2019 m. birželio 9 d. Valdovų rūmų kiemelyje įvyko koncertas, kuriame K.Variakojis su savuoju ansambliu atliko programą „Anapus geležinės uždangos“. Tai muzika, skambėjusi Europoje 1968–1985 m., – Pierre’o Boulezo, Mortono Feldmano, György’io Ligeti’o, Broniaus Kutavičiaus, Alfredo Schnittke’s kūriniai.
Su dirigentu kalbėjomės apie svajones ir kasdienybę.
Elvina Baužaitė. Karoli, kaip prasidėjo Jūsų kelias į muziką?
Karolis Variakojis. Gimiau Biržuose. Daug mano bendraamžių tuo metu, 10-ojo dešimtmečio viduryje, laiką leisdavo tiesiog gatvėse, dažnai visa tai virsdavo nusikalstamu dykinėjimu. Aplinkui buvo nemažai apleistų gatvės vaikų. Turbūt ir šiandien tokių esama, bet gal ne tiek, kaip anais laikais. Mano mama, amžiną jai atilsį, norėjo, kad prasmingai leisčiau laisvalaikį. Mano tėtis – dailininkas, bet visą gyvenimą verčiasi kalvyste. Jis yra griežtas, laikosi patriarchalinio šeimos modelio, tad jam irgi buvo svarbu, kad neslankiočiau be užsiėmimo.
Muzika – mamos idėja. Ji buvo gydytoja, namuose turėjo kabinetą, kur konsultuodavo pacientus. Labai šiltai, artimai bendraudavo, konsultacijos užsitęsdavo net po pusantros valandos. Kartą pas ją atėjo pažįstama, jeigu neklystu, muzikos mokyklos direktorės pavaduotoja, dėsčiusi smuiką. Mama prasitarė nežinanti, kur mane dėti. Toji pažįstama pasiūlė atvesti į tais metais renkamą smuikininkų grupę. Taigi buvau nuvestas (nusijuokia). Patikrino klausą, davė į rankas smuiką, taip nuo ketverių metų viskas ir prasidėjo.
Iš pradžių atrodė prievolė tas toks visiškas užimtumas, ir apskritai man nepatiko, verkdavau, nenorėdavau eiti. Bet neatsimenu, kad būčiau mėginęs tuos mokslus mesti, susitaikiau su sunkumais. Mano supratimu, gražūs dalykai atsiranda, kai įveikiama tai, kas beprotiškai sunku. Taigi per daug nieko nesiekdamas, bet ir neprašydamas, nemaldaudamas tėvų, kad leistų mesti smuiko pamokas, nepalūžau, išsilaikiau kentėdamas. Vėliau pasikeitė pedagogai. Buvau devynerių ar dešimties metų, kai iš Panevėžio atvažiavo smuikininkė pedagogė Daiva Razguvienė. Šviesiai, su dėkingumu ją atsimenu, nes ėmė labai rimtai su manimi dirbti.
Po aštuntos klasės įstojau į Nacionalinę Mikalojaus Konstantino Čiurlionio menų mokyklą, išvažiavau į Vilnių. Miestas man padarė didžiulį įspūdį, pribloškė jo dydis. Pereiti per Žaliąjį tiltą buvo kažkas tokio... Biržuose aš vos nuo kelių metrų aukščio tiltelio žvejodavau Agluonos upėje, o čia... M. K. Čiurlionio menų mokykloje visą laiką grojau smuiku, bet, dažnai lankydamasis Lietuvos nacionaliniame operos ir baleto teatre, po truputį susidomėjau dirigavimu. Bėgant mokymosi metams, mama panoro, kad grįžčiau, pasirinkčiau kokią nors kitą profesiją, bet aš buvau jau per giliai įklimpęs...
– Kuo patraukė Lietuvos nacionalinis operos ir baleto teatras?
