Nuo rytdienos uždarų erdvių renginiuose galės burtis iki 150 žmonių ne mažesniu nei vieno metro atstumu, o atvirose erdvėse – iki 700 žmonių tokiu pat nuotoliu. Deja, pirmiesiems į sceną sugrąžinusiems kolektyvus Vilniaus festivalio ciklo rengėjams naujomis taisyklėmis pasidžiaugti nebuvo lemta – ir vakarykštis, ir šiandienos koncertai pateko į griežčiau reglamentuojamų renginių grafiką.
Apie karantino kuriozus ir pamokas kalbėjomės su Nacionalinės filharmonijos vadove Rūta Prusevičiene (51 m.).
– Artistai socialiniuose tinkluose dalijasi vaizdais iš sausakimšų lauko kavinių ir kitų pramogų erdvių, vadindami jiems keliamus saugumo reikalavimus diskriminacija. Ką manote apie tokius kontrastus?
– Manau, kad iki birželio 17 dienos galiojantis dviejų metrų atstumas renginiuose yra neadekvatus. Kai pirmą kartą cikle „Vilniaus festivalio mozaika“ pamačiau Filharmonijos salę, mane ištiko šokas.
Tačiau dar ir šiandieniame Mūzos Rubackytės koncerte bus tik 100 klausytojų, nes turėsime laikytis anksčiau patvirtinto plano – jis keisis nuo rytdienos.
Skelbiant birželio 18-osios koncertą taip pat dar nebuvo naujojo įsakymo, todėl Vilniaus universiteto kieme pavyks įsprausti ne daugiau kaip 500 kėdžių – tiek jų telpa išdėstant vieno metro atstumu. Ieškoti didesnės erdvės nebuvo kada.
Mes patekome ant taisyklių švelninimo ribos. Kitiems rengėjams bus paprasčiau, nes nuo liepos 1-osios lauke galės rinktis iki 1000 klausytojų.
– „Vilniaus festivalio mozaikos“ koncertuose taip pat galima pastebėti kontrastą: publika griežtai laikosi saugumo reikalavimų, o orkestrantai groja vienas šalia kito ir be veido kaukių. Kodėl?
– Scenoje galioja kitos taisyklės. Turbūt pirmasis tai įtvirtino Vienos filharmonijos simfoninis orkestras. Jis atliko medicininį tyrimą dėl iškvepiamo oro sklidimo ir gavo teisininkų patvirtintą leidimą groti scenoje įprastu būdu.
LKO artistai karantinavosi labai ilgai ir iš šio režimo išėjo palaipsniui, kurį laiką repetavo tik grupėmis.
Bet, aišku, niekas nėra apsidraudęs nuo pavojingo viruso.
– Kai kurios solidžios meno institucijos atšaukė renginius iki metų pabaigos, nes tai mažiau nuostolinga, negu pasirodyti pustuštėse salėse. Kodėl buvo svarbu išsaugoti Vilniaus festivalio koncertus?
– Muzikantai labai laukė galimybės išeiti į sceną, vėl groti kartu. Norėjosi, kad Filharmonijos kolektyvai neprarastų vidinio pulso, nepasiduotų apatijai. Išsimušę iš ritmo būtume praradę daug laiko.
Turbūt pirmieji surengėme orkestro gyvo garso koncertą, vieni pirmųjų išbandėme naujus renginių formatus ir sulaukėme palankių įvertinimų, daug dėmesio ne tik Lietuvoje. Interneto platforma „Violine Channel“ pristatė LKO vadovo smuikininko Sergejaus Krylovo karantininę veiklą Vilniuje – transliavo jo interviu ir koncertą iš Filharmonijos balkono. Šis Italijoje gyvenantis menininkas yra įkalintas Vilniuje nuo kovo 12 dienos.
Į ekraną prie Filharmonijos transliuojami koncertai sulaukia nemažai publikos. Be to, žmonės per karantiną įprato klausytis koncertų internetu. Pirmuosius „Vilniaus festivalio mozaikos“ koncertus transliavome net penkiais kanalais.
