M.Jansoną ilgai kamavo širdies problemos, jo krūtinėje buvo implantuotas defibriliatorius. Vasarą dėl negalavimo dirigentas nepasirodė Zalcburgo bei Rygos Jūrmalos muzikos festivaliuose, kur buvo labai laukiamas.
Karjeros užblokuoti nepavyko
Žydė Iraida Jansonė sūnų Marisą pagimdė slėpdamasi Latvijoje, kai jai pavyko pabėgti iš Rygos geto, kuriame naciai nužudė jos tėvą ir brolį.
Vaikystėje M.Jansoną groti smuiku mokė tėvas dirigentas. 1946 metais Mariso tėvas Arvidas Jansonas pelnė antrąją premiją nacionaliniame konkurse – tada jį Jevgenijus Mravinskis pakvietė tapti savo asistentu tuometinėje Leningrado filharmonijoje.
Maris nuo 13-kos metų gyveno Leningrade, studijavo fortepijoną ir dirigavimą Leningrado konservatorijoje, nors tėvas jį ragino toliau groti smuiku. 1969 metais jis tęsė mokslus Vienoje pas Hansą Swarowsky ir Zalcburge pas Herbertą von Karajaną. Pastarasis kvietė M.Jansoną tapti jo asistentu Berlyno filharmonijoje, bet sovietų valdžia pasistengė, kad muzikas net nesužinotų apie tokį pasiūlymą.
1971 metais M.Jansonas pelnė antrąją premiją H.von Karajano tarptautiniame dirigentų konkurse. 1973 metais jis buvo paskirtas Leningrado filharmonijos orkestro dirigentu (dabar Sankt Peterburgo filharmonijos orkestras). 1979 metais tapo Oslo Filharmonijos muzikos vadovu.
2000 metais M.Jansonas atsistatydino iš pareigų po ginčų su miesto valdžia dėl Oslo koncertų salės akustikos.
1992 metais jis buvo paskirtas pagrindiniu kviestiniu Londono filharmonijos orkestro dirigentu, o 1997 metais – Pitsburgo simfoninio orkestro meno vadovu.
1996 metų balandį Osle M.Jansonas vos nemirė diriguodamas „Bohemą“ – jį ištiko širdies smūgis, o po to ligoninėje – ir antrasis. Jis gydėsi Šveicarijoje. Vėliau Pitsburgo gydytojai jo krūtinėje implantavo defibriliatorių (M.Jansono tėvas mirė 1984 metais koncerte diriguodamas Halės orkestrui).
Paliko gilų pėdsaką
2002-aisiais latvis tapo Karališkojo „Concergebouw“ orkestro, o 2003-aisiais – ir Bavarijos radijo simfoninio orkestro vyriausiuoju dirigentu. 2006-aisiais, 2012-aisiais ir 2016-aisiais jis dirigavo garsiuosius Vienos filharmonijos orkestro Naujųjų metų koncertus.
Su Austrija, o ypač su Vienos filharmonijos kolektyvu ir Zalcburgo festivaliu jį siejo ypatingi ryšiai. Nuo debiuto Zalcburge 1990-aisiais latvis čia dirigavo įvairiems orkestrams 44 koncertuose, o 2017-aisiais ėmėsi ir operų. Kažin ar dar kuris nor dirigentas šiame festivalyje sukėlė tokias ovacijas kaip jis.
Pasak Zalcburgo festivalio meno vadovo Markuso Hinterhäuserio, M.Jansonas buvo viena asmenybių, kurioms Zalcburgas turi dėkoti už šiandieninę šlovę.
Bavarijos radijo vadovybė, gedėdama dėl netekties, taip pat pabrėžė, kad būtent jis išvedė Bavarijos radijo simfoninį orkestrą ir chorą į pasaulio geriausių kolektyvų lygą.
Su M.Jansonu buvo siejamos ir naujos koncertų salės Miunchene statybos. Manoma, kad salė bus pavadinta jo vardu.
