– Prancūzijos sostinėje gyvenate maždaug nuo dešimties metų. Kaip per tą laiką pasikeitė Paryžiaus muzikinis pasaulis?
– Esu šiek tiek nusivylęs bendra muzikinio gyvenimo atmosfera tiek Paryžiuje, tiek visame pasaulyje. Visų žanrų muzika, taip pat ir klasikinė, per du tris pastaruosius dešimtmečius tapo greito vartojimo produktu, kurį kuria jau net ne pats atlikėjas, o jo vadybininkas ar agentūros, kuriai muzikas priklauso, vadovas.
Jaunoji muzikų karta gyvena tarsi amžiname pavojuje, tarsi ant parako statinės ir skuba, skuba, skuba. Ji prarado saugaus greičio pojūtį: ir atlikėjai, ir žiūrovai nebeturi laiko mėgautis tuo, ką daro; vieną koncertą veja kitas, iš vieno konkurso skrendama į kitą.
Kai man buvo dvidešimt ir studijavau Paryžiaus konservatorijoje, taip pat teko beprotiškai dirbti, tačiau tai nebuvo gyvenimas kūlversčiais – labiau mėgavimasis muzika, įsijautimas į kiekvieną garsą ar garso niuansą.
Vieni atlikėjai seka savo pašaukimu iš prigimties, kiti mėgina tą pašaukimą surasti, pažadinti, deja, ne visada sėkmingai. Tokia, pavadinčiau, feisbukinė atmosfera tvyro ne tik muzikos pasaulyje: greito rezultato efektas veikia literatūrą, teatrą, kiną.
– Ar savo pianisto talentą galėtumėte pavadinti šimtaprocenčiu pašaukimu?
– Kai prasidėjus nepriklausomybės kovoms su tėvais palikau gimtąjį Tunisą ir visa šeima įsikūrėme Pietų Prancūzijoje, man buvo vos pusketvirtų. Nuo mažens buvau introvertas, maloniausias užsiėmimas būdavo niūniuoti per radiją išgirstas melodijas, anksti išmokau elgtis ir su patefonu: kasdien užsidėdavau kurią nors vinilinę plokštelę su Ludwigo van Beethoveno simfonijų, atliekamų Alfredo Cortot ar Wilhelmo Kempffo, įrašais, klausydavausi ir... verkdavau.
Taigi muzika į mano pasaulį atėjo iš itin jautrios prigimties. Į Paryžių, pas fortepijono mokytoją Denyse Riviere, tėvai mane atlydėjo, kai buvau dešimties. Šią išskirtinio pedagoginio talento moterį iki šiol vadinu savo antrąja mama ir esu dėkingas likimui, kad, prabėgus daug metų, pavyko įsigyti jos butą, kuriame gyvenu iki šiol ir kuriame groju tuo pačiu šviesaus medžio instrumentu, prie kurio prisiliečiau pirmą susitikimo su savo mokytoja dieną.
– Ar jus veikia tam tikros vietos, tam tikros salės atmosfera?
– Koncerto nuotaiką kuria žiūrovai. Visa kita – tiesiog patalpa. Taip, vienos salės turi geresnę akustiką, kitos prastesnę, vieni instrumentai leidžia išgauti skaidresnį garsą, kiti prastesnį, tačiau tai viso labo smulkmenos, palyginti su tuo, kaip publika priima, jaučia ir supranta tavo skleidžiamą muziką, kaip žmonės geranoriškai pasitinka atlikėją. Šaltį gali jausti net ir prestižiškiausioje salėje, o šiluma tave gali užlieti visiškai nežinomoje erdvėje.
Esu taip stipriai įsimylėjęs Paryžių, kad jame nėra tokios vietos, kurioje negalėčiau skambinti. Labiausiai man patinka Marė rajonas ir jame esantis Vogėzų kvartalas, kuriame gyvenau ne vienus metus. Lygiai taip pat neįsivaizduočiau Paryžiaus ir savo gyvenimo jame, jei nebūtų bene paties ramiausio Šešioliktojo rajono ir ramiausios Pasi gatvės, kurioje dabar esu įsikūręs.
Netgi miesto triukšmas man netrukdo ir neišblaško mano susikoncentravimo. Ar tai būtų kiekvieno pianisto svajojama „Salle de Playel“, ar Bagatelio parko oranžerija, ar „Salle de Gaveau“, ar mano itin mėgstama Jacquemart-André muziejaus salė, pagaliau ar tai būtų mano kambarys, kuriame stovi vienas į kitą atremti du fortepijonai ir kuriame nuolat priimu savo studentus, – visur jaučiuosi labai kūrybiškai ir įkvėptas, jei tik mane supa muziką mėgstantys ir ją jaučiantys žmonės.
