Recenzija: naujasis LNOBT „Kandidas“ vykęs, bet meninio katarsio nesukėlė

Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro (LNOBT) repertuaro formuotojai akivaizdžiai nėra prietaringi. 100-asis teatro sezonas pradėtas penktadienį, rugsėjo 13-ąją, skaisčiai šviečiant pilnačiai.

 Ryškiausi „Kandid​o“ personažai.<br> M.Aleksos nuotr.
 Ryškiausi „Kandid​o“ personažai.<br> M.Aleksos nuotr.
 „Kandido“ scena: Kandidas (E.Casari) ir Kunigunda (M.Levčiuk).<br> M.Aleksos nuotr.
 „Kandido“ scena: Kandidas (E.Casari) ir Kunigunda (M.Levčiuk).<br> M.Aleksos nuotr.
 „Kandido“ scena.<br> M.Aleksos nuotr.
 „Kandido“ scena.<br> M.Aleksos nuotr.
 „Kandido“ scena: Gubernatorius (R.Karpis) ir Senoji dama (J.Vaškevičiūtė).<br> M.Aleksos nuotr.
 „Kandido“ scena: Gubernatorius (R.Karpis) ir Senoji dama (J.Vaškevičiūtė).<br> M.Aleksos nuotr.
 „Kandido“ scena.<br> M.Aleksos nuotr.
 „Kandido“ scena.<br> M.Aleksos nuotr.
 „Kandido“ scena.<br> M.Aleksos nuotr.
 „Kandido“ scena.<br> M.Aleksos nuotr.
 „Kandido“ scena.<br> M.Aleksos nuotr.
 „Kandido“ scena.<br> M.Aleksos nuotr.
 „Kandido“ scena.<br> M.Aleksos nuotr.
 „Kandido“ scena.<br> M.Aleksos nuotr.
 „Kandido“ scena.<br> M.Aleksos nuotr.
 „Kandido“ scena.<br> M.Aleksos nuotr.
 „Kandido“ scena.<br> M.Aleksos nuotr.
 „Kandido“ scena.<br> M.Aleksos nuotr.
 „Kandido“ scena.<br> M.Aleksos nuotr.
 „Kandido“ scena.<br> M.Aleksos nuotr.
 „Kandido“ scena: Dr. Panglosas (L.Mikalauskas).<br> M.Aleksos nuotr.
 „Kandido“ scena: Dr. Panglosas (L.Mikalauskas).<br> M.Aleksos nuotr.
 „Kandido“ scena.<br> M.Aleksos nuotr.
 „Kandido“ scena.<br> M.Aleksos nuotr.
 „Kandido“ scena.<br> M.Aleksos nuotr.
 „Kandido“ scena.<br> M.Aleksos nuotr.
 „Kandido“ scena.<br> M.Aleksos nuotr.
 „Kandido“ scena.<br> M.Aleksos nuotr.
 „Kandido“ scena.<br> M.Aleksos nuotr.
 „Kandido“ scena.<br> M.Aleksos nuotr.
 „Kandido“ scena.<br> M.Aleksos nuotr.
 „Kandido“ scena.<br> M.Aleksos nuotr.
 „Kandido“ scena.<br> M.Aleksos nuotr.
 „Kandido“ scena.<br> M.Aleksos nuotr.
 „Kandido“ scena.<br> M.Aleksos nuotr.
 „Kandido“ scena.<br> M.Aleksos nuotr.
 „Kandido“ scena.<br> M.Aleksos nuotr.
 „Kandido“ scena.<br> M.Aleksos nuotr.
 „Kandido“ scena.<br> M.Aleksos nuotr.
 „Kandido“ scena.<br> M.Aleksos nuotr.
 „Kandido“ scena.<br> M.Aleksos nuotr.
 „Kandido“ scena.<br> M.Aleksos nuotr.
 „Kandido“ scena.<br> M.Aleksos nuotr.
 „Kandido“ scena.<br> M.Aleksos nuotr.
 „Kandido“ scena.<br> M.Aleksos nuotr.
 „Kandido“ scena.<br> M.Aleksos nuotr.
 „Kandido“ scena.<br> M.Aleksos nuotr.
 „Kandido“ scena.<br> M.Aleksos nuotr.
 „Kandido“ scena.<br> M.Aleksos nuotr.
 „Kandido“ scena.<br> M.Aleksos nuotr.
 „Kandido“ scena.<br> M.Aleksos nuotr.
 „Kandido“ scena.<br> M.Aleksos nuotr.
 „Kandido“ scena.<br> M.Aleksos nuotr.
 „Kandido“ scena.<br> M.Aleksos nuotr.
 „Kandido“ scena.<br> M.Aleksos nuotr.
 „Kandido“ scena.<br> M.Aleksos nuotr.
 „Kandido“ scena.<br> M.Aleksos nuotr.
 „Kandido“ scena.<br> M.Aleksos nuotr.
 „Kandido“ scena.<br> M.Aleksos nuotr.
 „Kandido“ scena.<br> M.Aleksos nuotr.
 „Kandido“ scena.<br> M.Aleksos nuotr.
 „Kandido“ scena.<br> M.Aleksos nuotr.
Daugiau nuotraukų (32)

