Pastatyme jėgas suvienijo ir teatro senbuviai, ir naujokai: pastatymo meno vadovas – Kęstutis S.Jakštas, režisierė Viktorija Streiča, spektaklio muzikinis vadovas ir dirigentas Ričardas Šumila, estų dirigentas Erki Pehkas, scenografiją kūrė Artūras Šimonis, kostiumus ir grimą – dailininkė Julija Skuratova, choreografas – Dainius Bervingis, o choro kolektyvo vadovė ir chormeisterė Rasa Vaitkevičiūtė.
Populiariausias pasaulyje – pirmą kartą Lietuvoje
Visko pradžia – škotų rašytojo Roberto Louiso Stevensono (1850–1894 apysaka „Keista daktaro Džekilo ir misterio Haido istorija“ (1886 m). Joje talentingas gydytojas Henris Džekilas, naudodamas savo sukurtą cheminę medžiagą, nusprendžia atlikti mokslinį eksperimentą su savimi ir įrodyti pasauliui, jog gerąsias ir blogąsias žmogaus savybes galima dirbtinai atskirti ir taip išgelbėti žmoniją nuo blogio. Šį cheminį kokteilį vartojančio herojaus sąmonė susidvejina, o viename kūne šalia doro ir talentingo gydytojo atsiranda įniršio kupinas Haidas.
R.Stevensono apysaka įkvėpė kūrybai daug menininkų – skaičiuojama apie 120 įvairių dramos, kino ir televizijos filmų, radijo pjesių versijų.
Kompozitorius Frankas Wildhornas miuziklą pagal R.Stevensono apysaką sukūrė 1980 m., tačiau jo kelias į rampos šviesą prasidėjo tik kompozitoriui sutikus dviejų „Oskarų“ ir „Grammy“ apdovanojimų laimėtoją Leslie Bricusse‘ą. Pirmąsias dainas iš miuziklo per 1988 m. Kalėdų šventes Havajuose atliko ir išpopuliarino Sammy Davis ir Liza Minelli, o 1990 m. „RCA“ įrašų kompanija Londone įrašė miuziklo dainų albumą. Jas atliko populiarusis Colmas Wilkinsonas, išgarsėjęs vaidmenimis miuzikluose „Vargdieniai“, „Operos fantomas“ ir kt.
Pirmą kartą visas miuziklas „Džekilas ir Haidas“ publikai buvo pristatytas „Alley Theater“, Hiustone 1990 m. , o 1997 m. jo premjera įvyko ir Brodvėjuje. 2001 m. buvo pastatyta ir televizinė miuziklo versija. Joje daktaro Džekilo ir misterio Haido vaidmenis atliko „gelbėtojas“ Davidas Hasselhoffas.
Lietuvoje miuziklas statomas pirmą kartą. Ir nors Kauno muzikinio teatro kolektyvas jau yra išbandęs jėgas statydamas F.Wildhorno „Karmen“ ir „Grafą Montekristą“, šis tapo dar viena svarbia pakopa siekiant šio žanro profesionalumo aukštumų.
Tai kas gi jis – Džekilas ir Haidas?
Šie du vieno žmogaus vardai senai yra tapę nenuspėjamos, dvilypės asmenybės metafora. Kilnus Daktaro Džekilo siekis apsaugoti žmoniją nuo blogio ir to siekio rezultatas Haidas – šiurpi jo vidinio pasaulio blogio koncentracija, neišsprendžiamas jųdviejų konfliktas, pasibaigiantis gėrio pralaimėjimu –tai miuziklo dramaturgijos esmė.
Sudėtingiausia užduotis statytojų komandai ta, kad kūrinio pagrindiniu įprasmintoju tampa vienas žmogus, vienas solistas, kuriantis du radikaliai priešingus charakterius čia ir dabar, daugelyje vietų netgi vieno solinio numerio metu.
Džekilo ir Haido vaidmeniui teatras pasirinko atlikėjus, be kurių jau neįmanoma įsivaizduoti šio žanro pastatymų Lietuvoje – Egidijų Bavikiną, Martyną Kavaliauską, Jeronimą Milių ir Roką Laureckį, debiutavusį teatro scenoje visomis prasmėmis (iki šiol publika jį pažinojo kaip grupės „Pikaso“ vokalistą).
Beviltiškai talentingas
Spektaklį teko matyti rugsėjo 29 d., kai Džekilo ir Haido vaidmenį atliko M.Kavaliauskas. Solisto įgimtas artistiškumas ir muzikalumas leidžia pasakyti tik viena – beviltiškai talentingas scenos žmogus. Jo kuriamas santūrus, mokslui atsidavęs Daktaras Džekilas spektaklio pradžioje neleidžia net numanyti to, ką išvystame ir išgirtame įvykus jo virsmui į Haidą.
Vyksta jo išvaizdos, balso tembro, kūno kalbos, vaidybos tempo transformacija – visa tai jau tarsi kito personažo ir kito aktoriaus pasirodymas. Nepaisydamas didelio fizinio ir vaidybinio krūvio, solistas praktiškai nepalieka scenos per visą spektaklį. Atlikdamas šią tikrai didelės apimties vokalinę partiją, Martynas išlaiko puikią intonaciją, raiškias ir išbaigtas muzikos frazes.