Jau trečius metus važiuodamas į Paliesiaus dvarą esu įsitikinęs, kad būtent tokie žmonės manęs ten ir laukia. Neapsakomas malonumas skambinti itin geros akustikos Paliesiaus salėje ir itin geru instrumentu, kuris buvo pagamintas Vokietijoje praėjusio amžiaus septintojo dešimtmečio pradžioje ir kurį įžvalgiai pasirinko dvaro šeimininkas Julius Ptašekas. Mano kūrybos filosofija labai paprasta: kiekvienas muzikinis garsas slepiasi ne instrumente, o atlikėjo sieloje.
– Su kokiomis emocijomis jums asocijuojasi Lietuvos vardas?
– Su pozityviausiomis. Kelis kartus esu lankęsis Vilniuje, tiesa, dažniausiai vasarą, ir visada šis miestas mano vaizduotėje yra nušviestas saulės. Sunku net patikėti, kai kalbama, kad Lietuva – šiaurės kraštas, kad ją nuolat prausia šalti lietūs... Vilniaus baroko architektūra yra tiesiog dieviška, o Paliesiaus dvaras dvasinio ir fizinio komforto jausmu nenusileidžia geriausiems nedideliems Prancūzijos dvarams.
Tai, kad Lietuvos periferija turi tokią koncertų salę, kuri nenusileidžia tokio tipo miestų erdvėms, yra akivaizdžiausias įrodymas, kad Lietuva turi ir jau po sovietmečio atgaivina stiprias kultūrinio paveldo tradicijas.
Esu labai jautrus ir, sakyčiau, išrankus virtuvei. Tačiau tai, ką siūlo virtuvės šefas Paliesiuje, yra itin delikatu. Ne tiek daug pasaulyje vietų, kur šimtu procentų jausčiausi kaip namuose. Paliesiaus dvaras yra būtent ta stiprų traukos magnetą turinti vieta.
Su Lietuva mane sieja ir stipri bičiulystė su buvusiu mokiniu pianistu ir tapytoju Viktoru Paukšteliu. Negana to, kad Viktoras subrendo kaip itin kūrybiškas, tobulo garso ieškantis muzikas, jis evoliucionavo ir kaip tapytojas: sulig kiekvienais metais jo paveikslai vis įdomesni. Ne vienas jų puošia ir mano namus.
Ką labiausiai branginu savo namuose? Be abejo, mane aplankančius žmones, taip pat savo studentus, kuriems čia prie dviejų instrumentų teikiu privačias pamokas ir su kuriais dalijuosi dar viena savo aistra – kinu. Turiu sukaupęs milžinišką filmų kolekciją.
Savo mokinius skatinu domėtis kitais menais, nes tai yra pridėtinė gero pianisto vertė: iš to, kaip atlikėjas skambina, galiu pasakyti, ar jis skaito knygas, vaikšto į teatrą, parodas, žiūri kiną.
Idealiai izoliuotame bute, kad kaimynų netrikdytų nė menkiausias prisilietimas prie klavišų, jaučiuosi ištikimas savo estetikai, relikvijoms, kurios brangios, nes ženklina sutiktus mano gyvenime brangius žmones. Namų erdvėje susipina ir Vakarų, ir Vidurinių Rytų kultūros. Paveikslai, antikvarinės afišos, įrėminti autentiški garsių muzikų manuskriptai, rytietiški porcelianiniai indai, milžiniška biblioteka...
– Tarp gausybės savo mėgstamų kompozitorių favoritu vadinate Fredericą Chopiną.
– Tai kompozitorius, kuris negali atsibosti. Kai pavargstu nuo gyvenimo brutalumo, kai noriu išvengti besiartinančios rutinos, sėdu groti F.Chopino noktiurnų. Pamilti šį autorių mane išmokė tokie pedagogai kaip pianistas Marcelis Ciampi, jo žmona smuikininkė Yvonne Astruc, profesoriai Maurice’as Gendronas, Geraldas Moore’as, Benjaminas Brittenas...
Prisimenu ir pirmąjį ir vieną atsakingiausių savo koncertų, kuris vyko viename turtingiausių Paryžiaus muziejų – Jacquemart-André ir į kurį paklausyti manęs, tuomet konservatorijos absolvento, atėjo Paulis Badura-Skoda, vienas talentingiausių XX–XXI a. austrų pianistų.
Neslėpsiu, kad 1985-aisiais Varšuvoje laimėtas F.Chopino konkursas dar labiau sustiprino meilę šiam kompozitoriui ir atvėrė koncertų salių duris ne tik Prancūzijoje, bet ir Rytų Europoje, Japonijoje.
