Operos solistės Asmik Grigorian laukia svarbūs sprendimai SUGRĮŽIMAS. Metų operos dainininkė A.Grigorian ėmėsi naujų darbų ir šiuo metu rengiasi koncertui Lietuvoje

Netrukus Lietuvoje koncertuosianti operos solistė Asmik Grigorian pasitinka ne tiktai naują kūrybos sezoną, bet ir svarbius savo karjeros pokyčius.

 Europoje šlovės sulaukusi A.Grigorian netrukus pasirodys Lietuvos scenoje.<br> A.Bako nuotr.
 Europoje šlovės sulaukusi A.Grigorian netrukus pasirodys Lietuvos scenoje.<br> A.Bako nuotr.
Europoje šlovės sulaukusi A.Grigorian netrukus pasirodys Lietuvos scenoje.<br>A.Bako nuotr.
Europoje šlovės sulaukusi A.Grigorian netrukus pasirodys Lietuvos scenoje.<br>A.Bako nuotr.
Daugiau nuotraukų (2)

Ona Jarmalavičiūtė, specialiai LR, Zalcburgas (Austrija)

Oct 15, 2019, 7:40 AM, atnaujinta Oct 15, 2019, 11:17 AM

38 metų A.Grigorian sezoną pasitiko nauju laimėjimu – Metų dainininkės titulu, suteiktu įtakingo tarptautinio žurnalo „Opernwelt“. Už jos sukurtą Salomėjos vaidmenį Romeo Castellucci režisuotame Zalcburgo festivalio spektaklyje balsavo dauguma iš pusšimčio šio žurnalo apklaustų pasaulio kritikų.

Anksčiau Salomėjos vaidmuo Asmik pelnė Metų operos solistės titulą Tarptautiniuose operos apdovanojimuose Londone ir Austrijos muzikinio teatro apdovanojimuose.

Tačiau Salomėja – jau praeitis. Artistė ėmėsi naujų sezono darbų ir šiuo metu rengiasi koncertui Lietuvoje. Spalio 23 dieną išgirsime A.Grigorian dainuojančią Richardo Strausso „Paskutines keturias dainas“ su Gintaro Rinkevičiaus diriguojamu Lietuvos valstybiniu simfoniniu orkestru Vilniaus Kongresų rūmuose.

„Lietuvos rytas“ A.Grigorian papasakojo, kuo gyvena pastaruoju metu.

– Esate užsiminusi, kad jus vargina metus besitęsiantis vieno vaidmens – Salomėjos – šleifas. Kaip jaučiatės su juo atsisveikinusi?

– Pagavote mane po paskutinio „Salomėjos“ spektaklio, tad šiuo metu jaučiu vidinę tuštumą. Sezonas buvo be galo sunkus ir intensyvus – su atsakingais debiutais, naujais vaidmenimis.

„Salomėja“ kėlė milžinišką įtampą, bet tik dabar, kai spektakliai praėjo, tai iš tikrųjų suvokiau.

Įtampa užleido vietą tuštumos jausmui, nors tuo pat metu neturiu nė dienos atokvėpiui. Taigi jaučiuosi dvejopai. Kartu yra ir palengvėjimas įveikus didelį krūvį.

– Nerimavote, kad nepavyks pakartoti praėjusių metų „Salomėjos“ sėkmės, nes per metus stipriai pasikeitėte.

– Aš esu labai permainingas žmogus, nes reaguoju į viską, kas sukasi ir juda. Jau po metų būnu visiškai kitokia.

O „Salomėjoje“ man pavyko pasirodyti netgi geriau nei pernai, dėl to jaučiuosi nepaprastai laiminga. Tačiau to ir reikėjo tikėtis – per metus vaidmuo subrendo, jį atlikdama jaučiausi gerokai laisviau. Išsiaiškinau problemas, išmokau su jomis tvarkytis.

– Ar nebūna sunku atsiriboti nuo savo personažo?

– Tai nelengva. Tačiau jau susitaikiau su tuo, kad kiekvienas vaidmuo yra dalis manęs. Kiekvienas personažas, atėjęs į mano gyvenimą, šiek tiek mane pakeičia.

Žvelgiu į savo vaidmenis kaip į mokytojus – tiek vokalo, tiek gyvenimo. Lygiai taip pat vertinu kiekvieną sutiktą žmogų. Vaidmenys, kaip ir sutikti žmonės, yra pagrindiniai mano mokytojai.

– Kokius vaidmenis prisijaukinti lengviausia?

– Viskas priklauso nuo komandos, žmonių, su kuriais dirbu. Pačių vaidmenų neišskirčiau: tai – žmogus, atsidūręs skirtingose situacijose. Sugebu save įsivaizduoti jose, nors nebūtinai patyriau tai, ką išgyveno mano personažai, – nei ką nors žudžiau, nei galvas pjausčiau.

Kai sakau, jog visi personažai – tai aš, turiu omenyje, kad visi jie įkūnija žmones, kad ir ką patyrusius. Dėl to man, tarkime, Salomėja ir Tatjana iš „Eugenijaus Onegino“ yra vienodai artimos, nes abi yra žmonės, o skiriasi tik jų gyvenimo aplinkybės.