Beata Baublinskienė, muzikologė

Sep 18, 2019, 7:11 AM, atnaujinta Sep 18, 2019, 10:02 AM

Negana to, pirmoji sezono premjera – tai toli gražu ne šviesaus turinio veikalas, bet – Leonardo Bernsteino operetė „Kandidas“, sukurta pagal Voltaire’o apysaką „Kandidas, arba Optimizmas“, kur žodis „optimizmas“ vartojamas sarkatiškai apibūdinti šio supuvusio pasaulio veidmainystę.

Viskas, kas žmogiška ir tyra, šiame dviejų dalių muzikinio pasakojimo siužete trypiama iš pradžių Europoje – fašistinę Vokietiją primenančioje Vestfalijoje, Ispanijos inkvizicijos gniaužtuose, amoraliame Paryžiuje, o antroje spektaklio dalyje – Naujajame pasaulyje, kol pagaliau visi veikėjai atranda laimę ir ramybę kaimo sodyboje prie Venecijos...

Po visų groteskiškų spektaklio personažų peripetijų finalinis klasikinis „happy end“ su iš tiesų labai gražiu ir jaudinančiu himnu atrodo absoliučiai neįtikėtinai, tačiau šitaip nelauktai prasimušęs muzikos grožis ir, sakyčiau, muzikinės ištarmės nuoširdumas, regis, viską atperka.

Galbūt dėl šio finalinio susitaikymo scenos L. Bernsteino „Kandidas“ ir yra iki šiol statomas pasaulio teatruose (tiesa, dar yra populiarioji Kunigundos arija, operetės uvertiūra ir keletas kitų koncertinių „perliukų“), nes, be abejo, gerokai populiaresnė iš L. Bernsteino kūrinių yra „Vestsaido istorija“, kuri, reikia pripažinti, yra kur kas vientisesnė.

Kita vertus, pernai minint kompozitoriaus šimtmetį „Kandidas“ drauge su kitais L. Bernsteino veikalais „ritosi“ per pasaulio teatrus, tad gal ir nenuostabu, kad šioji banga pasiekė ir Vilnių. Tiesa, pats pastatymas (režisierius Vincent’as Boussard’as, scenografas Vincent’as Lemaire’as, kostiumų dailininkas Christianas Lacroix, video dailininkė Isabel Robson, choreografas Helge Letonja) buvo sukurtas 2011 m. Berlyno valstybinėje operoje (keitėsi tik šviesų dailininkas – Vilniuje dirbo Nicolas Gilli).

LNOBT „Kandidas“ pirmą kartą buvo atliktas 2012 m. kaip pusiau koncertinė versija. Tačiau greičiausiai ne daug kas iš mūsų publikos matė vokiškąjį pirmavaizdį, be to, visa muzikinė spektaklio dalis Vilniuje yra naujai parengta.

Spektaklio muzikos vadovas, dirigavęs ir premjerą, yra Sesto Quatrini, dirigentas – Ričardas Šumila, choro vadovas – Česlovas Radžiūnas. Rugsėjo 13 d. dainavo Enrico Casari (Kandidas), Margarita Levčiuk (Kunigunda), Steponas Zonys (Maksimilianas ir kiti personažai), Liudas Mikalauskas (Dr. Panglosas ir kt.), Rafailas Karpis (Pasakotojas ir kt.), Monika Pleškytė (Paketė), Jovita Vaškevičiūtė (Senoji Dama), Juozas Janužas (Princas Čarlzas Eduardas ir kt.), Egidijus Dauskurdis (III Inkvizitorius ir kt.)

Taigi premjera įvyko. Kokį įspūdį ji paliko? Šventinio šurmulio prasme teatro fojė jautėsi šventė, susirinkusi premjerinė publika, regis, nuoširdžiai džiaugėsi spektaklio eiga ir nuo scenos mėtomais juokeliais. Mat šioje operetėje yra nemažai kalbamo teksto, nors ir sakomo angliškai, tačiau vietomis permušamo lietuviškais komentarais. Ir čia neabejotini žodžio virtuozai buvo Rafailas Karpis ir Liudas Mikalauskas, pasirodęs kaip nepakartojamas komikas.

Ryškiai scenoje švytėjo ir Jovita Vaškevičiūtė, ne tik įspūdingai atlikusi Senosios Damos iš Rovno gubernijos ariją „I am easely assimilated“, bet ir apskritai savo pasirodymu kaskart įnešusi sceninės gyvybės. O pagrindinių vaidmenų – Kandido ir Kunigundos – atlikėjai paliko iš esmės gerą, bet prieštaringą įspūdį.