Įtampos ir emocijų keliu
Džekilo / Haido transformaciją atskleidžia ir visa kūrybinė komanda. Svarbiausia čia, žinoma, yra muzika, orkestras. Iš pradžių išpopuliarėjo pavieniai šio miuziklo numeriai, dainos (taip būna daugeliui šio žanro kūrinių). Ilgainiui tai neišvengiamai daro įtaką ir kūrinių pastatymų tradicijai. Dažnai miuziklai ir yra suvokiami kaip puikių, „hitinių“ dainų rinkiniai, susieti siužeto.
„Džekilo ir Haido“ pastatymo muzikos vadovui R.Šumilai, atrodo, maksimaliai pavyko sukurti vientisą muzikos kūrinį. Nors muzika čia labai įvairi – lyriška ir romantinė, gąsdinanti ir kelianti nerimą, yra daug išbaigtų arijų, duetų ir t.t., orkestras nuosekliai seka muzikos istoriją, vykstančią scenoje, ir žiūrovo ausys pirmiau nei akys supranta pagrindinio herojaus kūno ir galvos pokyčius.
Rugsėjo 29 d. spektakliui dirigavo svečiais iš Estijos E.Pehkas ir, nors teigiama esant jį užkietėjusį operų dirigentą, muzikinio teatro orkestrą jis vedė įtampos ir emocijų kupinu miuziklo muzikos keliu.
Modernus ir intriguojamas
Itin svarbia pastatymo dalimi tampa A.Šimonio scenografija. Spektaklio pradžioje atverdama stilizuotą XIX a. Londono gatvių ir vidaus interjerų vaizdą, ilgainiui ji keičiasi medžiagiškai (stiklas, veidrodis, atspindžiai) reaguodama į pagrindinio herojaus transformaciją.
Emocinį spektaklio krūvį stiprina šviesų dailininko Audriaus Jankausko, vaizdo projekcijų dailininko Arvydo Strimaičio darbas; vidines herojaus virsmo kančias įspūdingai iliustruoja netikėti choreografiniai „fantomai“ (choreografas D.Bervingis).
Spektaklio meno vadovą K.Jakštą ir režisierę V.Streičą galima sveikinti ne tik subūrus į vieną komandą šiuos menininkus, bet ir taikliai nukreipus jų kūrybines mintis į vieną tiklsą – paveikų, modernų, intriguojamą spektaklį (beje, jis pažymimas N-14 ženklu).
Atskiro žodžio nusipelnė teatro choras, vadovaujamas R.Vaitkevičiūtės. Jam, jaunam, veržliam, puikiai dainuojančiam, šokančiam ir vadinančiam, teko visuomenės nuomonės, čia pritariančios veiksmui scenoje, čia jau smerkiančios jį, vaidmuo.
Vienintelė įsismelkusi abejonė jo klausant buvo įgarsinimas. Jis miuziko žanro spektakliuose, kaip žinoma, beveik neišvengiamas, tačiau nedidelio ir gerą akustiką turinčio teatro erdvėje turėtų būti naudojamas labai jautriai, ypač vokališkai stipraus choro scenose.
Jungtinės solistų pajėgos
Stebėtame spektaklyje herojaus mylimųjų vaidmenis atliko jaunos ir dideliu vaidmenų scenoje bagažu dar negalinčios pasigirti solistės – lyriškąją Emą Karu vaidino Ingrida Kažemekaitė, o laisvo elgesio Haido draugę Liusi Haris – Dagna Kondratavičiūtė.
Muzikalios, artistiškos ir miuziklo vokalą suprantančios atlikėjos, tikėtina, greit bus pastebėtos ir kitų, vis populiaresniu Lietuvoje tampančio miuziklo žanro statytojų. Akivaizdu, kad specialiai šiam pastatymui pakviesto britų kompozitoriaus, vokalo specialisto ir profesoriaus Dereko Barneso pamokos davė puikių rezultatų visiems atlikėjams.
Šių dviejų moterų vaidmenis spektakliuose dar įkūnija Karino Krysko, Kristina Siurbytė, Marija Arutiunova ir Gabrielė Bielskytė. Tad miuziklo „Džekilas ir Haidas“ spektakliuose žiūrovai turi išskirtinę galimybę išvysti įvairius charakterius ir vaidmenų interpretacijas.
Spektalyje greta naujų solistų matome ir muzikinio teatro senbuvius – Giedrių Prunskų, Gediminą Maciulevičių, Giedrę Juknevičiūtę ir kt.
Kauno valstybinio muzikinio teatro „Džekilas ir Haidas“ – spektaklis, suvienijantis visas teatro kūrybines pajėgas ir auginantis stiprią jaunųjų atlikėjų kartą. Jis vertas išgirsti ir pamatyti kaip tikras, „neareninis / fonograminis“ populiariausio pasaulyje miuziklo originalus pastatymas Lietuvoje.
