Stiliaus lūžį paženklino 1601 m. Florencijoje išleistas G.Caccinio natų rinkinys „Naujoji muzika“ solo balsui su instrumentiniu akompanimentu.
Šiais metais minima sukaktis yra puiki proga prisiminti Lietuvoje retai atliekamus G.Caccinio kūrinius – unikalų 400 metų senumo „naujosios“ muzikos skambesį.
Į gruodžio 8 d. 18 val. Vilniaus dailės akademijos Gotikinėje salėje vyksiantį koncertą kviečia jo sumanytoja dainininkė Renata Dubinskaitė kartu su klavesinininke Vaiva Eidukaityte-Storastiene. Ypatingas koncerto svečias – garsiausiose pasaulio koncertų salėse grojantis išilginės fleitos ir korneto atlikėjas Rodrigo Calveyra, prisidėjęs prie lietuvių muzikančių iniciatyvos pagerbti G.Caccinio talentą ir prisiminti jo reikšmę muzikos istorijai. Įėjimas į šį renginį laisvas.
G.Caccinio muzikos naujumas atsiskleidžia lyginant ją su Renesanso epochos palikimu. Renesanso daugiabalsėje polifoninėje muzikoje žodžio prasmė dažnai pasiklysdavo sudėtingoje ištęstų garsų pynėje. G.Caccinio solinėse arijose tekstas nuskaidrėja, dainuojama tarsi išraiškingai kalbant, muzika nuspalvina žodį, tad skausmas skamba išties skaudžiai, o švelnumas – švelniai, prasmės kontrastai iliustratyviai perteikiami garse.
Renesanse visų dainininkų balsai buvo lygiaverčiai ir negalėjo ryškiau išsiskirti iš vientisos muzikinės masės. G.Caccinio dainose solistas yra laisvas perskaityti muzikinį kūrinio tekstą savitai, tapdamas aktoriumi, personažu – ne veltui G. Caccini yra vienas iš operos žanro išradėjų (G.Caccinio opera „Euridikė“ pastatyta 1602 m.).
Renesanso muzikinis audinys plėtojamas gana tolygiai, stabiliu širdies plakimo rimtu, daugiau intelektualiai nei emocionaliai. G.Caccinio arijos perteikia kintančius jausmus, tai įsibėgėja, tai stabteli, virpa nuo nerimą, ilgesį perteikiančių trelių, smulkių natų pasažų, ornamentų.
Tačiau greta jų „Naujoje muzikoje“ pateikiamos ir liaudies kūrybai artimos strofinės formos dainos su lengvai įsimenamomis, skaidriomis melodijomis – tikra priešprieša sudėtingai Renesanso polifonijai. Jose girdimas ilgesys tyrumui, kurį G.Caccinis ir jo amžininkai siejo su antikos aukso amžiumi ir prarastu natūraliu ryšiu su gamta.
Kaip teigia jau daugelį metų baroko vokalinei muzikai atsidavusi R.Dubinskaitė, „žvelgiant chronologiškai, dainininkams solistams G.Caccinio muzika turėtų būti pradžių pradžia, jos nepažinęs tarsi neturi baroko stiliaus pamato. Tačiau retai kas pradeda nuo tos pradžios. Profesionalūs atlikėjai pirmiausia išmoksta dainuoti XIX a. operiniu „bel canto“ stiliumi ir tik tada kai kurie, tiesą sakant, vos keletas iš jų, ryžtasi sugrįžti laiku atgal ir ištyrinėti XVII a. pradžios vokalo principus.
G.Caccinio muzikai atlikti reikia neapsunkinto, ypatingai lakaus ir paslankaus balso, puikios dikcijos, plataus ekspresijos priemonių arsenalo, visai nepanašaus į romantinį, ir drąsos individualiai interpretuoti muzikinį tekstą, remiantis kompozitoriaus išdėstytomis stiliaus nuorodomis.
Gal posmines G.Caccinio dainas galima padainuoti ir be ypatingo balso ir stiliaus lavinimo, tačiau atliekant jo laisvesnės formos vokalines kompozicijas, artimas ankstyvajai operai, tradicinė dainavimo mokykla nelabai padeda... Džiaugiuosi, kad rengdama šią programą turėjau surasti kitokį skambesį, jaučiuosi šios muzikos nuskaidrinta visomis prasmėmis. Tikiuosi, kad tai pajaus ir koncerto klausytojai.“
Koncerto partneris Vilniaus dailės akademija turi daugumos klausytojų dar nepažintą, ypatingai gražios akustikos Gotikinę salę, idealiai tinkančią tokiai kamerinei programai. Koncerte „Naujoji XVII a. muzika: Giulio Caccinio ir jo amžininkų dainos“ gruodžio 8 d. 18 val. skambės ir Claudio Monteverdi, Girolamo Frescobaldi, Dario Castello, Stefano Landi bei Tarquinio Merulos kūriniai.