– Iš tikrųjų sužavėjo pati scena, tos šviesos, dekoracijos – nuostabūs potyriai. Mes, artima bendraklasių grupė, tiesiog iš asmeninio noro, savišvietos tikslais ėmėme dažnai lankytis LNOBT, eidavome į spektaklius ir fanatiškai gilinomės į tai, kas kuriam artimiausia. Vienas, būsimasis kompozitorius, analizavo kompoziciją, kitas – dirigento raišką. Būtent LNOBT formavosi, kūrėsi kiekvieno iš mūsų tapatybė. Spektakliai padėjo suprasti, kas yra opera, kas yra baletas, kas yra Richardas Wagneris, o kas Giuseppe Verdi’s, kokia jų muzikos kalba, jos stilistika. Stebėdami vertinome, ar vokalistai gerai, ar prastai dainuoja, kuo ypatinga režisūra... Žiūrėjome iš įvairių pusių, bet kartu siejome visus operos sandus.
Menų mokyklos dešimtoje klasėje prasidėjo virsmai, vieni iš atlikimo perėjo į kompoziciją, pavyzdžiui, mano draugas Andrius Arutiunianas, labai ryškus kompozitorius. Jis, puikiai grojęs valtorna, regis, jau devintoje klasėje ėmė tapatinti save su kompozicija, ta kryptimi ir pasuko.
– Kaip iš savo patirties vertinate dabartinę muzikos edukaciją?
– Šiuo metu dirbu Alytuje su muzikos mokyklos auklėtinių simfoniniu orkestru „Svajonė“. Didžiausia jo globėja – meno vadovė Daiva Martikonytė yra kultūros šviesulys ne tik to regiono, bet ir Lietuvos mastu. Jaunimui atiduoda visą savo laiką, energiją – jau kelis dešimtmečius vadovauja orkestrui ir šią tradiciją puoselėja.
Mano atsiradimas ten irgi nėra atsitiktinis. Manau, tai liudija pačios kultūros plėtimąsi, tobulėjimą ir vis didesnę sklaidą. Toje mokykloje dėstau dirigavimą, o keletą metų vedžiau ir XX–XXI a. muzikos istorijos pamokas. Matydamas, kaip viskas vyksta, ir tame dalyvaudamas, muzikos edukaciją vertinu labai pozityviai. Šis procesas lėtas, bet visi geri dalykai vyksta lėtai, jiems reikia nuolatinės priežiūros.
Dirbdamas su jaunąja karta matau, kad ji kitokia. Pavyzdžiui, susitarimai dabar nebeturi tokios svarbos, kaip mano laikais. Tada, jeigu susitarei žaisti krepšinį, vadinasi, varžybos įvyks – visi susirinks, privalai ateiti ir tu. Šiandien, kai išmaniosios technologijos, socialiniai tinklai leidžia nuolat bendrauti, viską galima be vargo atšaukti, pakeisti laiką, vietą. Todėl visi jaučiasi mažiau atsakingi dėl bendro tikslo tiek prieš save, tiek prieš kitus. Technologijos nėra blogas dalykas, tačiau jos keičia bendravimo stilių, tarpusavio santykius, net savivoką. Žinoma, yra daug tikrai puikių, atsakingų, atsidavusių jaunuolių.
– O kas Jums buvo patys didžiausi mokytojai, autoritetai, idealai?
– Iš M. K. Čiurlionio menų mokyklos laikų – Martynas Staškus, kurį stebėdavau ir LNOBT spektakliuose, muzikos istorijos mokytoja doc. dr. Vytautė Markeliūnienė. Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje patekau pas Juozą Domarką, jis – gyvenimo mokytojas, vienas iš didžiausių žmonių, globojusių ir tebeglobojančių mane kaip tikras tėvas.