Jauna solistė iš Baltarusijos Margarita Levčiuk atkreipė į save mūsų publikos dėmesį, prieš keletą metų sužibėjusi Tarptautiniame Virgilijaus Noreikos konkurse, kuriame nors ir nelaimėjo prizinės vietos, tačiau žiūrovų širdis tikrai užkariavo.

Viena iš jos atliekamų arijų konkurse kaip tik ir buvo Kunigundos arija „Glitter and be gay“. Per Naujuosius M.Levčiuk koncertavo Nacionalinės filharmonijos šventiniame koncerte drauge su Modesto Pitrėno diriguojamu Nacionaliniu simfoniniu orkestru, tad nemažai rugsėjo 13-osios publikos laukė būtent Margaritos pasirodymo.

Tai labai žavi ir talentinga solistė – artistiška, bet jaučianti sceninį išraiškos saiką. Šiek tiek gaila, kad dėl režisūrinio sprendimo minėtosios arijos pradžia nenuskambėjo taip efektingai, kaip galbūt laukta: solistė buvo patalpinta į grindyse įmontuotą vonią, tad jos beveik nesimatė (ir ne itin ryškiai girdėjosi).

O štai Kandidą atlikęs kviestinis solistas Enrico Casari stulbinančio įspūdžio nepaliko. Jis korektiškai ir tiksliai atliko savo vaidmenį, bet šis netapo meniniu atradimu.

Pats spektaklis spalvingas, kokybiškas, sukurtas profesionalų. Mačiusieji ne vieną V.Boussard’o ir jo komandos spektaklį atpažins jų mėgstamą stilių ir simbolius. Tarkime, veiksmas vyksta „šviesiame kvadrate“, labai panašiai kaip ir Jules’io Massenet „Manon“, choras išsidėstęs palei to kvadrato viršutinę kraštinę.

Režisierius labai mėgsta gimnastikos triukus, kai solistas arba skrieja lynų pagalba aukštyn, arba leidžiasi iš padebesių žemyn. V.Boussard’o LNOBT režisuotuoje Vincenzo Bellini operoje „Montekiai ir Kapulečiai“ matėme kriauklę, o čia atsiranda visa vonia, kuri dargi kybo ore.

Turint omeny groteskišką „Kandido“ turinį, tokie trikdantys vaizdiniai simboliai visai pateisinami. Tiesa, tarp jų atsirado ir pakaruoklio kilpa, beje, atėjusi iš V.Boussard’o „Kaukių baliaus“ Barselonos Licėjaus teatre (gal naudota ir dar kur nors) – šis simbolis mūsų tiesiogine prasme pesimistiškame krašte rėžtelėjo akį.

Apskritai spektaklis yra vykęs. Tik ar 1956 m. Brodvėjuje sukurtas ir būtent šiai kultūrinei aplinkai skirtas veikalas yra tiek pat perskaitomas ir aktualus mums Lietuvoje 2019 metais? Susidarė įspūdis, kad jame nemažai kultūrinių užuominų, kurios buvo puikiai permanomos amerikietiškajai Brodvėjaus publikai, dar gi – L. Bernsteino gerbėjams ir pažiūrų sekėjams, tačiau mums tai – labiau tolima egzotika.

Visas kompozitoriaus skepsis senosios Europos, vadinkime, tradicinių vertybių, bažnyčios atžvilgiu (reikia pripažinti, jau seniai istorija tapusi Ispanijos inkvizicija audrina daugelio menininkų protus), mūsų laikais atrodo jau net kiek lėkštas, senstelėjęs.

Žinoma, kompozitorius čia įdėjo daug savęs, savo pažiūrų, kurias statytojai išryškino (pvz., moterų geidžiantys vyrai rodomi kaip laukinės beždžionės). Bet apibendrinant: spektaklis neblogas. Tik meninio katarsio nesukelia. Tačiau galbūt tokia ir yra „Kandido“ paskirtis – tiesiog suteikti publikai „gerą laiką“ teatre?

UAB „Lrytas“,
Gedimino 12A, LT-01103, Vilnius.

Įm. kodas: 300781534
Įregistruota LR įmonių registre, registro tvarkytojas:
Valstybės įmonė Registrų centras

lrytas.lt redakcija news@lrytas.lt
Pranešimai apie techninius nesklandumus webmaster@lrytas.lt

Atsisiųskite mobiliąją lrytas.lt programėlę

Apple App Store Google Play Store

Sekite mus:

Visos teisės saugomos. © 2023 UAB „Lrytas“. Kopijuoti, dauginti, platinti galima tik gavus raštišką UAB „Lrytas“ sutikimą.