Pirmą kartą Lietuvoje koncertavęs, jau 176 metus gyvuojantis Vienos filharmonijos orkestras, diriguojamas jaunesniosios kartos venesueliečių dirigento Rafaelio Payare'o, pademonstravo subtiliais niuansais nuaustą ir, žinoma, aukščiausio meistriškumo muzikavimą.
Tokio paties stiliaus, kuriam tolimas bet koks utriravimas, tačiau būdingas nepaprastai jautrus įsiklausymas į detales ir virtuoziškas skambesio, išeinančio į erdvę, valdymas bei gilus atliekamos muzikos interpretavimo išmanymas, buvo ir operos žvaigždės Elynos Garančos dainavimas. Išgirdome autentišką vienietišką stilių, kurį palyginčiau su sendintu auksu – tauru, solidu, bet gink Dieve jokio puikavimosi ir primygtinumo.
Vienos filharmonijos orkestras koncertą pradėjo Ludwigo van Beethoveno uvertiūra „Leonora“ Nr. 3 (1806). Tai buvo ne grėsmingas Devintosios simfonijos finalo, bet grakštusis L.van Beethovenas. Orkestras ir dirigentas išryškino klasicistinį jo muzikos gracingumą.
Tiesą sakant, reikėjo net įdėti šiek tiek pastangų įsiklausant į kūrinio tėkmę, mat teatro akustika vis dėl to yra sausoka: tokio atlikimo turbūt geriausia būtų klausytis Vienos „Musikverein“ salėje. Tačiau vėliau, ar ausis priprato, ar orkestras su dirigentu prisitaikė prie erdvės, minčių apie tobulą akustiką jau nebekilo – klausiausi, kas ir kaip atliekama.
Programa, prasidėjusi Vienos klasiku L.van Beethovenu, buvo labai austriška, vienietiška. Toliau klausėmės pačią Vienos „fin de siècle“ muzikinę dvasią įkūnijančių Gustavo Mahlerio dainų – E.Garanča atliko Penkias dainas pagal poeto Friedricho Rückerto eiles (1901–1904) bei nuostabiąją dainą „Urlicht“ („Pirmapradė šviesa“, 1893), kaip atskirą dalį kompozitoriaus įtrauktą į jo Antrąją simfoniją.
Antroje koncerto dalyje Vienos filharmonijos orkestras griežė XX a. vengrų klasiko Bélos Bartóko Koncertą orkestrui (1943) ir bisui – Johanneso Brahmso „Vengrų šokį“ Nr. 1 g-moll. Kas be ko, vengriškoji spalva yra neatskiriama austriškosios kultūros dalis.
G.Mahlerio dainas atlikusi operos žvaigždė E.Garanča, kaip ir prieš metus koncerte Vilniaus festivalyje, kai ką iš publikos nustebino savo santūrumu – tiek išoriniu, tiek atlikimo manieros, tačiau tokia laikysena tarsi kvietė įsiklausyti į pačią muziką, G.Mahlerio dainas, poetinį tekstą.
Per pirmąją dainą „Blicke mir nicht in die Lieder“ („Mano dainų nežiūrėki“) kontaktas su žiūrovų sale užsimezgė ir jau antroji daina „Ich atmet‘ einen linden Duft“ („Aš alsavau švelniu kvapu“) tapo subtiliu estetiniu atsivėrimu. Trečioji daina „Um Mitternacht“ („Vidurnaktį“), be kita ko, leido pasimėgauti solistei pritariančios orkestro pučiamųjų grupės meistryste.
O nuostabusis meilės himnas „Liebst du um Schönheit“ („Jei myli tu už grožį“) ir ilgesingomis maleriškomis intonacijomis kerinti „Ich bin der Welt abhanden gekommen“ („Aš sutraukiau saitus su pasauliu“) solistės buvo perteiktos su išskirtine vidine rimtimi, tobulai niuansuojant savo sodrų suvaldytą balsą.
Legendinis dainininkės akompanuotojas – Vienos filharmonijos orkestras – žėrėjo visomis instrumentinių grupių spalvomis, čia verta paminėti ir jautrų orkestro pirmojo smuiko solo atliekant paskutinę dainą. Kaip taurus pasaulietiškas choralas nuskambėjo šeštoji, nepriklausanti šiam ciklui daina „Urlicht“ („Pirmapradė šviesa“). E.Garančos biso nebuvo, bet vargu ar ir galėjo būti po tokio sukaupto ir nuoširdaus muzikinio išsisakymo: atlikimą įvertinusi publika jau turėjo pakankamai peno estetinei kontempliacijai, aptarimams, diskusijoms.
B.Bartóko Koncertas orkestrui, sukurtas Antrojo pasaulinio karo metas, įnešė modernumo dvelksmo į Vienos filharmonijos orkestro programą. Vengrų folkloro intonacijomis inkrustuota muzika leido sodriai suskambėti didesnės sudėties, nei buvo pirmojoje dalyje, orkestrui.
Kita vertus, nesiribojimas klasicistiniu romantiniu muzikos repertuaru suteikia senomis tradicijomis galinčio pasigirti, nuo 1842 m. gyvuojančio orkestro įvaizdžiui gyvybės ir gaivumo. Atliekant vitališką, spalvingą B.Bartóko Koncertą dar ryškiau atsiskleidė dirigento R.Payare'o meistrystė – jo paslankumas, puikus orkestro valdymas.
Vilniaus festivaliui tokio lygio atlikėjų pasirodymai, be abejo, suteikia solidumo. Nors greičiausiai Vienos filharmonijos orkestro koncertas susijęs su šiais metais švenčiamu Baltijos kraštų šimtmečiu, nes toliau orkestras važiuoja koncertuoti į Rygą, reikėtų stengtis ir toliau išlaikyti tradiciją į festivalį pritraukti pirmo ryškumo pasaulinės scenos meistrus. Galbūt ir toliau, jau gana pragmatiškai, plėtojant valstybių 100-mečio proga pradėto baltiškojo bendradarbiavimo giją.
