Veltui uždaruose būreliuose ir kultūros žurnaluose buvo pradėta atvira diskusija, ar genijus gali elgtis bjauriai, amoraliai ir įžūliai? Ar jam atleidžiama viskas, ar tik daug kas? Ar tai ne nusikaltimas prieš žmones – sodinti genijų į kalėjimą? Jei ne nusikaltimas, tai kaip ilgai galima jį ten laikyti?
„Konstantin Kofin – velikij aktior“,
Undinė Radzevičiūtė
Gyvenimas stipresnis už meną. Bet meno mums reikia, kad susitaikytume su gyvenimu. Su neišvengiamais pokyčiais, krizėmis, visuomeniniu ar asmeniniu skausmu.
Teatras, kurį tik labai retais atvejais galime žiūrėti pavieniui, suburia receptų ieškančias bendruomenes. Ir kartais užtenka būtent jos – tos susirinkusių žmonių grupės, su kuria galima kartu juoktis ar verkti, kad skausmas atlėgtų ar viltis sugrįžtų. Bent trumpam.
Tad visai nenuostabu, jog kai kurie menininkai, išskirtiniai Vergilijai paprastuose mūsų gyvenimuose, gauna ne tik genijaus vardą, bet ir išskirtinį statusą visuomenėje. Jie tampa šviesa tamsoje, Dievo atvaizdu avių bandoje. O paskui – žinančiais tikrą tiesą ir galinčiais nuspręsti, kas teisinga ir reikalinga visiems.
Toks liūdnas genijus, idealistas egocentrikas yra ir Gintaro Grajausko pjesės „Kas prieš mus“ pagrindinis veikėjas Gabrielė d'Anuncijus. Tikra asmenybė buvo poetas, pranašas, karys, Fiumės miesto užkariautojas, Italijos Karnaro regentystės įkūrėjas, valdovas.
Šis įspūdingas žmogus dramaturgą ir jo pjesę Klaipėdos dramos teatre pastačiusį režisierių Joną Vaitkų sudomino tuo, kad jo gyvenimas iliustruoja, kaip menininko idealizmas gali virsti fašizmo įkvėpimo šaltiniu. Juo labiau, kad ir savoje šalyje, kurios nepriklausomybės atkūrėjų priešakyje – muzikologas, galima rasti nemažai paralelių su kiek ilgiau nei metus gyvavusia menininkų valstybe.
Pirmasis spektaklio ir pjesės veiksmas – komedija. Dramaturgas, o ypač pagrindinį vaidmenį Rolandui Kazlui patikėjęs režisierius, stengiasi žiūrovus juokinti. Ir jiems tai pavyksta. Juokingas Fiumės burmistro (Rimantas Pelakauskas) bukumas ir atsisakymas priimti realybę, juokingai d'Anuncijas įkrenta į baseiną, juokingas jo pokalbis su tėvu ir sūnum valstiečiais, visiškais mužikais (Kazimieras Žvinklys ir Karolis Maiskis), juokingu akcentu kalba Harukičis Šimojis (Marius Pažereckas), o dar juokingiau, kai jis prabyla be akcento.
Viskas labai juokinga – kaip seriale, pramoginiame teatre ar net kokioj televizijos laidoj, kur susėdę keli scenaristai prisiūlo juokelių, kuriuos turėtų suprasti dauguma. Ir gal net vienas kitas pokštas gali prajuokina snobiškesnius žiūrovus.
Gaila, bet šis juokas nėra prasmingas, apvalantis. Jis nukreiptas į tai, kas nepakeičiama, į istoriją (Fiumės ir Lietuvos), bet ne į dabartį ir dabartinius mus pačius. Juo labiau ne į pačius spektaklio autorius. Bet mes salėje juokiamės. Juokiasi ir visi tie, kurie matydami nebaigtą, o gal tiesiog nekokybiškai padarytą, Vytauto Narbuto kurtą scenografiją (atsilaupiusias sienas, krentančias lempas, sunkiai suvaldomas paveikslų fragmentų reprodukcijas, kurios uždengia scenografijos arkas) supranta kokia neįveikiama praraja tarp pirmame veiksme personažų demonstruojamų užmojų ir realių jų galimybių. Kokia neįveikiama praraja tarp idealų, pažadų ir tikrovės.
