Pirmoji vakaro dalis buvo skirta baletui „Stebuklingas mandarinas“, antroji – operai „Hercogo Mėlynbarzdžio pilis“.
Abu kūriniai priklauso vengrų kompozitoriaus Belos Bartoko (1881–1945) plunksnai.
Vilniuje „Stebuklingą mandariną“ režisavo LNOBT baleto meno vadovas Krzysztofas Pastoras, o „Hercogo Mėlynbarzdžio pilį“ – vengrų režisierius Csaba Kaelis. „Stebuklingas mandarinas“ LNOBT buvo statytas 1978 metais, o „Hercogo Mėlynbarzdžio pilis“ Lietuvos scenoje pasirodė pirmą kartą.
Sukėlė skandalą
„Stebuklingas mandarinas“ pirmąsyk buvo parodytas Kelne 1926 metais. Didžioji dalis publikos tada pareikalavo uždrausti šią sekso ir smurto pritvinkusią psichodelinę fantasmagoriją.
Šiandien, kai kas antras jaunas žmogus lankosi pas psichologą ir visi trokšta naujų aštrių pojūčių, to tikėtis net nevertėjo. „Stebuklingo mandarino“ sėkmę užprogramavo profesionali kūrėjų kompanija, dirbanti garsiausiuose pasaulio teatruose.
Roberto Šerveniko diriguojamas orkestras bauginantį kūrinį sugebėjo perteikti išties išraiškingai ir energingai.
Taip, kad publika niro į hipnozės būseną. Toks muzikinis formatas šiuolaikiniam choreografui suteikė retai pasitaikančią galimybę sukurti ryškų, įsimenantį spektaklį.
K.Pastoras tai suprato ir sukūrė šiuolaikinį daugiasluoksnį kūrinį, nenutolusį nuo XX a. pradžioje Menyherto Lengyelo parašyto libreto, bet pakilusį į mito lygmenį.
Tai liudijo ir puiki Boriso Kudličkos scenografija – keletas ekranus primenančių vitrinų, kurios savitai atsikartos ir „Hercogo Mėlynbarzdžio pilyje“.
K.Pastoro mėgstamas teatro teatre arba šiuo atveju kino teatre principas puikiai sąveikavo su B.Bartoko kūriniams būdinga dramaturgija, kuri paremta mitu ir ritualu. Veiksmas turėjo parodijos elementų, šiek tiek priminė marionečių teatrą.
Žiūrovus paruošė operai
Ir štai pasirodė jis – Mandarinas. Regis, ideali auka (klientas) – turtingas ir kilmingas vyras pačiame jėgų žydėjime. Ernesto Barčaičio kuriamas personažas buvo įtaigus: platūs, tikslūs, išraiškingi judesiai. Jo Mandarinas buvo tobulas ir nenugalimas, o dėl savo geismo ir nemirtingas.
Tada įvyko virsmas. Pirmiausia – scenografijoje. Erdvė išsiplėtė iki kosmoso, ant stilizuotos lempos pakibęs Mandarinas tapo panašus į Prometėją. Mergina, toji kloakų deivė Ištar, pati tapo auka. Dieviškasis Mandarinas užvaldė meilės stichiją ir grąžino ją į tikrąją vietą – į gamtą, kosmosą.
Šiomis akimirkomis dramaturgija užgulė gležnus Merginos pečius, iš jos pareikalaujama maksimalios ekspresijos. Deja, Olesia Šaitanova, tokia puiki pirmuose epizoduose, minėtos ekspresijos nepasiekė. O su kitais choreografo uždaviniais O.Šaitanova susidorojo įtaigiai.
Spektaklyje svarbus buvo kiekvienas personažas. Trys vyrai čia veikė lyg kokie klounai-demiurgai. Ryškus, išraiškingas Danielius Dolanas šauniai mojavo į atlaidų saldainį panašia lazdele, slėpėsi po katiliuku ir tikrai kėlė šiurpą. Demoniškasis Jeronimas Krivickas žybčiojo akimis tarsi nebylaus kino blogasis herojus. Mantas Daraškevičius dalykiškai rimtai vykdė savo užduotis ir buvo toks pat bauginantis kaip ir jo kolegos.
Įspūdingas buvo ir Igorio Zaripovo Senas vyras – turbūt tik šiam artistui paklūsta panašių veikalų groteskas, kai balansuojama tarp anekdoto ir dramos. Isaaco Evanso Jaunajam vyrui pritrūko ekspresijos ir jaunatviškos energijos, o ir K.Pastoro choreografija pasirodė per sunki.
Finalinėje scenoje pasirodęs choras sudėjo visus akcentus ir aiškiai išreiškė draminę veikalo prigimtį. Po pertraukos trinktelėjusią operą „Hercogo Mėlynbarzdžio pilis“ žiūrovai pasitiko tinkamos transo būsenos.