– Tad karantinas gal buvo ne tik nuostolingas, bet ir naudingas?
– Filharmonijos kolektyvų ir anksčiau publika galėjo klausytis Skaitmeninėje salėje, feisbuke, „YouTube“ kanalu, iš LRT įrašų. Tačiau mūsų garso inžinieriai pastaruoju metu tikrai turėjo daugiau progų pasitobulinti, dažniau garsino akustinę muziką.
Teks įgarsinti ir ketvirtadienio koncertą Vilniaus universiteto kieme, kuriame skambės Gustavo Mahlerio „Daina apie Žemę“, bet ir tai ne nauja patirtis – garsininkai jau yra dirbę simfoniniuose koncertuose salėje „Compensa“, kuria teko naudotis per Filharmonijos remontą.
Teigiamu šio laikotarpio poslinkiu pavadinčiau valstybinio, nevyriausybinio ir komercinio sektorių susitelkimą sprendžiant karantino problemas. Visi diskutavome dėl jo reikalavimų, rinkome ir dalijomės informacija apie užsienio kolegų patirtį.
Nuo liepos mėnesio Vilniaus universiteto kieme turėtų pradėti veikti bendra visų kultūrininkų scena. Tiesa, Filharmonija į ją nepretenduos – po Vilniaus festivalio koncertų mūsų kolektyvai važinės po Lietuvą. Daugelis šalies festivalių perkėlė savo koncertus iš pavasario į vasarą, tad laukia pasirodymai Klaipėdoje ir Marijampolėje, Užutrakio ir Plungės festivaliuose, Kuršių nerijoje ir kitur.
– Nuo rudens Nacionalinė filharmonija minės 80-metį. Ar nuostoliai dėl pandemijos nepakenks jubiliejinei programai?
– Kitas sezonas kelia didelį nerimą. Manau, iki šio sezono pabaigos būsime praradę mažiausiai pusę savo pajamų, o salę užpildyti iki vasaros pabaigos bus leidžiama tik iki 50 proc.
Rudenį renginių Lietuvoje bus gal 5–10 kartų daugiau nei paprastai, nes daugelis įstaigų perkėlė savo anšlaginius koncertus iš pavasario į kito sezono pradžią.
Filharmonijos naujo sezono renginiai buvo seniai patvirtinti, tad nukeltuosius sukaišiojome tarp jų. Tą patį galiu pasakyti apie Vilniaus festivalį.
Deja, biudžetas didesnis nebus – gal net mažesnis. Nežinia ir kaip žmonės elgsis – ar eis į renginius?
Darbingas karantinas
Filharmonijos orkestrai ir kvartetai vėlyvuoju karantino laikotarpiu, kai jau galėjo dirbti grupėmis, nemažai nuveikė. Lietuvos kamerinis orkestras ir S.Krylovas Filharmonijos skaitmeninei koncertų salei įrašė V.Bartulio opusą „I like Schubert“ ir P.Vasko koncertą smuikui ir orkestrui „Tolima šviesa“.
Čiurlionio kvartetas Filharmonijos skaitmeninei koncertų salei įrašė Lietuvos žydų kultūros metams dedikuotą G.Gershwino, A.Šenderovo ir F.Latėno kūrinių programą.
Valstybinis Vilniaus kvartetas baigia įrašyti keturis kompozitoriaus J.Karnavičiaus kvartetus dvigubam albumui – tai bus pirmasis istorinis visų J.Karnavičiaus kvartetų įrašas. Projekto ėmėsi Suomijos leidykla „Ondine“ kartu su lietuvių garsininkų Viliaus ir Aleksandros Kerų kompanija „Baltic Mobile Recordings“.
Bendradarbiaujant su Vokietijos kompanija „Accentus“ ir BMR, Filharmonijoje įrašyti estų kompozitoriaus A.Pärto kūriniai, atliekami pianistės O.Gražinytės ir britų violončelininko E.Kingo. Pirmąją kompaktinio disko dalį solistė įrašė su Lietuvos nacionaliniu simfoniniu orkestru ir dirigentu M.Pitrėnu 2019 m.