Žavingas Rolando Kazlo valdovas dramaturgo, režisieriaus ir aktoriaus pastangomis primena ir tai, kaip pavojinga geisti tvirtos vado rankos. Nes ji visus suks į jam priimtiną pusę. Net jei d'Anuncijus, pamokytas buvusios meilužės Natali (Kristina Švenčionytė), kartą ir pasikalba su pavaldiniais, vis tiek tai nereiškia, kad jis būtinai atsižvelgs į jų nuomonę. Juk tvirtas vadas tvirta ranka veda savo vizijos link. O kas ne su vadu – tas prieš vadą.
Menininkas spektaklyje „Kas prieš mus“ – ne tik neprilygstamas kūrėjas tiek mene, tiek politikoje. Jis nepaiso, kokia kaina siekia tikslo, užsimerkia, aukoja, tyčiojasi iš viduriniosios klasės ir jos pomėgių bei yra pasiryžęs beveik bet kam, kad tik jo didybė neišnyktų iš istorijos puslapių. Tai atskleidžiama spektaklio finale, kai į d'Anuncijų kreipiasi Musolinis (Igoris Reklaitis), pasiūlantis jam ultimatumą.
Nors jų pokalbis turėtų būti dviejų ideologijų, vizijų susidūrimas (panašiai kaip Jono Vaitkaus režisuotoje „Fjorencoje“ kalbasi Lorencas de Medičis ir Džirolamas Savonarola), spektaklyje „Kas prieš mus“ du susenę personažai aiškinasi, kuris iš jų didesnis: tas, kuris kūrė meną ir idealią savo valstybę, ar tas kuris dabar valdo ne tik šalį, bet ir tai, kas patenka į istoriją. Ir jokio idėjinio konflikto, nes vienas – neįgalus prasmingai diskutuoti, o kitas jau nebegali, be to ir tinkamo priešininko neturi.
Tad spektaklio finalas tėra liūdnas prisipažinimas, jog kai kurie menininkai padarytų beveik viską, kad tik liktų istorijos pasakojime. Kad tik būtų prisimenama jų didybė. Gal net ir prisidengtų rusų provokacijomis, kad tik nebūtų sudegintos knygos, kuriose minimi jų vardai. Bet nebe tie laikai. Knygos deginamos labai retai. Net ir iš knygynų beveik niekad neišimamos. Nebent kraštutiniu atveju, labai prisidirbus nelabai genialiai personai.
O ir eilės vis dar norinčių adoruoti, tarnauti, suteikti jų, net ir labai susitepusių, idėjoms kūną, menksta labai lėtai. Žinoma, gali būti, kad teks kurį laiką pasitenkinti ne pagrindinėmis platformomis savo idėjoms reikšti. Bet ir tai nebūtinai. Juk kad ir kaip smerktume bet kokį smurtą, svarbūs kūriniai nekalti, kad juos sukūrė smurtaujantis menininkas. Net jei reakcija į kaltinimus yra patyčios ir išsisukinėjimai.
Žiūrint „Kas prieš mus“ spalio 6 d., spektaklio pabaigoje nutiko šis tas neplanuoto ir netikėto. D'Anuncijaus ir Musolinio pokalbiui įsibėgėjus, už jų nugarų pasigirdo bilstelėjimas. Ir beveik iškart po to scenografijos arkose išsirikiavę juodmarškiniai švystelėjo knygas, apie kurių deginimo ir perrašymo galimybę užsiminė dučė. Ne visi, regis, atkreipė dėmesį, bet tas bilstelėjimas buvo alpstantis aktorius. Vienas iš neprofesionalų, vaidinusių spektaklio masinėse scenose. Jam nuvirtus aukštielninkam, visi vaidino toliau: juk menas svarbiau už gyvenimą.
Bet gyvenimas stipresnis už meną. Ir jo mums kartais reikia, kad susitaikytume su menu. Paskutinė scena, kurioje prisipažįstamas didumo siekis, atsisakant net ir kai kurių svarbiausių savo principų, buvo pati svarbiausia spektaklyje „Kas prieš mus“. Bet ne menu, o gyvenimu, netikėtai įsiveržusiu į spektaklį. Nes atsirado kolega, kuris nualpusįjį išnešė iš scenos, pasirūpino.
Tos dvi tuščios arkos tapo ženklu, kad net ir apsisprendus dalyvauti, prisidėti, palaikyti tuos, kurie naudojasi silpnesniais, būdami galios pozicijoje, dar yra vilties žmogiškumui. Dar yra vilties, kad, genijams lankstantis scenose, užkulisiuose kažkas bus tiesiog padorūs žmonės.
