Tiek muzikos profesionalus, tiek paprastus melomanus čia atviliojo muzikos dailininku vadinamo prancūzų kompozitoriaus Hectoro Berliozo dramatinė legenda „Fausto pasmerkimas“, kurią į jubiliejinio sezono programą įtraukė 30-metį minintis Lietuvos valstybinis simfoninis orkestras, vadovaujamas Gintaro Rinkevičiaus.
Vienus traukė šio kompozitoriaus nepaprastai spalvinga, savo laiką peržengusi ir prie XXI a. dvasios visiškai pritampanti muzika, kitus – muzikos kalba perpasakota dramatiška Fausto istorija, o daugumą, ko gero, puikūs atlikėjai: visada anšlagus Lietuvoje sukeliantis tenoras Edgaras Montvidas, beje, Fausto partiją šiame kūrinyje atlikęs pirmą kartą, taigi publika tapo premjeros liudytoja, į tarptautinę areną besiveržianti Vokietijoje dirbanti Milda Tubelytė (Margarita), bosas iš Ispanijos Rubénas Amoretti (Mefistofelis), kūrybinės veiklos 30-metį minintis Lietuvos valstybinis simfoninis orkestras, diriguojamas maestro G.Rinkevičiaus, net du chorai – Kauno valstybinis (vad. Petras Bingelis) bei berniukų ir jaunuolių „Ąžuoliukas“ (vad. Vytautas Miškinis).
Lietuvos valstybinio simfoninio orkestro administracija taip pat pagalvojo apie publiką – išvertė į lietuvių kalbą „Fausto pasmerkimo“ libretą ir jo tekstą klausytojai galėjo sekti aiškiai įskaitomoje švieslentėje.
Išraiškingas, dramatiškas ir itin emocingas H.Berliozo kūrinys nuo pirmųjų akimirkų prikaustė publiką. Juk šis kompozitorius buvo orkestruotės meistras, tikras dailininkas. Iš jo amžininkų niekas neturėjo tokios prašmatnios, turtingos orkestro spalvų paletės. Ne veltui H.Berliozas dažnai vadinamas „muzikos Delacroix“.
Ar Lietuvos valstybiniam simfoniniam orkestrui pavyko perteikti tą spalvų paletę?
Scenoje skausmingus Fausto apmąstymus apie gyvenimo prasmę keitė ugningas Vengrų maršas, dvasingą Velykų himną – ironiškos dainos apie žiurkę, blusą ir lengvos girtuoklių choro melodijos, ilgesingus Margaritos atodūsius – sarkastiška Mefistofelio serenada, kol galiausiai salę užliejo nerimastingas Fausto ir Mefistofelio juodų žirgų kanopų caksėjimas ir pragaro garsai, kuriuos vis dėlto pergalėjo dieviškas angelų choras į aukštybes keliančiais balsais.
Nuo kėdžių pašokusi publika entuziastingais plojimais, šūksniais „bravo“ dėkojo atlikėjams už muzikinę Fausto istoriją.
Tačiau muzikos profesionalai apmaudavo – nuostabų kūrinį Lietuvos valstybinis simfoninis orkestras su G.Rinkevičiumi priešakyje atliko atsainiai. Jį „išvežė“ tik puikūs, kūrinio prancūzišką koloritą užčiuopę, stilių jaučiantys ir garso kultūrą įvaldę solistai E.Montvidas, R.Amoretti, M.Tubelytė.
Kompozitorė Audronė Žigaitytė-Nekrošienė, iki šiol negalinti pamiršti šio kūrinio interpretacijos, kurią prieš daugiau nei dešimtmetį Lietuvoje pateikė prancūzų dirigentas Cyrilas Diederichas su Lietuvos nacionaliniu simfoniniu orkestru, po koncerto kalbėjo: „H.Berliozo „Fausto pasmerkimas“ – toks kūrinys, kurio neįmanoma sugadinti. Penktadienio vakarą girdėjome tikrai daug gražios muzikos, publika džiūgavo. Bet aš sėdėjau koncerte ir neatpažinau tos stebuklingos, tokios „nešančios“ muzikos.
Solistai E.Montvidas, R.Amoretti, M.Tubelytė buvo puikūs, jie rodė tikrąjį H.Berliozą, perteikė muzikos prancūzišką koloritą, kuris eina iš kalbos, tautos kultūros, tradicijų – neatsitiktinai impresionizmas atsirado būtent Prancūzijoje. Bet jei palygintume šių solistų garso kultūrą su orkestro – kontrastas absoliutus.
Dramatinėje legendoje, kaip vadino pats H.Berliozas, „Fausto pasmerkimas“ nepaprastai daug kolorito, čia viskas nuspalvinta. Šis kūrinys amžininkų nebuvo suprastas, nes yra visiškai kito plano nei ankstesnė muzika: jame vyrauja nebe tema, nebe harmonija, nebe melodija, o atsiranda koloritas. Tai buvo tik XX amžiuje išpopuliarėjusių muzikos komponavimo būdų, kaip sonorikos, aleatorikos, kolorito dramaturgijos, pradžia. H.Berliozas aplenkė laiką šimtu, o gal ir visais dviem šimtais metų – kai „Fausto pasmerkimas“ atliekamas koloristiškai, jis skamba kaip tikrų tikriausias XXI amžiaus kūrinys.