Kalbant apie kūrybinės veiklos idealus, tai susiję su tam tikrais laikotarpiais. Buvo metas, kai žavėjausi Herbertu von Karajanu, Silvio Zanonu, Claudio Abbado ir kitais didžiaisiais muzikos meistrais. Kažkada sektinas pavyzdys atrodė vokiečių maestro Brunas Walteris. Tai iš tiesų labai priklauso nuo etapų, nuo to, su kuo tam tikru metu dirbu. Daug lemia ir asmeninis muzikos kultūros suvokimas.
Dabar mane žavi Kentas Nagano, Esa-Pekka Solonenas – tai, sakykim, modernaus repertuaro atlikėjai, revoliucionieriai XX a. muzikos tradicijų atžvilgiu... Solonenas – vienas didžiausių, įdomiausių dirigentų. Stebiu ką, kaip kiekvienas iš tų meistrų atlieka. Stengiuosi pamatyti visus. Vieno, viską apimančio, neturiu, yra savi kiekvienos srities, kiekvieno stiliaus, žanro, net ir tam tikro kūrinio favoritai. Toks specifinis, sritinis mano požiūris į autoritetus.
– Daug jaunosios kartos muzikų išvyksta studijuoti į užsienį ir savo karjerą įsivaizduoja tik ten. Jūs likote Lietuvoje. Kaip ir kiek jaučiatės galintis save kaip dirigentą, savo talentą, kūrybines idėjas išreikšti čia, gimtinėje?
– Geras klausimas. Nemažai apie tai mąstau. Po dvyliktos klasės važiavau į Nyderlandus, stojau konservatorijoje į dirigavimą, tačiau manęs nepriėmė. Gal ir gerai... Manau, būtent todėl atsirado ansamblis „Synaesthesis“. Tuo metu čia dar nieko nebuvo arba priešingai – buvo atvira erdvė kurti. Tarsi gali daryti ką tik nori, nes aplink nieko nėra.
O, tarkime, Nyderlanduose panašių ansamblių yra šimtai, suvokiau, kad mano ansamblio idėja ten nebūtų išskirtinė ir neturėtų tokios reikšmės kaip čia, Lietuvoje. Taip, tai sunkus darbas, bet man atrodė įdomiau kurti būtent gimtojoje šalyje. Aš patriotiškai žvelgiu į tokius dalykus. Manau, aktualu, originalu, tikra, o ne dirbtina yra tai, kas sukuriama ten, kur to dar nėra, bet norėtųsi, kad būtų. Jeigu čia nėra tradicijos, man atrodė svarbu ją sukurti; jeigu čia kažkas nevyksta, tai imkime ir darykime... Taigi kodėl negalėčiau būti jaunos kartos moderniosios muzikos dirigentas pirmiausia čia, Lietuvoje? Manau, tai reikalinga būtent pas mus, nes užsienyje visa tai jau yra. Dėl to ir atsirado „Synaesthesis“.
LMTA labai daug studentų pražūna, susiniveliuoja, nes krūvis nėra sudėtingas, viskas pernelyg lengva. Jeigu į studijas žiūrėsi studentiškai, gali tiesiog prapulti iš neturėjimo ką veikti. Aš labai stengiausi į akademiją žiūrėti kaip į vietą, kur galiu įgyvendinti savo sumanymus, nes yra visos sąlygos – duoda klasę, salę, niekas nenurodinėja, ką ir kaip daryti, taigi galiu elgtis kaip panorėjęs (juokiasi)... Siekiau visa tai, tas erdves, kurios man atrodė tuščios ir apleistos, panaudoti kūrybiškai. Taip kilo mintis suburti ansamblį...
– Šešerius metus gyvuojantis šiuolaikinės muzikos ansamblis „Synaesthesis“ sulaukė muzikų bendruomenės pripažinimo, itin gerų vertinimų. Šiemet išleista pirmoji kompaktinė plokštelė Another Point of View, o birželio 9-ąją koncertavote Valdovų rūmų kiemelyje.