– Jums pavyksta atgaivinti klasikinį operos repertuarą, suteikti klausytojams naujos patirties. Kur semiatės kūrybiškumo?

– Tiesiog mėgstu dainuoti gerai žinomą repertuarą, kurį žmonės moka atmintinai, ir natūraliai jį perteikiu – niekada specialiai neieškau naujovių.

Manau, tai vienas didžiausių mano privalumų.

– Kokią matote klasikinės operos ateitį?

– Aš tikiu, kad opera išliks, nes pats žanras keičiasi kartu su mumis. Jei opera būtų nuobodi, jau būtų mirusi. Aišku, jos auditorija visada bus mažesnė negu populiariosios arba roko muzikos.

Manau, opera bus visada, tačiau keisis, nes keičiasi mūsų gyvenimas. Natūraliam balsui operos scenoje sunku konkuruoti su mikrofonais, šiuolaikinėmis technologijomis. Taigi ir operai reikia judėti į priekį. Yra juntamas kokybiško garso ilgesys.

Be to, manau, kad modernūs operos spektakliai, pabrėžiantys negatyviąją žmogiškosios patirties pusę, jau išsisėmė. Dabar į sceną pamažu grįžta kiti dalykai – ieškoma šviesos, gėrio, grožio. Sakyčiau, operos spektakliai tampa vis abstraktesni.

Parašyta genialios operų muzikos, tad žmonių gyvenime ji turėtų išlikti.

– Kaip keitėsi jūsų požiūris į operos solisto profesiją?

– Viskas mano gyvenime keitėsi iš esmės. Kai buvau maža, mano orientyras buvo tėvai, tai norėjosi viską daryti kaip jie, tai bet kaip, tik ne kaip jie.

Mano požiūris į dainavimą irgi buvo labai neaiškus. Įstojau į Lietuvos muzikos ir teatro akademiją tik todėl, kad nuo mažumės buvau tikinama: jei jau mokaisi muzikos, nieko kito gyvenime negali daryti.

Kaip plaukiau, taip ir nuplaukiau. Ambicijų turėjau, bet nejaučiau pasitikėjimo savimi.

Abejojau, ar esu ten, kur turėčiau būti. Operos dainininkės profesiją pasirinkau apgraibomis. Norėjau dainuoti kitokią muziką. Tačiau dvejojau: jei būsiu džiazo ar populiariosios muzikos dainininkė, žmonės manys, kad nesugebu dainuoti operos. Pažadėjau sau pirma įrodyti, ko esu verta operoje, o tada daryti, ką noriu.

Juokinga, kad dabar, po Salomėjos sėkmės, ta akimirka atėjo, bet aš noriu dainuoti operą.

– Ar turite profesinį idealą?

– Niekada nebuvau kurio nors vieno dainininko sekėja. Kiekvienam vaidmeniui rasdavau vis kitą įkvėpėją, kurio interpretacija man darė įspūdį. Tas pats dainininkas negali būti nuostabus visuose vaidmenyse.

Tas pat ir gyvenime: daugybė žmonių man kelia susižavėjimą, bet stabų neturėjau.

Viskas keičiasi. Kai kyla keblumų, natūraliai atsiranda žmonių, kurie man nuoširdžiai padeda ir tuo metu man yra pavyzdys.

– Jūsų gyvenimo apsukos stebina. Kas jus varo į priekį?

– Fiziškai padeda daugybė pratimų, sportas, taip pat miegas – prieš kiekvieną spektaklį miegu aštuonias valandas. O didžiausias mano gyvenimo variklis yra meilė žmogui.

Visada dirbu su didele komanda – daugybė žmonių gelbėjo mane praeityje ir padeda šiandien. Be abejo, jie keičiasi, sutinku daug naujų veidų. Tačiau visi lieka mano širdyje.

Esu ir vienišė, ir komandos žmogus. Net jeigu palūžčiau, jausčiau atsakomybę už kitą. Gyventi ir dirbti ne vienai yra didžiausia mano gyvenimo paskata.

– Kas jums sunkiausia jūsų profesijoje?

– Sunkiausia susitarti su savimi dėl kaltės jausmo prieš savo vaikus. Šeimai laiko visada per mažai, dėl to nuolat jaučiuosi kalta. Šis jausmas mane lydi visą karjerą, nes mama tapau anksčiau, negu pradėjau dirbti.

Tiek šeimai, tiek darbui reikia šimto procentų dėmesio, bet kad ir kiek stengčiausi, nukenčia tai viena, tai kita pusė. Sunku surasti ir išlaikyti pusiausvyrą.

Kitas sudėtingas momentas yra atsisveikinimas su žmonėmis, kuriuos sutinku savo kelyje. Darbas kompanijoje yra pati maloniausia darbo dalis, kiekvienas bendražygis man tampa brangus, tad ryšiams nutrūkus atsiveria tuštuma.

Kartais panašiai būna ir atsisveikinant su vaidmenimis. Pabaigos jausmas visada nelengvas.

