Jei turgus būtų kiek intelektualesnis, tada šv. Trejybė – Dostojevskis, Turgenevas, Tolstojus. Dvasingai klausai – Čaikovskis ir bažnytinės giesmės. Vizualiajai – Čaikovskis kaip „Gulbių ežeras“, „Burliokai prie Volgos“... Ir t. t.
Marinos Davydovos ir Veros Martynovos sukurtoje „instaliacijoje-parkūre“ „Amžinoji Rusija“ visa tai yra. Įvairiomis dozėmis, kai kas ne taip matoma, kai kas atvirai eksponuojama, o pati erdvė yra kaip viena didžiulė matrioška, iš kurios lenda mažesnės, bet tokios pat. Nestebina – šie „parodos paveikslėliai“ kurti Berlyno teatro HAU užsakymu ir Vakarų Europos publikai. Suprask – tiems, kas nė velnio nenusimano apie Rusiją. O ir kas žino, blogai nebus, jei pasikartos istorijos pamokėles.
Nors iš tiesų kai sueiname į Menų spaustuvės Juodąją salę ir susėdame prieš savotiško kabareto „Eternal Russia“ duris, per keletą sekundžių išgirstame visą esmę: trūkinėjančius garsus – (gal) giesmės, (gal) himno, (gal) Utiosovo dainos. Muzika kaip sugedusi mašina niekaip neužsiveda, ir iškart tampa aišku – welcome to Russia.
Durims atsivėrus pamatai paskutinio caro portretą, žaidžiančius (jo) vaikus, salę su iškiliais to meto politikų ar visuomenininkų portretais, ir gali būti ramus, kad po kurio laiko jie bus nušluoti ne tiek Pirmojo pasaulinio, kiek Didžiosios spalio vėjų.
Tai ir įvyksta, o po kurio laiko vėl užėję išvysime salę kaip suniokotą Ermitažą su išdaužytomis skulptūromis, su beržiniu (be abejo, kitų medžių ten nėra) Lenino rąsteliu, su „granionkėmis“ vietoj pietų servizo, ir finale istorinius veikėjus sąmojingai pakeis vien tik Putino multiplikuotų portretų siena visai ne pagal Warholą.
Nežinau, ar parkūro sąvoka taikoma vizualiesiems menams, bet šiuo atveju bėgimą (pranc. courir – bėgti) reikėtų keisti sėdėjimu. Kitose erdvėse susėdame ant suolų rekonstruotame dailininko Rodčenkos biure ar ant sudegusios žemės Stalino epochos metu. Klube kaip pavyzdingi proletarai likbezo (neraštingumo likvidavimo) metu išklausome sugalvoto „personažo“, nekonkretaus istoriko-esero-inteligento pasakojimą, kuris greičiau yra kaip paskaita iš neparašyto straipsnio Vikipedijai „Rusija ir laisvė“.
Kitoje erdvėje mus „dailininkas“ supažindina su „Stalinu ir avangardo menu“. Pažindina ilgai ir nuobodžiai. Nežinia, ar tyčia, bet tai sukėlė reakciją – prisiminimą apie nuobodžias istorijos pamokas mokykloje.
Bet ne istorinės žinios čia įdomiausios: su jomis panašiai, tik priešingai vertindami, dabar galime susipažinti per aibes TV dokumentikos. Kur kas įdomesnė yra ta „amžinosios Rusijos“ idėja, kuri ir yra šio „spektaklio“ ištarmė, teatro kritikės pateikta per puikias istorines įžvalgas: šalis niekaip neišbrenda iš dar carų suformuotos baudžiavinės santvarkos (net крепостное право norėtųsi versti „teisė į baudžiavą“), kurią jau Leninas, o dar labiau Stalinas ir dabar Putinas atgaivina su visu diktatūros mechanizmu, vergų mąstymu (o taip, todėl neišvengiamai – Verdi „Vergų choras“!) ir imperiniais užmojais. Tai yra amžinasis šios šalies ratas.
Tačiau Marina Davydova, būdama teatro kritikė, debiutuoja pirmiausia kaip teatro režisierė, kad ir kiek nukrypdama į šoną. Jos instaliacija yra prieštaringa būtent žanro požiūriu: teatras, kaip laike suvokiamas menas, čia taip pat tampa diktatūros išraiška.
Žiūrovai yra įkalinami ilgų (15–20 min.?) paskaitų, jiems nepasiūloma laisvė per jas judėti, apžiūrėti Rodčenkos kampelį, plakatus, ant kurių atsisėdi tamsoje. Žinoma, visada yra anarchijos galimybė, bet elgiamės pagal šeimininkų nuorodas. Viename kampe sukabintos Stanislavskio ir Gogolio ar Čechovo ikonos lieka šio spektaklio šventenybėmis, išeities tašku pasakoti, teigti, prikišamai parodyti, o ne leisti patiems atrasti, patirti. Tai turbūt taip pat amžinoji karma.
Tokia pati ir ištarmė. Pozicionuodama save kaip progresyvią ir net opozicinę meno lauko atstovę, Davydova sukūrė „parkūrą“, kuriuo Putinas ir Ko būtų visai patenkinti – kaip „Kino pavasaryje“ pademonstruotu Vitalijaus Manskio filmu „Putino liudininkai“.
Sistema tapo tokia viską apglėbianti ir paveiki, lyg priklausytų šou erdvei: protestuoti prieš ją įmanoma tik jos nerodant, antraip tai vėl tampa reklama. Arba – amžių patikrintas būdas – juokiantis iš jos ir taip atimant iš jos autoritetą. Nes dabartinė Rusijos valdžia anaiptol neneigia nei imperinių siekių, nei carizmo sugrįžimo, ir Leninas visai logiškai ilsisi faraono kape.
O visi pradžioje minėti „brendai-ženklai“ tobulai atitinka Rusijos kultūrinio eksporto tradicijas. Puiku, kai tai yra pateikiama bent kiek žaismingiau: pavyzdžiui, ilgokas filmukas apie nuogo kūno revoliucijos eksportą į Vakarus (kaip tik vokiečiams ir pasakoti apie Freikörperkultur!), bet žaismė čia veikiau išimtis vartant tragiškus istorijos puslapius.
Žinoma, Vilniuje iškilo auditorijos klausimas: spektaklis kurtas „vakariečiams“ (t. y. neva nežinantiems Rusijos istorijos), ir galbūt jis pasiūlė pažvelgti į Rusijos valdžią kritiškiau. Bet tik galbūt. Lietuvos nacionalinis dramos teatras, pristatydamas jį Lietuvos publikai, rizikavo kur kas labiau, nes „apsišvietę“ esame gal net per daug.
Tačiau net jei jaunajai kartai Rusija pasirodys tiek pat pažįstama kaip kokia Mongolija, ne vien „tikslinė auditorija“ čia svarbi. Jei vertintume teatro parametrais – priešingai nei per „Sirenas“ toje pačioje Menų spaustuvės erdvėje rodyti „Nachlass. Kambariai be žmonių“, šis spektaklis-paskaita-pamoka liko be peripetijos ir bent kiek suvirpinamų jausmų. Be asmens laisvių.