– Ansamblį sudaro aštuoni–dešimt narių. Ne visą laiką groja ta pati sudėtis, tą lemia programa. Atliekame ir solo, ir duetus. Mūsų branduolys – šeši septyni atlikėjai, bet kartais pasiekiame ir maksimumą – dešimt instrumentų.
Taip, kompaktas buvo mūsų svajonė. Kažkada anksčiau buvome pradėję įrašinėti studijoje. Žiūrint iš dabartinės perspektyvos, tie įrašai dar labai silpni. Įrašyti kompaktą mums pasiūlė Lietuvos muzikos informacijos centras, aišku, turėjome rinktis tik lietuvių autorių kūrinius, nes vienas pagrindinių centro tikslų – lietuviškosios muzikos sklaida.
„Synaesthesis“ daugiausia bendradarbiauja su keliais jaunosios kartos lietuvių kompozitoriais – Andrium Arutiunianu ir Dominyku Digimu, atliekame ir kitų autorių kūrinius, tačiau jie nėra nuolatinė ansamblio repertuaro dalis. Another Point of View vienija skirtingas kartas – tai vyresnieji, muzikos grandai, Rytis Mažulis, Ričardas Kabelis, Ramūnas Motiekaitis, ir jaunieji – Digimas, Arutiunianas, Rita Mačiliūnaitė-Dočkuvienė, kurią vadinčiau viena ryškesnių lietuvių kompozitorių.
Taigi kompaktinė plokštelė mums buvo ir tam tikra galimybė atrasti naujus autorius, ir įprasminti lietuviškąją ansamblio pusę, reikšmingai prisidedant prie lietuvių muzikos puoselėjimo. Kertinis „Synaesthesis“ užmojis yra darbas su jaunais kompozitoriais, kad jų kūryba negulėtų stalčiuose, bet būtų atliekama – skambėtų koncertuose. Tai darėme visus šešerius ansamblio gyvavimo metus, o galiausiai viskas sugulė į kompaktinę plokštelę. Mums tai buvo nemažas iššūkis, tačiau dar labiau įprasminome save būtent kaip ansamblį, veikiantį lietuviškos muzikos lauke.
Net ir mūsų dalyvavimas Vilniaus festivalyje rodo, kad tampame vis svarbesni Lietuvos kultūrai. Festivalio vadovė Rūta Prusevičienė pasiūlė mums koncerto temą, pagal kurią sudarėme programą. Daug kalbėjomės, diskutavome, derėjomės – festivaliuose visada vyksta derybos, nes programa turi atitikti rengėjų lūkesčius. Džiaugiuosi, kad turėjome daug erdvės, rinkdamiesi kūrinius, todėl festivalio rėmuose jaučiamės pakankamai laisvai.
Po koncerto Vilniaus festivalyje, birželio 17–19 d. vyksime į Hagą (Nyderlandai), kur „Synaesthesis“ pradėjo veiklą, ten atliksime Cool People Playing Strange Music – vieną iš ryškesnių mūsų programų, parengtą išplėstinių technikų (extended techniques) metodika (netradiciniais būdais išgaunami klasikinių instrumentų garsai). Skaitysiu ir paskaitėlę apie išplėstines technikas. Bendradarbiaudami su ansamblio istorijai reikšmingu kompozitoriumi Yannisu Kyriakidesu, įprasminsime mūsų bendradarbiavimo su Nyderlandais tradiciją.
– Ką dar reikšmingo „Synaesthesis“ nuveikė pastaruoju metu?
– Gegužės 18 d. Druskomanijos festivalyje įvyko koncertas, kur atlikome moksleivių parašytus kūrinius. Tai mūsų bendro darbo – paskaitų, repeticijų su kompozitoriumi-mentoriumi Mārtiņšu Viļumsu, kuris taisė mokinių sukurtas kompozicijas, rinko, derino jų pasitelktas muzikinės kalbos priemones, – finalinis etapas, kulminacija. Su jaunąja karta dalijomės savo patirtimi, siūlėme variantus, kaip, kur debiutantai galėtų realizuoti savo idėjas. Pristatėme „Synaesthesis“ veiklą, pasakojome, su kuo esame susidūrę. Iš tikrųjų labai gražus, prasmingas kūrybinis bendradarbiavimas.
