O.Koršunovo „Tartiufas“, pastatytas pagal garsiąją Moliere'o pjesę, Avinjone buvo rodomas net penkis kartus – kasdien nuo praėjusio antradienio iki šeštadienio.
Su Avinjono teatro festivaliu O.Koršunovas pradėjo bendradarbiauti dar 1997-aisiai, kai buvo parodyti jo spektakliai „Ten būti čia“ ir „Senė 2“. Vėliau festivalis koprodiusavo „Meistrą ir Margaritą“, „Romeo ir Džuljetą“. 2001 m. sėkmingai buvo parodytas Mariaus von Mayenburgo „Ugnies veidas“.
Apie Tartiufo įpėdinius
„Atrodytų, kad Moliere‘o pjesė pasmerkta būti amžina, – rašė žurnalo „L'Humanite“ teatro kritikė M.-J.Sirach. – Gerai apsižvalgykite: kiek savanaudžių tartiufų šlaistosi aplink? Kai tik prakalbame apie valdžios – patriarchalinės, religinės, politinės – perėmimą, tartiufų pridygsta kaip grybų po lietaus. Metafora akivaizdi – ir Moliere‘o tekste, ir Koršunovo spektaklyje.
Jo Tartiufas kilęs iš kruopščiai Moliere‘o sukurto personažo, kurį šis greičiausiai perėmė iš Williamo Shakespeare‘o. Iki begalybės suvešėjęs cinizmas, akiplėšiškiausias melas, nuolatinės išdavystės.
O.Koršunovas galvojo apie buvusio Rytų bloko valstybių vadovus (jis žino, apie ką kalba, jis su tuo užaugo), apie jų atsivertimus ir apie jų įpėdinius.
O mes galvojame apie mūsiškius, apie paskutinįjį, tą, kuris dedasi Jupiteriu ir vyriškai apsikabina futbolininkus, juos bučiuodamas į kaktą. Jis ne vienintelis. Jupiterių, kaip ir tartiufų, pilna visur, visose šeimos, įmonės, valstybės, Kultūros ministerijose ir net Avinjojo gatvėse.“
Priminė serialą „Kerėtoja“
„Apsimestinai dievobaimingas Tartiufas, tikras manipuliatorius, vedžioja Orgoną, šeimos galvą, gerą pilietį, už nosies. Orgoną, sensacingai įėjusį į salę pro atsarginį išėjimą, jo žmona, tarsi atklydusi iš televizijos serialo „Kerėtoja“ (254 serijų JAV televizijos serialas, rodytas 1964–1972 – Red.), pasitinka kaip pavyzdingą šeimos tėvą.
Apakintas Tartiufo jis tiki viskuo ir neaišku kuo. Šis susižavėjimas primena hipnozę ar meilės kerus. O.Koršunovas labai greitai paliudija šią meilę Tartiufo ir Orgono prancūzišku bučiniu. Lietuvių režisierius kala geležį kol karšta ir iškart pažeria klausimų apie galią, valdžios užgrobimą ir melą.
Versališkų sodų labirinte, kuris vyrauja scenoje (nuostabi ir išradinga Vytauto Narbuto scenografija), visas šis mažas pasaulis pajudės iš savo vietų, pasimes, slėpsis, atsiskleis.
Tačiau vaidinama ne tik scenoje, bet ir užkulisiuose, kur kamera seka aktorius ir kur matome juos atgaunančius kvapą, valgančius, geriančius, rūkančius, kritikuojančius režisieriaus sprendimus.
Kiekvieną kartą sugrįžimas į sceną – lyg tūžmingas įžengimas. Yra dėl ko būti įtūžusiems. Scenos, nors ir ne visos tokio paties lygmens, vienodai intensyvios.
O.Koršunovo pasirinktas kelias remiasi vodeviliu su jam būdingais personažų įėjimais ir išėjimas, farsu: Dorina skaito žurnalą tualete „ant sosto“, ponia Pernel, kaip britų karalienė, šauna į viršų iš pistoleto, kad nutildytų tuos, kurie blogai atsiliepia apie „jos“ Tartiufą.
Iš „commedia dell‘arte“ atklydo virtualios kaukės – įterpus video vaizą, kuris deformuoja, ištęsia aktorių (visi be išimties nuostabūs) veidus, rodomus stambiu planu. Viskam akomponuoja Joris Sodeika, kuris pianinu distiliuoja klavesino – kaip Karaliaus Saulės dvare – ir elektroninius garsus“, – susižavėjimo neslėpė M.-J.Sirach
Atskleidė bejėgiškumą
Pasak kritikės, pro O.Koršunovo akis neprasprūdo niekas: jis labai intensyviai kūrė Tartiufą, linksminosi siųsdamas replikas žiūrovams, profesionaliai jungė mūsų šiuolaikinei visuomenei būdingus bruožus, paliko nuošalyje religinį klausimą, kad daugiausia dėmesio skirtų politinei kritikai.
„Tartiufas yra strategas, pasirengęs viskam, kad užkariautų Elmirą, Orgono žmoną. Jis pasirengęs vesti dukrą Marianą ir pasiryžęs užimti visus namus, tapdamas vieninteliu teisėtu Orgono turtų paveldėtoju, kuriuo jį padaro pats Orgonas, palikdamas savo paties vaikus be nieko.
Prireiks viso Elmiros apsukrumo (nuostabi Toma Vaškevičiūtė), kad įtikintų savo vyrą, jog visa tai apgavystė.
Elmira kūniška, užkelta ant smailių aukštakulnių, aprengta raudona suknele su giliais praskiepais – kaip Betty Boop (XX a. ketvirtajame dešimtmetyje JAV prodiuserio ir režisieriaus Maxo Fleischerio sukurtas animacinis personažas, iki šiol pasirodantis komiksuose ir reklamose – Red.), kuri kvailai šypsosi, bet reikiamą akimirką parodo nagus.
Jokios laimingos pabaigos, jokios netikėtos atomazgos, grąžinančios Orgonui jo turtus. Žiauri konstanta, karti konstanta, kur dominuoja liberalioji ideologija: Orgono šeima liks gatvėje.
Tai kelia žiaurų ir gąsdinantį juoką. Tartiufams šypsosi sėkmė. Jie valdo pasaulį kaip startuolį ir veikia abejingai. Šiandien tartiufai necenzūruojami. Cenzūra klastinga – ji virsta autocenzūra. Ir tai atskleidžia visą mūsų bejėgiškumą“, – apibendrino M.-J.Sirach.
