Kompozitoriaus Anatolijaus Šenderovo pamokas jo vienturtė duktė įsiminė visam laikui

„Gimtadienis – proga surengti koncertą“, – yra pasakęs pernai anapilin išėjęs vienas ryškiausių, labiausiai pasaulyje pripažintų šiuolaikinių lietuvių ir litvakų kompozitorių Anatolijus Šenderovas.  Šįmet 75-osios kūrėjo metinės minimos jau be jo, bet – žinoma – koncertais, kurių pirmasis Nacionalinėje filharmonijoje turėtų įvykti jau lapkričio 14-ąją. Viena labiausiai laukiamų jo viešnių – vienturtė garsaus muziko dukra Žaneta Brandt (50 m.) – šia proga atskris iš Jungtinių Valstijų, kur gyvena jau tris  dešimtmečius. 

Kompozitorius A.Šenderovas iki paskutinių gyvenimo dienų artimai bendravo su JAV gyvenančia dukterimi Žaneta.<br> D.Matvejevo nuotr.
Kompozitorius A.Šenderovas iki paskutinių gyvenimo dienų artimai bendravo su JAV gyvenančia dukterimi Žaneta.<br> D.Matvejevo nuotr.
Kompozitorius A.Šenderovas iki paskutinių gyvenimo dienų artimai bendravo su JAV gyvenančia dukterimi Žaneta.<br> Nuotr. iš asmeninio albumo
Kompozitorius A.Šenderovas iki paskutinių gyvenimo dienų artimai bendravo su JAV gyvenančia dukterimi Žaneta.<br> Nuotr. iš asmeninio albumo
A.Šenderovas – vienas ryškiausių, labiausiai pasaulyje pripažintų šiuolaikinių lietuvių ir litvakų kompozitorių.<br> D.Matvejevo nuotr.
A.Šenderovas – vienas ryškiausių, labiausiai pasaulyje pripažintų šiuolaikinių lietuvių ir litvakų kompozitorių.<br> D.Matvejevo nuotr.
A.Šenderovas aptardavo savo kūrinių interpretacijas su atlikėjais – dirigentais ir muzikantais.<br> D.Matvejevo nuotr.
A.Šenderovas aptardavo savo kūrinių interpretacijas su atlikėjais – dirigentais ir muzikantais.<br> D.Matvejevo nuotr.
A.Šenderovas aptardavo savo kūrinių interpretacijas su atlikėjais – dirigentais ir muzikantais.<br> D.Matvejevo nuotr.
A.Šenderovas aptardavo savo kūrinių interpretacijas su atlikėjais – dirigentais ir muzikantais.<br> D.Matvejevo nuotr.
A.Šenderovas aptardavo savo kūrinių interpretacijas su atlikėjais – dirigentais ir muzikantais.<br> D.Matvejevo nuotr.
A.Šenderovas aptardavo savo kūrinių interpretacijas su atlikėjais – dirigentais ir muzikantais.<br> D.Matvejevo nuotr.
A.Šenderovo Murkis gyvena laimingą katino gyvenimą Naujajame Džersyje.<br>Nuotr. iš asmeninio albumo
A.Šenderovo Murkis gyvena laimingą katino gyvenimą Naujajame Džersyje.<br>Nuotr. iš asmeninio albumo
Daugiau nuotraukų (7)

Dalia Musteikytė

Oct 30, 2020, 10:28 AM, atnaujinta Oct 30, 2020, 10:58 AM

„Kiekvienas koncertas tėčiui buvo šventė. Kai buvau maža mergaitė, vaikščiojau su juo į visas repeticijas. Kai išvažiavau iš Lietuvos, tą daryti tapo sunkiau, nes Amerikoje sukūriau šeimą, gimė vaikai. Tačiau stengdavausi atvykti į koncertus, kiek tik galėjau.

Apie šį, jubiliejinį, tėtis daug svajojo, jam ruošėsi, dėliojo programą. Jis visą gyvenimą kreipdavo dėmesį į kiekvieną detalę, tad tikrai žinojo, kokią programą pasiūlyti.

Labai norėjo, kad skambėtų oratorija „Šma Israel“, kuri Lietuvoje atlikta tik kartą 1997-aisiais. Kūrinys reikšmingas, įspūdingas, didelės apimties, jam reikia kantoro ir daug atlikėjų, o šįmet, deja, dėl pasaulį krečiančios pandemijos tai neįmanoma.

Apie būsimą koncertą jis kalbėjosi su žymiais muzikantais, tarp jų – labai artimu draugu violončelininku Davidu Geringu, kuriam yra dedikavęs daug kūrinių ir kuris groja bei propaguoja tėčio muziką visame pasaulyje, nuostabiu bičiuliu ir puikiu perkusininku Arkadijum Gotesmanu.