– Karoli, esate šiuolaikinės muzikos ansamblio vadovas, o kaip nusakytumėte, kas ir kokia yra toji šiuolaikinė muzika?
– Šiuo klausimu esu labai konservatyvus, nemėgstu negyvos muzikos, kuri yra tik tam tikras tyrimo objektas, – tai buvo ypač madinga XX a. Tada ir atsirado postmodernios muzikos mentalitetas, kai muzika skiriama ne atlikėjui, o tik kompozitoriui išgirsti, kaip skamba jo objektas, įprasmintas garsais. Tokią muziką ir vadinu negyva, ji niekada nepritrauks klausytojų, nes niekam neįdomi. Įdomu vien tai, iš ko ji padaryta, kokia formulė pritaikyta... Man muzika nėra tyrimo objektas, ji turi komunikuoti, turėti vedamąjį naratyvą, būti parašyta, galvojant apie atlikėjus ir klausytojus. Mano manymu, svarbiausia, kad muzika pasiektų klausytojus, priartėtų prie jų, sužadintų norą klausyti ir klausytis.
XX a. vyko atvirkštinis procesas, todėl muzika tapo žmonėms negraži, nesuprantama... Sukurta daug muzikos, kuri iš tikrųjų verčia sukti galvą: „Kokia čia nesąmonė?..“ Aš labai konservatyviai, labai senamadiškai žiūriu, man svarbu, kad muzika būtų ekspresyvi. Tačiau tai priklauso nuo kompozitoriaus intencijos, ar jis nori, kad jo muzikos būtų klausomasi, ar apsiriboja aukščiausiu moksliniu lygmeniu – komponavimu kaip technika, kaip metodų pasitelkimu, kad visa tai būtų įdomu tiesiog tyrinėti kaip reiškinį savaime, o ne kaip kūrinius, pasiekiančius publiką. Tokie opusai nekelia noro jų klausytis, jais žavėtis.
– Kokia muzika Jums artimiausia?
– Muzikos savo malonumui klausausi labai nedaug, o jeigu klausausi, tai to, ką sukūrė kuris nors iš mano kolegų. Muzikos klausymas man yra darbas. Šiaip labai mėgstu senąją muziką – renesanso, baroko. Tą tyrą skambesį... Bet ir čia klausymasis susijęs su darbu, repertuaro paieškomis ir pan. Alytaus muzikos mokykloje subūriau vaikų senosios muzikos ansamblį, keturiese imituojame renesansinį chorą, pučiamaisiais instrumentais atliekame renesanso vokalinę muziką.
Muzikos klausausi daug ir kiekvieną dieną, tiesiog su ja dirbu – tai profesinė muzikantų „liga“. Kitaip tariant, klausausi su tam tikra užduotimi, bet ne laisvalaikio malonumui.
– Dirigento instrumentas – batuta. Kas ji yra Jums?
– Kas yra batuta? Tai, sakyčiau, tam tikras fizinis pojūtis. Žodis „batuta“ kilęs iš italų kalbos žodžio battere – „mušti“, itališkai batuta reiškia „kirtis“, „akcentas“, tai susiję su fiziniu veiksmu – mušti, trankyti orą. Kas yra batuta dirigentui? Ji prailgina ranką ir pan., o kartu suteikia tam tikrą fizinį pojūtį – sustiprina rankos išraiškingumą. Kai rankoje laikai kokį nors daiktą, ji visiškai kitaip dirba negu tada, kai nelaikai nieko. Pasikeičia gestai, manualika. Tą pajutau visai neseniai, tik pastaraisiais mėnesiais.
