Galantiškas meilužis
Trilerį primenančioje operoje 43 metų lietuvis kuria viena pagrindinių – jauno suvedžiotojo – vaidmenį.
„Edgaras Montvidas jauno meilužio Anatolio partiją dainuoja galantiškai, jis yra daugiau nei tipiškas suvedžiotojas“, – pastebėjo „Financial Times“, įvertinęs spektaklį penkiomis žvaigždutėmis iš penkių.
„Solisto švarus tenoras neleidžia suabejoti žavesiu, kuris lemia lengvas Anatolio pergales“, – antrino „Independent“.
„Montvidas – viena gundanti elegancija, bet tas žavesys akimirksniu gali virsti cinizmu. Štai kodėl išdidžiai ir jausmingai Erikai jis toks patrauklus ir kartu įtartinas“, – rašoma festivalio tinklapyje.
Veidrodžiuose - visas gyvenimas
„Vanesa“ pasakoja apie makabrišką meilės trikampį. Jo pagrindinė herojė, atstumta meilužio, užsidaro su motina ir dukterėčia nuošaliame dvare ir 20 metų laukia grįžtančio mylimojo. Tačiau jis yra miręs, užtat pasirodo jo bendravardis sūnus, kuriam tinkanti į motinas Vanesa pajunta nenumaldomą aistrą.
Prieš vesdamas tėvo buvusiąją Anatolis suvedžioja jos dukterėčią Eriką, kuri galimai yra jo sesuo. Ši pastoja ir atsikračiusi kūdinio palūžta, o Vanesa su jaunu meilužiu išvyksta į Paryžių pradėti naujo gyvenimo.
Libretą operai parašė ilgametis S.Barberio gyvenimo partneris Giancarlo Menotti. Spektaklio režisierius, „Olivier“ premijos laureatas Keithas Warneris gerai jį pažinojo, kalbėdavo su juo apie operą, kurią mėgo nuo studentavimo laikų.
Gal dėl to jam pavyko taip įspūdingai perteikti niūrią jos nuotaiką, įsiskverbti į veikėjų sielos užkaborius. Pasitelkęs gigantiškus veidrodžius, režisierius sukūrė mįslingą ir mistišką spektaklio atmosferą.
„Šiuose veidrodžiuose – visas Vanesos gyvenimas, jos praeitis. Pažvelk į veidrodį ir pamatysi, kas esi. Atspindyje tu toks, koks esi iš tikrųjų, visas tavo gyvenimas – kaip ant delno. O mes pabandėme užčiuopti ir už veidrodžių slypinčio pasaulio kontūrus“, – kalbėjo K.Warneris „Euronews“.
Režisieriui „Vanesa“ – tikras meno perlas, nors ir niūri, bet labai elegantiška, idealių proporcijų opera, leidžianti pajusti pasaulio grožį ir už jo slypinčius tamsius gaivalus.
Daugybės pagyrų sulaukusi Emma Bell, dainuojanti Vanesą, pabrėžė stulbinamą emocinį šios operos diapazoną – nuo šnabždesių iki šauksmo. Jį puikiai perteikia visi solistai ir Jakubo Hrušos diriguojamas Londono filharmonijos orkestras.
Tokios premjeros vertėjo palaukti
S.Barberio „Vanesos“ premjera 1958-aisiais Niujorko „Metropolitan Opera“ buvo sėkminga, veikalas pelnė ir Pulitzerio premiją. Tačiau po šalto sutikimo Zalcburgo festivalyje jos tarptautinė karjera įstrigo. Manoma, dėl senstelėjusios tiems laikams postromantinės muzikos stilistikos, dvelkiančios G.Puccini ir R.Straussu.
Dabar laikai pasikeitė, ir „Vanesa“ sugrįžta. Tačiau, pasak „Financial Times“, naujieji operos pastatymai nepaliko didesnio įspūdžio, išskyrus šią Glaidborno inscenizaciją – ji nepalieka abejingų.
Beje, tai – pirmasis per 60 metų sceninis S.Barberio „Vanesos“ pastatymas Jungtinėje Karalystėje. „Glaindbornas vėlai atsigręžė į Barberį, bet buvo verta laukti“, – pareiškė „Independent“.
Rugpjūčio 14-ąją, 20.30 val. Glaindborno festivalio tinklapyje https://www.glyndebourne.com/tickets-and-whats-on/events/2018/watch-vanessa/ galima pamatyti tiesioginę spektaklio transliaciją iš festivalio.
Žaviausia darbo vieta
E.Montvidas dainuoja Glaindborne jau penktą kartą. 2015-aisiais jis čia įkūnijo Belmontę Davido McVicaro režisuotoje Wolfgango Amadeaus Mozarto komiškoje operoje „Pagrobimas iš seralio“, anksčiau ekspromtu pavadavo kolegą „Eugenijuje Onegine“ ir padainavo visą seriją šios operos spektaklių Grahamo Vicko legendinėje inscenizacijoje.
Galima sakyti, Glaindbornas palaimino artistą karjerai, nes po stažuotės Londono „Covent Garden“ jis pirmiausiai čia ištvėrė ilgą „Traviatos“ spektaklių maratoną ir buvo apdovanotas už Alfredą festivalio prizu.
Anot Edgaro, Glaindbornas – viena žaviausių jo darbo vietų. „Kas kartą čia atvykęs pasijuntu kaip meno saloje, kurioje neegzistuoja niekas daugiau – tik opera“, – yra sakęs dainininkas.
Šis festivalis rengiamas jau 84-mus metus ir traukia publiką ne tik spektaklių kokybe, iškilių menininkų vardais, bet ir nepakartojama aura.
Mat publika Glaindborne geria ne tik meno įspūdžius, bet mėgaujasi išpuoselėtais sodais, supančiais aristokratų valdose iškilusį modernų teatrą, rengia juose piknikus. Per ilgąją, net pusantros valandos trunkančią spektaklių pertrauką žiūrovai pasklinda po vaizdingus gėlynus, tiesiog ant vejos geria šampaną ir vaišinasi užkandžiais.
„Kai oras neleidžia išeiti į lauką, kai kas netgi tiesiasi staltieses teatro koridoriuose ant grindų, – pasakojo E.Montvidas. – Tačiau smagiausia stebėti, kaip puošni publika – skrybėlaitėmis ir vakarinėmis sukniomis pasidabinusios moterys, smokingais vilkintys vyrai – traukia į spektaklį iš traukinių stoties.
Glaindborne griežtai paisoma aprangos kodo – džinsuota publika čia jaučiasi prastai. Savo konservatyviais papročiais šis festivalis primena Karališkąsias Askoto žirgų lenktynes. Jį mėgsta turtuoliai – čia yra net aikštelė asmeniniams malūnsparniams“.
Nenuostabu, kad vasaros naujienas medžiojantys žurnalistai ir kritikai smalsiai seka ir plačiai komentuoja Glaindborno įvykius.
