„Mūsų klasė“ – bene popoliariausia pasaulyje lenkiška pjesė, prieš dešimtmetį pirmą kartą pastatyta Londono nacionaliniame teatre. Po to ši pjese rodyta Kanadoje, JAV, Ispanijoje, Italijoje, Čekijoje, Japonijoje, Brazilijoje, Švedijoje, Izraelyje, Vengrijoje, Danijoje.
Klasiokus sudegino daržinėje
Kraują stingdanti pjesė „Mūsų klasė“ pagrįsta tikrais įvykiais: 1941 metais Jedvabnės kaime Lenkijoje įvyko sveiku protu nesuvokiamas dalykas – vietiniai žydai buvo uždaryti daržinėje ir gyvi sudeginti. Žudų degintojai nebuvo kokie nors pragaro pasiuntiniai, naciai, užkietėję žmogžudžiai ir monstrai, o paprasčiausi kaimo žmonės – aukų kaimynai, jų bendraklasiai, kadaise galbūt sėdėję viename suole, kartu žaidę, krėtę išdaigas, kartu svajoję, kuo bus užaugę.
Prieš premjerą teatre surengtoje spaudos konferencijoje O.Koršunovas sakė, jog T.Słobodzianeko pjesė yra išskirtinis, o kartu ir labai lakoniškas, daugiasluoksnis kūrinys apie holokaustą. Aktoriai vaidina realius žmones – lenkus ir žydus. Kai kurie iš jų netgi išliko įamžinti dokumentiniuose kadruose. Lenkijoje ši pjesė sukėle sprogusios bombos efektą.
„Jedvabnės įvykiai primena vienos lenkų mokyklos gyvenimą, bet per juos atsiveria viso XX amžiaus istorija – keitėsi valdžios ir ideologijos, sukosi totalitarizmo mašina, proagandos paveikti žmonės prarasdavo žmoniškumą. To negalime pamiršti, nes grėsmė, kad panašios tragedijos gali vėl pasikartoti, niekur nedingo“, – kalbėjo O.Koršunovas.
Užjaučia ir aukas, ir budelius
Pjesės veiksmas apima platų laikotarpį – nuo Lenkijos didžiavyriu vadinamo maršalo diktatoriaus Juzefo Pilsudskio iškilimo į į valdžios olimpą iki šių dienų. Tokios apimties medžiaga natūraliai prašytųsi solidaus epinio romano, tačiau autorius, sugebėjęs viską sutelkti į neilgą pjesę, per vienos klasės mokinių gyvenimus atskleidė epochos panoramą.
T. Słobodzianekas nieko nesmeria ir neteisinti – tiesiog bešališku balsu prabyla apie sudėtingus žmonių gyvenimus, jų likimus. Dramaturgo pasakojimas staiga tampa universaliu – jo žvilgsnis nukrypsta į žmogaus prigimtį, žmonijos praeitį ir dabartį, visiškai tikėtina, ir į ateitį.
„Tai nėra įprasta pjesė apie gėrį ir blogį, apie aukas ir budelius. Joje kiekvienas herojus, nešantys vis sunkėjančią klaidų naštą, vertas kad ir nedidelės žmogiškos užuojautos. Nuo vaikiško pasipuikavimo, nenoro žvelgti į kitą žmogų kaip į sau lygų, iki žudynių – ne toks jau tolimas kelias“, – pastebi KVDT meno vadovas ir dramaturgas Gintaras Grajauskas.
Holokaustas – slogi tema
Tikrų įvykių Jedvabnės kaime pagrindu sukurta pjesė paprastai ir be jokio patoso klausia: kaip nutinka, kai lyg ir geri bei padorūs žmonės, susiklosčius tam tikroms aplinkybėms, staiga virsta negailestingais žudikais ? Kaip panašioje situacijoje pasielgtumėme mes patys? Dar vienas retorinis klausimas – ar žmonija pasikeitė, ar pasimokė iš tokių tragedijų?
Pats T. Słobodzianekas, žarstydamas sudegintų Jedvabnės žydų pelenus ir žvelgdamas į tai, kas vyksta šiandienos pasaulyje, optimizmu netrykšta: „Nežinau, kur prasideda šita istorija. Žinau, kur ji nepasibaigia“.
Karas yra baisiausia žmonijos tragedija, o holokaustas, pasak O.Korunovo, pats šiurpiausias epizodas. T. Słobodzianekas pavaizdavo tik vieną klasę, kurioje mokėsi ir lenkai, ir žydai, o tokių tarpukariu Lenkijoje, kaip ir Lietuvoje, buvo šimtai.
