B.Brechto pjesei – naujas rūbas
B.Brechtas pjesę „Motušė Kuraž ir jos vaikai“ pradėjo rašyti 1938 metais, kai fašistinė Vokietija žvangindama ginklais rengėsi pasauliniam karui. Vengdamas akivaizdžių analogijų, dramaturgas veiksmą nukėlė į XVII amžių.
TheATRIUM scenoje atgijo kitoks spektaklis – žiūrovai išvydo ne savo varganą vežimą su manta paskui kareivius velkančią markinantę, o šiandieninę ant aukštakulnių batelių žvaliai strikinėjančią motušę Kuraž.
Pjesės pagal garsųjį B.Brechto veikalo šiuolaikišką versiją Klaipėdos dramos teatre sukūrė tarptautinė komanda - latviai režisierius Elmaras Senkovas, dramaturgė Rasa Bugavičiūte-Pece, scenografas Reinis Suhanovas ir kompozitorius Edgaras Makenas su lietuviais aktoriais. Jiems talkino režisieriaus asistentas klaipėdietis Vaidas Jočys, vaizdo projekcijų autorius - Rimas Sakalauskas.
Spektaklio kūrėjai, atsispirdami nuo B.Brecho dramaturgijos, pjesę įvilko į kitokį rūbą. Jiems labiausiai rūpi, kaip pragariško karo mechanizmo smagračiai sukasi dabar, kodėl kraujas liejasi Ukrainoje ir Sirijoje, kaip jauni vyrai ir jų artimieji vertina tarnybą kariuomenėje, kokia šiandien yra žmogaus gyvybės vertė ir kaina.
Trupę konsultavo kariškiai
„Mane domino ne politika, kurios neišmanau, o žmonės, ypač tie, kuriems teko dalyvauti karinėse misijose, kurie savo kailiu patyrę, ką tai reiškia. Mus supa daug žmonių, kasdien kalbančių apie karą - jaunuoliai domisi ginklais, patys nori juos išbandyti. Kas jie tokie – masinės propagandos aukos ar tik naivūs svajotojai, karą vertinantys kaip iliuzinę vertybę, galimybę plačiau išskleisti sparnus?“ , - svarstė E.Senkovas.
Pasak režisieriaus, apie karų grėsmę dabar tiek daug šnekama, kad žmonės tiesiog nustojo jų bijoti: „Gyvename šaltojo karo sąlygomis, bet atrodo, kad jis kažkur toli, mūsų niekada nepalies. Taip nėra – juk matome, kaip nuolat kuriama, gaminama ir pardavinėjama nauja ginkluotė. Didžiausias karo absurdas, kad karinių konfliktų rajonuose nuo tų pačių ginklų žūsta ir juos pagaminę žmonės“.
Kūrėjai viešėjo poligone, nuvykę į bataljoną bendravo su šauktiniais ir pofesionaliais kariais, kuriuos vadina spektaklio bendraautoriais. E.Senkovas stebėjosi, jog jie noriai pasakoja apie tarnybą, buitį, gyvenimo kasdienybę, ginklus, tačiau apie karus, kuriems yra rengiami, nekalbėjo – lyg ir nesieja jų su pratybomis.
Karo romantika neblėsta
Klaipėdos dramos teatro Mažojoje salėje pristatomame spektaklyje „Mama Drąsa“ vaizdai sukasi lyg kaleidoskope - motušė Kuraž ciniškai garbina ir idealizuoja karą, kaip kone svarbiausią civilizacijos variklį, užtikrintą pajamų ir gyvenimo šaltinį ne tik jos šeimai, bet ir visai žmonijai.
Besisukančioje teatro scenoje veiksmą pagyvina į B.Brechto tekstus įterpti tikroviški monologai. NATO struktūrose tarnavusių taikdarių ištarmės skamba kur kas žvaliau nei slogūs Afganistano karo veteranų prisiminimai, tačiau „karo romantika“ nenustoja žavėtis ir vieni, ir kiti.
Paradoksiški sugretinimai, kai jau nebeaišku, ar verktis ar juoktis, atskleidžia karo absurdiškumą, kurio, regis, nesuvokia į žmogienos mėsmalę įsukti herojai. Net praradusi vaikus motušė Kuraž neatsisako šlykštaus verslo, tad šviesių vilčių, jog „pragaro mašina“ kada nors nustos veikti arba bus sustabdyta, nebelieka.
Scenoje - belytis monstras
Spektaklio scenografija įkvėpta karo vaizdų: mirga kariūnų nuotraukos, žuvusiųjų vaizdai, o šalia – komercinė reklama. Grėsmingų karinių laivų, šarvuočių ir kitokios šiuolaikškos ginkluotės atributų, dūmų kamuolių fone kuriama kvaišinanti karo balagano - cirko, pramogų ir „lunaparko“ - estetika.
Centrinė spektaklio figūra – trijų vaikų motina, markitantė Kuraž, lydima klusnių kareivių orkestrėlio. Sugebėjęs persikūnyti į moterišką personažą D.Meškauskas įrodė, kad teatro grandams lytis nėra viską lemiantis dalykas – scenoje aktorius šėliojo taip tarsi motušės vaidmens būtų laukęs visą gyvenimą.
D.Meškausko kuriamas markitantės Kuraž vaidmuo – godulio apakinta, nužmogėjusi persona karo skerdynių lauke. Siaubūnė, dėl pinigų šaltakraujiškai prekiaujanti mirtimi net savo vaikų žūties akivaizdoje, apnuogina karų esmę – juos kursto ne filosofai, o įvairaus plauko žmonių krauju mintantys vertelgos.
„Motušė Kuraž man - kaip karo monstras, militarizmo ikona, toks personažas gali būti ir belytis. Žiūrovai patys nuspręs, koks jų santykis su spektaklio herojais ir karais“, - teigia pagrindinio vaidmens atlikėjas.
Kūrėjų iššūkis militarizmui
Klaipėdos dramos teatro pastatyme „Mama Drąsa“ netrūksta žaidimo elementų, improvizacijos, šmaikščių dialogo su žiūrovais akimirkų, itin svarbi gyvai atliekama muzika.
Dar viena B.Brecho pjesės versija – intriguoja, net antraeilių vaidmenų atlikėjai žavi išmone, įtaigumu ir temperamentu, iš detalių lipdo vientisą kunkuliuojančio antikarinio spektaklio mozaiką.
Kūrėjų komanda išnaudoja prieš kelerius rekonstruoto geriausiu Baltijos šalyse vadinamo Klaipėdos dramos scenos galimybes - kai kurie veiksmai vyksta net palubėje.
Jeigu D.Meškausko kuriamas belytis motušės Kuraž personažas dar įgustų scenoje šiek tiek grakščiau kaukšėti moteriškais aukštakulniais, didelių abejonių dėl šio spektaklio sėkmės niekam neturėti kilti.
Jaunas režisierius E.Senkovas prieš ketverius metus pelnė geriausio Latvijos „Metų režisieriaus“ titulą, dirba Rygos ir Valmieros dramos teatruose, pastatė spektaklį Maskvos Nikolajaus Gogolio centre.
E.Senkovo „Antigonė“ 2015 metais pripažinta geriausiu latvių „Metų mažosios formos spektakliu“.
Po debiuto TheATRIUM cenoje E.Senkovas ir R.Suhanovas rūpinasi Latvijos šimtmečiui skirtos šokių šventės estetiniu vaizdu ir režisūra. Renginys, kuriame dalyvaus apie 20 tūkstančių šokėjų, vyks liepos 6 dieną.