Kai dirbu su nedideliais kolektyvais, diriguoju be batutos, nes lyg ir nereikia prailginti rankos. Tačiau supratau, kad esmė slypi ne prailginime – batuta keičia dirigento kūno judesius. Man šis pojūtis, suvokimas buvo didis atradimas. Dažnai mėgstu diriguoti, nutvėręs pieštuką. Pradėjęs save stebėti, supratau, kad rankoje ką nors laikydamas diriguoju išraiškingiau, būtent tokia fizinė raiška man artimesnė, priimtinesnė. Taigi batuta man, kaip dirigentui, leidžia geriau jaustis.
– Artėjant koncertui, intensyviai repetuojate. O kas Jums apskritai yra repeticija?
– Kas yra repeticija? Tai įdomus dalykas net kalbos atžvilgiu. Lankau italų kalbos kursus ir sužinojau, kad italai žodžio „repeticija“ nevartoja darbo procesui įvardyti, nors muzikanto tiesioginis darbas yra eiti į repeticijas. Itališkai pagal prasmę panašiausias žodis yra „pabandyti“, tai „pabandymas“. Iš dalies taip ir yra, nes atitinka esminį repeticijos tikslą – daug kartų mėginti, kad išreikštum kūrinio tiesą, o kūrinio tiesa yra kiek įmanoma objektyvesnis, visiems suprantamas ir priimtinas atlikimas, pripažįstant, kad šis kūrinys turėtų skambėti būtent taip.
Repeticija man pirmiausia yra darbas, visiškai rutininis dalykas, muzikanto kasdienybė, objektyvios tiesos ieškojimas, atliekant, įprasminant muziką. Tačiau vis tiek pirmiausia tai darbas – reikia tūkstantį kartų bandyti, kad pagaliau pavyktų.
– Tūkstančio bandymo akivaizdoje koncertas – tai išsipildymas?
– Manyčiau, taip, tai lūkesčių išsipildymas, kuo labiau priartėjant prie muzikinės kūrinio tiesos. Visų repeticijų, kartojimų vaisius. Jeigu pavyksta, apima didžiausias džiaugsmas.
Labai gerai prisimenu 2018 m. Gaidos festivalio baigiamąjį koncertą, kai dirigavau, Lietuvos nacionaliniam simfoniniam orkestrui ir pianistui Lukui Geniušui atliekant Johno Adamso Koncertą fortepijonui su orkestru Century Rolls. Kai baigėme kūrinį, kurio atlikimas pranoko visus mūsų bandymus per repeticijas, viskas vyko tvarkingai, labai tiksliai, mudu su Geniušu apsikabinome ir jis tarė: „Pats geriausias variantas!“ Padarėme taip, kaip ir turėtų būti, žinoma, pagal mūsų supratimą. Viskas susidėliojo taip, kaip nė karto per repeticijas nebuvo pavykę.
– Karoli, o kaip Jūs jaučiatės, artėjant koncertui?
– Dažniausiai būnu gal net pernelyg karingai nusiteikęs. Labai jaudinuosi, kol neišeinu ir nepradedu daryti savo tiesioginio darbo. Galima turėti didžiulę patirtį, bet vis tiek abejonių, kas gali įvykti ar neįvykti, sunku išvengti... Šiaip ar taip, kaskart išėjęs į sceną turiu tiesiog atlikti savo darbą. Man atrodo, dabar tai nebelaikoma darbu, amatu, o aš amatininkiškai žiūriu – man tai darbas, kurį reikia atlikti, maksimaliai įgyvendinant profesinius dalykus. Prieš koncertą būnu nusiteikęs sunkiam ne tik fiziniam, bet ir psichologiniam, ir protiniam darbui, – tai didžiausia koncentracija, pasitelkiant aukščiausio lygio techniką.
– Jūs kaip muzikas, dirigentas, ansamblio vadovas ar turite profesinę svajonę?