Maestro primins ir tulpė
M.Jansonas buvo tarsi latvių vėliava prestižinėse pasaulio muzikos salėse – visur prisistatydavo kaip latvis, gimęs Rygoje, nors realiai gimtinėje reikalų neturėjo. Tiesa, jo vieninteliu mokiniu vadinamas antrasis žymiausias muzikos pasaulio latvis – dirigentas Andris Nelsonas.
Vakarai galutinai nusavino M.Jansoną 10-ojo dešimtmečio pradžioje. Jis tapo graibstyte graibstomu dėl savo puikių profesinių įgūdžių, netgi savotiško skrupulingumo. Turbūt joks dirigentas geriau nepasirengdavo repeticijoms kaip jis ir joks nebuvo labiau mylimas muzikantų.
Pasak bičiulių ir kolegų, M.Jansonas buvo smalsus, apsiskaitęs, dosnus. Neturėjo būdingų podiumo žvaigždėms silpnybių – gurmaniškų ar seksualinių įgeidžių, godumo turtui, buvo visiškai pasišventęs muzikai, knygoms ir idėjoms.
M.Jansonas pelnė daugybę garbingų titulų ir įvertinimų. Tarp jų – aukščiausi Norvegijos, Olandijos, Austrijos, Bavarijos apdovanojimai. Vieni paskutiniųjų – Prancūzijos „Commandeur des Arts et des Lettres“ ordinas už indėlį puoselėjant meną, Karališkosios filharmonijos draugijos (Royal Philharmonic Society) aukso medalis, Zalcburgo festivalio Garbės sagė su rubinais.
M.Jansonas tapo penktuoju dirigentu (po D.Barenboimo, B.Haitinko, N.Harnoncourt'o ir S.Ozawos), kuriam buvo suteiktas Berlyno filharmonijos orkestro garbės nario vardas. Tokiu pat titulu jį vainikavo Vienos filharmonijos orkestras, Londono karališkoji muzikos akademija, Vienos muzikos bičiulių draugija.
Neliko skolingi ir latviai. 2015 metais Latvijos kultūros ministrė Dace Melbarde vežė maestro į Amsterdamą latvių Didįjį muzikos prizą už gyvenimo nuopelnus ir įteikė po jo repeticijos su „Concertgebouw“ orkestru.
Tačiau neįprasčiausio apdovanojimo maestro sulaukė 75-mečio proga: du Latvijos ir Olandijos sodininkai jo vardu pavadino savo išvestą tulpę.
Laukė svarbūs projektai
Dar 2015-aisiais sveikatos problemos privertė M.Jansoną sumažinti krūvį –jis netikėtai paskelbė atsistatydinąs iš „Concertgebouw“ orkestro vyr. dirigento pareigų. Maestro tapo per sunku baškytis tarp Miuncheno ir Amsterdamo, vadovauti vienu metu dviem kolektyvams.
Tačiau tragedijos niekas nesitikėjo. M.Jansonas entuziastingai palaikė naujo, pasaulinio lygio festivalio gimtinėje idėją ir pasirašė su vasarą startavusiu Rygos ir Jūrmalos muzikos festivaliu kontraktą trejiems metams. Zalcburgo festivalyje kitą vasarą, kai šis švęs 100-metį, jis turėjo diriguoti M.Musorgskio operos „Borisas Godunovas“ premjerą.
O mirties vakarą buvo numatytas dirigento pasirodymas Vienos „Musikverein“ salėje su Vienos filharmonijos orkestru ir pianistu Denisu Matsujevu. Atlikėjai, pagerbdami maestro atminimą, vakaro programą pakeitė įtraukdami dirigento mėgtą S.Rachmaninovo kūrinį.
M.Jansonas paliko dukrą Iloną, kurios susilaukė su pirmąja žmona. Duktė –pianistė, dirba Sankt Peterburgo Marijos teatre. Sankt Peterburge M.Jansonas gyveno su antrąja žmona Irina.