Dainininkai tą spalvingumą perteikė puikiai. Lygiai taip pat spalvinti dainininkus turėjo orkestras. Bet orkestras grojo atvirai, nejausdamas stiliaus – kad tai prancūzų muzika, su žiburiu negalėjai rasti. Didžiausia atlikimo yda ta, kad koloritas buvo grojamas atviru natūraliu garsu, o ne spalva.
Štai girdi koloristinę vietą, kai pučiamieji turi tik spalvinti, o visą krūvį nešti styginiai. Bet pučiamieji groja lygiai taip pat iš peties, nejausdami, kad turi išklausyti ir paspalvinti styginius.
Puiku, kad H.Berliozo „Fausto pasmerkimas“ nuskambėjo – šis kūrinys tikrai vertas būti atliktas ne kartą. Bet Lietuvos valstybiniam simfoniniam orkestrui jubiliejiniais metais norėtųsi palinkėti stabtelėti, įsiklausyti, išgirsti vieniems kitus, išsiugdyti stiliaus pojūtį ir garso kultūrą, be kurios jau nė vienas kolektyvas nebegyvena.
Štai ką tik Lietuvos nacionaliniame operos ir baleto teatre gastroliavo Latvijos opera. Ir kokį orkestrą girdėjome! Nepaprastai spalvingą, su skirtingais piano ir skirtingais forte – tai ir yra ta muzikos gyvybė, dėl kurios verta gyventi. Modesto Pitrėno vadovaujamas Lietuvos nacionalinis simfoninis orkestras irgi jau turi stiliaus pojūtį ir garso kultūrą. H.Berliozo „Fausto pasmerkimas“ kaip retas kitas kūrinys to reikalauja.
Džiaugiuosi, kad Vakaruose mokslus išėję, ten dainuojantys ar grojantys muzikai vakarietišką muzikos atlikimo sampratą atneša ir pas mus, pamažu keičia rusišką mokyklą, kurioje vyrauja jėga, garso stiprumas, kiekis. Šaunuoliai šio koncerto solistai, neplėšę balso, pademonstravę fantastiškus piano, apskritai garso kultūrą, kurios taip pristigo orkestras ir įkandin jo sekęs Kauno valstybinis choras."
* * *
Prancūzų kompozitorius H.Berliozas (1803–1869 m.) buvo tikrų tikriausias romantikas tiek gyvenime, tiek muzikoje. Jis kūrė taip, kaip ir gyveno – aistringai, intensyviai, egoistiškai, neurotiškai, painiodamas tikrovę su fantazija. Muzika jam buvo savojo ego išraiška, jo minčių ir emocijų testamentas.
H.Berliozo kūriniams atsirasti postūmį visuomet suteikdavo literatūra – įkvepianti poezija ir prozos siužetai. Jis kuo tiksliau ir spalvingiau siekė atskleisti literatūros kūrinio detales, tam naudodamas visą jam prieinamą muzikinės technikos arsenalą.
* * *
1509 metais Heidelbergo universitetas suteikė teologijos daktaro laipsnį Johannui Georgui Faustui, gimusiam apie 1480 metus Viurtemberge. Regis, Faustas taip pat studijavo magiją Krokuvos universitete ir teigė galįs prilygti visiems Kristaus gebėjimams ir išskirtinybėms.
Buvo pasakojama, kad daktaras Faustas skraidydamas skaitydavo paskaitas apie Homero kūrybą, galėdavo iššaukti mitologinių personažų dvasias ir tuo žavėdavo bei šiurpindavo jaunus studentus. Neva jis taip ir žuvo – 1540 metais per skraidymo pamoką. Po daktaro Fausto mirties žmonės kalbėjo, kad visas nežemiškas galias jis gavo iš velnio mainais už sielą.
Ši iš lūpų į lūpas keliaujanti istorija greitai pateko į literatų akiratį. 1589 metais anglų dramaturgas Christopheris Marlowe parašė pjesę „Tragiškoji daktaro Fausto istorija“. Tai pirmas žinomas literatūros kūrinys, įamžinęs legendą apie Faustą.
Tačiau genialiausias kūrinys šia tema atsirado dar po dviejų šimtų metų, kai savo epinę poemą „Faustas“ sukūrė vokiečių poetas Johannas Wolfgangas von Goethe. Goethe‘s „Faustas“ persmelktas filosofijos, jame išreikštos amžinosios temos – kova tarp gėrio ir blogio, tarp proto ir jausmų.
Visa tai teikė įkvėpimo ne vienai menininkų kartai. H.Berliozui buvo 24-eri, kai jis perskaitė Goethe‘s „Faustą“.
„Aš negalėjau atsiplėšti nuo knygos, – vėliau rašė kompozitorius. – Skaičiau ją valgydamas, teatre, gatvėje... Visur!“
Po poros metų pasirodė H.Berliozo „Aštuonios scenos iš J.W.Goethe‘s „Fausto“ (1829 m.), o praėjus 15 metų jis vėl grįžo prie Fausto temos ir savo anksčiau parašytos muzikos.
1846 metų gruodžio 6 dieną Paryžiaus „Opéra Comique“ teatre, diriguojant pačiam H.Berliozui, pirmą kartą nuskambėjo dramatinė legenda solistams, chorui ir orkestrui „Fausto pasmerkimas“.
Lietuvos valstybinio simfoninio orkestro dėka šiuo dramatizmo kupinu kūriniu galėjo pasigėrėti Lietuvos melomanai.