Lenkija ir Lietuva išgarsėjo kaip šalys, kuriose per Antrąjį pasaulinį karą sunaikinta kone visa vietinių žydų populiacija. Pagal holokausto aukų skaičių Lenkija pirmauja Europoje - ten nužudyta apie 2,8 mln. žydų tautybės žmonių.
Europos sostinę - į Aušvicą
„T. Słobodzianekas išmintingai ir nevienašališkai atskleidžia pagrindines priežastis, nulėmusiais tokį bendraklasių sužvėrėjimą. Jo parašyta pjesė – holokausto matrica. Matome, kad lenkams akis aptemdžiusi propaganda tada buvo stipresnė už realybę ir žmoniškumą“, – tvirtina O.Koršunovas.
Prisiminęs Berlyne, prie Brandenburgo vartų po karo vokiečių pastatytą šiurpų memorialą iš akmenų visos Europos žydų bendruomenės aukoms, O.Koršunovas neatmeta tikimybės, jog holokausto virusas gali vėl atgyti ir pasklisti, o tada pasekmės būtų dar baisesnės.
„Ar dabar neatsirastų norinčių atvykti į Ruklą ir deginti ten įkurdintų pabėgėlių, jeigu už tai būtų mokama kaip žydšaudžiams karo metais? Kiek triukšmo Lietuvoje kilo dėl saujelės sirų emigrantų, pasirodo, mes visiškai neapginti nuo populistų - jų lozungai vėl kursto nesantaiką Europoje“, – svarstė pjesės „Mūsų klasė“ statytojas.
O.Koršunovas nemano, jog holokausto tema jau išsemta: „Pritariu vienam politikui, siūliusiam Europos sostine paskelbti ne Briuselį, o Aušvicą. Ne eurai ir ne ekonomika, o taikos ir brolybės dvasia mums apsaugo nuo žudynių ir totalitarizmo“.
Nekartos senų atradimų
Pjesė „Mūsų klasė“ tapo pirmuoju dramos kūriniu Lenkijoje, apdovanotu prestižine literatūrine „Nikės“ premija (2010). O.Koršunovas šią pjesę prieš ketverius metus pastatė Norvegijoje – Oslo teatre.
Lietuvos nacionaliniame dramos teatre T. Słobodzianeko kūrinį inscenizavusi režisierė Yanna Ross įvertinta Auksiniu scenos kryžiumi. Žiūrovai, aišku, lygins tos pačios pjesės pastatymus sostinėje, uostamiestyje, kitų šalių teatruose.
O.Koršunovas dėl to nesisijaudina: „Dramaturgija ta pati, bet mūsų spektaklyje skiriasi medžiagos traktuotė, vaidmenys, scenografija. Ši pjesė verta būti ne vieno profesionalaus teatro repertuare. Mes labiau laikomės istoriškumo pricipo“.
Klaipėdoje spektaklio scenografiją sukūrė Gintaras Makarevičius, kostiumus – Aleksandra Jacovskytė, lėlių kūrėja – Julija Skuratova. Muziką parašė Gintaras Sodeika, chormeisteris – Alfonsas Vildžiūnas, vaizdo projekcijų autorius – Mikas Žukauskas, šviesų dailininkas -Julius Kuršys.
Adventas – tinkamas metas
Adventas – ramybės ir susikaupimo metas. Tokiu laikotarpiu šiurpią pjesę apie žydų holokaustą, aukas ir budelius pristatantys uostamiesčio teatralai nemano, kad pastatymas žmonėms sugadins šventinę nuotaiką.
„Rodyti tokį spektaklį pavasarį ar vasarą būtų dar blogiau. Kaip tk dabar žiūrovai yra imlesni tokiai temai. Publikai, kai ji stebės veiksmą scenoje, nereikės kentėti ir atgailauti, tai už juos padarys aktoriai“, – aiškino O.Koršunovas.
KVDT surengtoje spaudos konfrencijoje prisistatė ir vaidmenų atlikėjai: Justina Vanžodytė, Eglė Jackaitė, Regina Šaltenytė, Eglė Barauskaitė, Jonas Viršilas, Jonas Baranauskas, Vaidas Jočys, Arnoldas Eisimantas, Igoris Reklaitis, Aurimas Pintulis, Mikalojus Urbonas, Liudas Vyšniauskas.