Septynių durų paslaptys
Kai hercogas Mėlynbarzdis atsivedė jaunąją žmoną Juditą į savo pilį, ji išvydo septynerias geležines duris. Jos visos buvo užrakintos, bet paslaptis pažadina nenugalimą troškimą sužinoti, kas už jų slypi.
Net susidūrusi su baisiais dalykais (už pirmųjų durų – kraujais aptiškęs kankinimų kambarys) Judita nesiliovė smalsauti: jos aistra sužinoti tiesą, kuri – ji jautė – bus klaiki, tik stiprėjo. Kartu stiprėjo ir abipusė Hercogo ir Juditos aistra: jis vis įsakmiau kartojo „bučiuok mane“, o Judita, išpildžiusi Mėlynbarzdžio norus, reikalavo atverti vis kitas duris.
Už tų durų buvo ir malonių dalykų: brangenybių saugykla, nuostabus sodas, visa didi Mėlynbarzdžio karalystė. Galiausiai atvėrus septintąsias duris ji su siaubu išvydo tris pirmąsias Mėlynbarzdžio žmonas ir savo likimą: pirmąsias žmonas Hercogas sutiko auštant, vidurdienį ir saulei leidžiantis, o Juditą – naktį, tad ji bus paskutinė, Nakties, žmona.
1911 m. B.Bartoko pagal Charles’io Perrault pasaką (libreto autorius Bela Balazsas) sukurta opera „Hercogo Mėlynbarzdžio pilis“ neabejotinai yra metaforiška, kalbanti apie vyro ir moters santykius.
Čia nesunkiai galima įžvelgti froidistinių motyvų. Psichoanalizės klasika – meilės ir mirties sutapatinimas. Ką gi dar galėtų reikšti Juditos įvardijimas Nakties žmona, peržengiant septintųjų durų slenkstį, jei ne išėjimą į nebūtį – ištirpimą anapus, kur ištirpsta ir sąmonė aukščiausiame meilės taške.
Kita vertus, paslaptingų durų atvėrimo metafora turėjo sąsajų ir su bibliniais paskutinio teismo vaizdiniais („Knygos bus atidarytos, kur kaltybės surašytos“).
„Hercogo Mėlynbarzdžio pilyje“ meilė supinama su mirtimi: pasąmonė nugali sąmonę. Kaip teigė Carlas Gustavas Jungas, pasakos – tai žmogaus pasąmonės archetipų žemėlapiai. O šie juk puikiausiai sąveikauja su muzika, kaip nežodiniu menu. Ir jei stebimės nelogiškais operų libretais, tai tik ženklas, kad ne viską į stalčius sudėliojantis racionalusis pradas čia svarbiausias.
Premjeros žiūrovams pasisekė
Visos šios mintys nebūtų kilusios, jei operos pastatymas LNOBT būtų kitoks.
Kūrėjų komandai – režisieriui Cz.Kaeliui, scenografui B.Kudličkai, šviesų dailininkui Marcui Heinzui, vaizdo projekcijų dailininkui Mikolajui Molendai – pavyko sukurti įtaigų reginį.
Pagyrų nusipelnė scenografas, sukūręs drauge ir konstruktyviai švarų, ir labai paveikų scenovaizdį. Durys čia buvo tarsi vienas kitame atsiveriantys, vis mažėjantys ekranai, kol scenos padebesiuose išryškėjo normalaus dydžio septintosios durys.
Bet jos taip ir liko neatidarytos, paliekant erdvės žiūrovų fantazijai, o gal juos įspėjant – ribas peržengti pavojinga.
Žinoma, šios dramos pagrindas yra muzika. Kokia ji gyvybinga ir įvairi! Spektaklio muzikos vadovas R.Šervenikas atliko milžinišką darbą rengdamas šios operos ir baleto „Stebuklingas mandarinas“ partitūras. B.Bartoko muzika suskambo efektingai, gaivališkai.
Paradoksalu, tačiau prancūzo Ch.Perrault pasaka, vengrų poeto B.Balazso paversta operos libretu ir įkūnyta B.Bartoko partitūros, atrodė lyg kokia grynai vengrų (arba rumunų, jei prisimintume Drakulos istoriją) legenda.
Tautinio atspalvio suteikė ne tik dainuojamoji vengrų kalba, bet ir pati muzika, kupina iš liaudies pasisemto gaivalo.
Šia prasme premjeros žiūrovams pasisekė – jie išgirdo pagrindinius vaidmenis atliekančius stiprius vengrų operos solistus: bosą Krisztianą Cserą ir mecosopraną Andreą Szanto (Mėlynbarzdžio ir Juditos vaidmenis taip pat rengia Liudas Mikalauskas ir Inesa Linaburgytė).
Premjera buvo įspūdinga. Įdomu, kaip spektakliui seksis toliau: ar atsivers mūsų publikai septintosios durys į bauginantį, nuo XIX a. klasikos tolstantį operos pasaulį?