– Vienareikšmiškai vienas pirmųjų pasirinkimų būtų Giacomo Puccini’o „Turandot“, nes su šiuo kūriniu esu tikrai detaliai, nuodugniai susipažinęs. Asistavau dirigentui Modestui Pitrėnui, kai šią operą LNOBT statė Robertas Wilsonas. Dirbdamas supratau, kad repeticijose būtina dalyvauti kiekvieną dieną, nes tai didžiulis veikalas, su juo reikia susigyventi, jis turi nusėsti tavyje, o tai įvyksta tik kasdien einant į teatrą, žiūrint scenines repeticijas, kurios, atvirai pasakysiu, beprotiškai nuobodžios, tiesiog... neįtikėtinai nuobodžios!
Režisierius dvidešimt kartų stabdo – dar kartą ir dar kartą, ir dar, ir dar. Tūkstantį kartų kartoja... Taip tas veikalas tampa tavo savastimi, tavo kūno dalimi, o tada jau gali jį atlikti. „Turandot“ tapo mano savastimi, todėl ir norėčiau šią operą diriguoti, nes atlikimas būna visai kitoks, jei kūrinį itin gerai žinai, jeigu jis yra tapęs tavo dalimi. Tada tai jau ne bandymas, o tikras atlikimas, nes gyveni tuo meno kūriniu.
Kadaise svajojau atlikti Johno Adamso kūrinius, taip ir atsitiko. Vieną sekmadienio vakarą man paskambino Remigijus Merkelys, Gaidos festivalio vadovas, ir pasiūlė diriguoti, nes susirgo Ville’as Matvejeffas. Teko jį pakeisti per vieną dieną, jau pirmadienį numatyta Gaidos baigiamojo koncerto repeticija, o ten – Adamso koncertas fortepijonui su orkestru Century Rolls, kurį grojom su Luku Geniušu, kiti didžiuliai sudėtingi kūriniai...
Lietuviška premjera – Rūtos Vitkauskaitės Chrysalis perkusininkui ir orkestrui. Tas koncertas buvo tai, apie ką svajojau, tačiau kartu ir savotiškas košmaras, atrodytų, tik susapnuoti galėtum, kad gali taip nutikti, bet, pasirodo, ima ir įvyksta. Aišku, neturėjau galimybės pasirengti, susigyventi, toli gražu... Tačiau tai buvo svajonės išsipildymas, tikrai. Dabar svajosiu, kad galėčiau tam pasirengti (juokiasi). Turbūt tada taip ir atsitiks. Iš operų, kaip sakiau, labai norėčiau diriguoti „Turandot“, o iš simfoninių kūrinių net sunku ką nors įvardyti, nes šiuo metu – Vilniaus festivalio koncertas. Man labai įdomu būtų atlikti Pierre’o Boulezo orkestrinius kūrinius, galbūt jo Structures, ar Karlheinzo Stockhauseno Gruppen...
Beje, vėl diriguosiu „Gaidos“ festivalio uždarymo koncerte. Programa jau derinama, žada būti intriguojanti tiek man, tiek ir klausytojams. Tai irgi svajonė, kuri išsipildys.
Reikia svajoti ir suprasti, kad svajonės yra geras dalykas, jeigu jos pildosi.
– Ko palinkėtumėte sau ir muzikos kūrėjams, atlikėjams apskritai?
– Prisiminčiau Johno Cage’o kūrinį „4’33“. Kiekvieną dieną stengiuosi matyti, girdėti kasdienybę – garsą, aplinką, – nes to irgi reikia mokytis. Taigi labai šliogeriškai žiūriu į tai, kas mane supa, į garsyną, ieškau to daiktiško susidūrimo tiek su garsu, tiek su pačia muzika. Tai privalu atsiminti milijono įvykių sūkury. Jeigu pavyksta išgirsti ką nors aplinkui, o ne tiesiog suvartoti, praeiti, prabėgti, tai būna ryškus šviesulys.
