnesius – psichiatrijos ligoninėje.
„Beveik du metus aš nė karto nemačiau savo violončelės, juo labiau ja negrojau. Tai buvo labai sunkus laikotarpis. Bet kartu nesigailiu to, kas nutiko. Priešingai – esu dėkingas. Nors dėl įkalinimo taip ir negavau Maskvos konservatorijos diplomo, iš tikrųjų tikiu, kad gavau gerą gyvenimo pamoką. Ši patirtis buvo labai svarbi mano kaip muzikanto asmenybei“, – neabejojo  M. Maiskis. 

Violončelė – ir meilužė, ir žmona

Po studijų pas M.Rostropovičių M.Maiskis išvyko mokytis į JAV pas legendinį rusų-žydų kilmės violončelininką Gregorą Piatigorskį. Būtent JAV M.Maiskis gavo ir savo mylimą violončelę, kuria griežia jau daugiau  kaip 40 metų. 

„Po koncerto Niujorko „Carnegie Hall“ vienas džentelmenas priėjo prie manęs ir pasakė, kad jo 94 metų dėdė, savamokslis violončelininkas, turi puikią itališką violončelę, tačiau nebegali ja groti. Jo dėdė manė, kad violončelė turi atitekti talentingam jaunuoliui, o ne prekybininkui ar orkestro muzikantui“, - dalijosi prisiminimais maestro. 

Suorganizavus susitikimą, M.Maiskis kelias valandas grojo senoliui instrumentu, kuris, kaip vėliau paaiškėjo, buvo reta XVIII a. Montagnana violončelė – viena geriausių kada nors pagamintų violončelių pasaulyje. 

„Man išeinant, senoliui per skruostus ėmė riedėti ašaros: „Dabar galiu ramiai numirti, žinodamas, kad kažkas ja gros daugybėje koncertų, ir žmonės tuo mėgausis. Tačiau jis norėjo kažką po mirties palikti savo daug jaunesnei žmonai, todėl negalėjo  man padovanoti  instrumento. O aš tuo metu visai neturėjau pinigų - tik skolas, tad negalėjau sau leisti sumokėti net simbolinės kainos“, - pasakojo  M. Maiskis.  

Visgi Amerikos-Izraelio kultūros fondas surinko pinigų nupirkti ypatingąją violončelę. Po kelerių metų, paėmęs paskolą iš banko Vokietijoje, M.Maiskis ją nusipirko iš fondo, o dabar, išmokėjęs paskolą, yra visateisis instrumento savininkas. 

„Iš pradžių mes įsimylėjome. Tuomet turėjome aistringą romaną. Kai nusipirkau violončelę iš fondo, mes susižadėjome. Kai galiausiai nusipirkau ją iš banko, susituokėme visam gyvenimui“, – taip savo santykius su mylimu instrumentu apibūdino  menininkas.

Kritika – už nenuslepiamą romantizmą

Kaip violončelės virtuozas jaučiasi tą patį kūrinį grodamas daugybę kartų? 

„Tiesą sakant, negaliu skųstis. Geriausi kūriniai turi tokią gelmę, kad bet kuris geras violončelininkas gali juos groti be galo ir kiekvieną kartą išmokti kažko naujo. Aišku, mes neturime tokios koncertinių kūrinių gausos ir įvairovės kaip smuikininkai ar pianistai, bet vis tiek yra daugybė kūrinių, kuriuos galime tyrinėti.

Aš domiuosi ir aranžuotėmis violončelei – ne tam, kad praplėsčiau repertuarą, bet tam, kad ištirčiau instrumento garsų savybes. Muzika yra emocijų raiškos priemonė. Jei sugebi tai perteikti savo grojimu, gali pasiekti bet ką“, – įsitikinęs M. Maiskis.

Neslepiamas romantizmas ir išskirtinis vibrato atrodo gyvybiškai būtina violončelininko muzikinės raiškos dalis. Paradoksalu, bet už tai M. Maiskiui  tenka sulaukti ir kritikos. 

„Aš visada sakau, kad toli gražu nesu švariausiai grojantis violončelininkas ir galėčiau groti tiksliau. Tačiau tuomet prarasčiau tam tikrą ekspresiją , širdį paliečiantį emocingumą, o tai – mano tikslas. Tam, kad paveikčiau žmones, turiu groti iš širdies ir su meile. Todėl aistra man svarbiau už tobulumą“, – tvirtino M. Maiskis. 

Garsaus muziko nuomone, pastabos dėl atlikimo manieros yra sąlyginės – juk šiandien niekas nežino, kaip iš tikrųjų senoji muzika buvo atliekama.

„Kas iš tiesų yra išlikę, tai emocijų autentiškumas. Manau, J.S.Bachas buvo iš tiesų labai gyvybingas, romantiškas vyras. Prisiminkime – jis turėjo dvidešimt vaikų! Dirigentui Otto Klempereriui kartą buvo pasakyta, kad J. S. Bacho kūriniai neturėtų būti grojami su vibrato. Jis atsakė: „Jokio vibrato? Dvidešimt vaikų ir jokio vibrato?!”. Aš pritariu O. Klempereriui!”, – juokėsi  M. Maiskis. 

Maestro nuomone, svarbiausia gyvenime suprasti savo trūkumus ir privalumus. „Man svarbiausia yra kokybė, o ne kiekis. Dėl to nediriguoju ir nemokau, o užsiimu tuo, ką sugebu geriausiai – esu violončelininkas“, – aiškino M. Maiskis.

Lietuvos valstybinio simfoninio orkestro sezono pabaigos koncertas su violončelininku Mischa Maisky įvyks gegužės 11 d. 19 val. Vilniaus kongresų rūmuose. Bilietų galite įsigyti „Tiketos“, „Teatrai.lt“ ir Vilniaus kongresų rūmų kasoje.

UAB „Lrytas“,
A. Goštauto g. 12A, LT-01108, Vilnius.

Įm. kodas: 300781534
Įregistruota LR įmonių registre, registro tvarkytojas:
Valstybės įmonė Registrų centras

lrytas.lt redakcija news@lrytas.lt
Pranešimai apie techninius nesklandumus pagalba@lrytas.lt

Atsisiųskite mobiliąją lrytas.lt programėlę

Apple App Store Google Play Store

Sekite mus:

Visos teisės saugomos. © 2024 UAB „Lrytas“. Kopijuoti, dauginti, platinti galima tik gavus raštišką UAB „Lrytas“ sutikimą.