– Jums atrodo, kad dėl profesinės sėkmės atsisakėte asmeninio gyvenimo?

– Džiaugiuosi, kad nesu tarp tokių menininkų. Abu šie dalykai man yra lygiaverčiai.

Kaip tik dabar toks metas, kai dėl šeimos turėsiu daug ką keisti profesiniame gyvenime. Mano dukrelė netrukus pradės eiti į mokyklą, o aš vis vien norėsiu praleisti su ja kuo daugiau laiko.

Iki šiol ji visur keliaudavo kartu su manimi.

Tačiau nemanau, kad turėsiu ką nors aukoti ar ko nors atsisakyti. Tai bus mano pasirinkimas – dirbti kitaip, kad galėčiau dažniau pabūti su šeima.

Man nepaprastai pasisekė, kad galiu džiaugtis ir karjera, ir šeima. Manau, kad ir vaikų aš susilaukiau labai palankiu momentu.

Kai pagimdžiau Nojų, buvau dar studentė, taip intensyviai nekeliavau ir galėjau daugiau laiko praleisti su juo.

O pagimdžiusi dukrą turėjau jau visai kitokį statusą, tad galėjau sau leisti vežiotis su savimi auklę, anytą, apmokėti visiems keliones, nuomotis didesnius butus. Nėra ko slėpti – tam reikia galimybių.

Viskas susidėliojo puikiai, ir aš galiu leisti laiką su vaikais.

Jei galiu su jais papusryčiauti, o vakare kartu eiti miegoti, tai jau daug.

– Minėjote, kad kelerius praėjusius metus jūsų profesinis variklis buvo duoklė tėvo atminimui. Kas jus motyvuoja šiandien?

– Šiuo metu išgyvenu lūžį: atėjo metas, kai turiu eiti viena, savo pačios batais, paleisti tėtį. Tai – sunkesnis etapas. Šioje situacijoje labiausiai trūksta laiko pabūti su savimi ir nusiteikti naujam profesiniam etapui.

Kol kas nesu tikra, kuria linkme viskas krypsta. Ateityje turėsiu susikurti naujų motyvų, dėl ko aš visa tai darau.

– Papasakokite apie artimiausius darbus.

– Ateinantys metai vėl bus sunkūs. Jeigu aš išgyvensiu iki kitos vasaros Zalcburgo festivalio, po to viskas bus aiškiau, paprasčiau ir lengviau, galėsiu šiek tiek atsipūsti.

O iki tol reikės parengti bent tris naujus vaidmenis. Kursiu debiutinę Jenufą to paties pavadinimo čekų kompozitoriaus Leošo Janačeko operoje.

Radikaliai skirsis nuo kitų naujas Normos vaidmuo (Vincenzo Bellini operoje), kurio, žinau, visi laukia.

Tiems, kurie mane pažįsta, sunku įsivaizduoti, kokia būsiu scenoje ir iš viso ar man pavyks sudainuoti Normą.

Jaučiu didelį spaudimą: bus arba labai gerai, arba labai blogai.

Trečioji naujiena – Chrisotemidės vaidmuo Richardo Strausso operoje „Elektra“. Esu atlikusi šią partiją tik koncertinėje veikalo versijoje.

Kitą vasarą Zalcburgo festivalyje debiutuosiu spektaklyje.

– Ar bent mintimis siejate savo ateitį su Lietuva?

– Pati šiomis dienomis keliu sau šį klausimą, nes jau reikia nuspręsti, kur leisti dukrelę Lėją į mokyklą.

Kol kas sprendimo nepriėmiau. Tačiau kad ir koks jis būtų, Lietuva visada bus mano namai.

Visa kita – tik detalės.

Debiutai pilasi kaip iš gausybės rago

A.Grigorian šiemet debiutavo Milano „La Scala“ teatre prestižiniuose „BBC Proms“ ir Edinburgo vasaros festivaliuose.

Šį sezoną jos laukia debiutai Londono karališkojoje „Covent Garden“ ir Vienos valstybinės operos scenose.

Vėliau, be kitų teatrų, suplanuoti debiutai Paryžiaus „Opera Bastille“ ir Niujorko „Metropolitan Opera“.

2020-ųjų vasarį A.Grigorian išgirsime ir LNOBT, jos sutuoktinio V.Barchatovo režisuotoje S.Prokofjevo operoje „Lošėjas“.

Spauskite mygtuką „VISI KOMENTARAI“ ir reikškite savo nuomonę.

UAB „Lrytas“,
Gedimino 12A, LT-01103, Vilnius.

Įm. kodas: 300781534
Įregistruota LR įmonių registre, registro tvarkytojas:
Valstybės įmonė Registrų centras

lrytas.lt redakcija news@lrytas.lt
Pranešimai apie techninius nesklandumus webmaster@lrytas.lt

Atsisiųskite mobiliąją lrytas.lt programėlę

Apple App Store Google Play Store

Sekite mus:

Visos teisės saugomos. © 2021 UAB „Lrytas“. Kopijuoti, dauginti, platinti galima tik gavus raštišką UAB „Lrytas“ sutikimą.