Tai turėjo būti labai didelė šventė jam, daugybei žmonių, taip pat ir mūsų šeimai. Žinau, kad jam būtų svarbu, jog minėdami sukaktį būtume linksmi, jo negedėtume“, – „Lietuvos rytui“ pasakojo Ž.Brandt, kurios vaikystė Vilniuje buvo sklidina muzikos, tad, natūralu, jog ji pasirinko pianistės profesiją.

A.Šenderovo, gimusio Rusijoje, užaugusio Vilniuje, kelias taip pat nulemtas genų: muzikantai buvo septynios giminės kartos, tėtis Michailas – žinomas violončelininkas, mama Rachilė, vėliau, kad žydiškas vardas mažiau rėžtų ausį, jį pakeitusi į trumpinį Ila, – talentinga pianistė.

Studijavęs pas garsius mokytojus Eduardą Balsį Lietuvoje, Dmitrijaus Šostakovičiaus mokinį Orestą Jevlachovą Sankt Peterburge, stažavęsis Tel Avivo Samuelio Rubino muzikos akademijoje, A.Šenderovas buvo produktyvus ir įsimenamas kūrėjas, turėjęs savitą braižą.

Jo palikimas – keturi baletai (visi pastatyti), septyni koncertai įvairiems instrumentams, beveik trys dešimtys kūrinių simfoniniam ir kameriniam orkestrams, apie keturiasdešimt kamerinių opusų, dešimtys kūrinių vokalui, solo instrumentams, chorui.

Jo muzika nuolat skamba ir Lietuvoje, ir įvairiose Europos šalyse, JAV, Kanadoje, Brazilijoje, Japonijoje, Pietų Afrikoje, Izraelyje, Australijoje, Naujojoje Zelandijoje, Pietų Korėjoje, Kinijoje.

A.Šenderovo kūryba pelnė įvairių įvertinimų, tarp kurių – prestižinė Europos kompozitoriaus premija Berlyne už „Concerto in Do“, Pasaulinės intelektinės nuosavybės organizacijos (WIPO) apdovanojimas, Lietuvos nacionalinė kultūros ir meno premija bei kiti. 

– Žaneta, pažinojusieji A.Šenderovą kalba apie jį  kaip apie labai darbštų, šiltą, meilės gyvenimui ir džiaugsmo kupiną žmogų. O kokį jį prisimenate jūs? Koks jis buvo tėtis? 

–  is buvo labai pozityvus žmogus ir, man atrodo, šį bruožą esu paveldėjusi. Labai mylėjo gyvenimą, gamtą, maisto gaminimą (kokį ruošdavo įdarytą karpį gefilte fiš pagal savo senelės receptą!), sodininkystę, mėgo keliauti, fotografuoti, – buvo labai įvairiapusis.

Mano vaikystėje, dar gerokai iki atsirandant skaitmeninei fotografijai, mes su juo vonioje patamsyje įsirengdavome fotolaboratoriją. Matydavau, kaip tėtis kruopščiai ruošia ryškalus, renkasi popierių nuotraukoms. Ir čia viskas būdavo apgalvota iki mažiausių detalių. Gyvenime jam nebuvo smulkmenų. Kaip ir muzikoje. 

Stebėdama tėtį gavau nepaprastai daug vertingų pamokų. Jis labai daug ir sunkiai dirbo, jei ką nors sugalvodavo, tą ir padarydavo.

Pats mėgdavo juokauti, jog toks užsispyręs liko greičiausiai nuo tada, kai jį, tik gimusį, gal dešimties dienų, tėvai paguldė į metalinę vonelę, pririšo asiliukui prie nugaros ir taip parsigabeno namo. Sakydavo, kad, matyt, jam persidavė to asilo charakteris – jei jau užsispyrė, taip ir bus, o nebaigęs minties, darbo nepaliks. Prisimenu jį dirbantį – galėdavo sėdėti prie fortepijono parą ar daugiau. To darbštumo iš jo irgi išmokau.

Ir tos detalės detalytės! Jam buvo svarbu, ant kokio popieriaus, kokiu pieštuku rašys, kokiu trintuku trins, nes muziką visada rašė tik ranka. 

Taip pat tėtis išmokė pastebėti, pajusti aplink mus esantį grožį ir pasikliauti nuojauta. Beje, stiprią intuiciją turėjo visa mūsų giminė.

Tėvelis pasakojo istoriją, kaip jo tėtis, tuomet Leningrado konservatorijos studentas, dėl visiems nesuprantamų priežasčių nenuėjo laikyti paskutinio egzamino. Aplinkiniai traukė pečiais: kaip galima praleisti egzaminą, juolab – vieną likusį? O jam atrodė kitaip – ėmė ir išvyko į Baltarusiją. Kaip tik po to egzamino visas muzikantų kursas buvo išsiųstas į karą. Senelis dėl savo intuicijos liko gyvas ir pratęsė giminę. Taip atsirado mano tėtis, paskui ir aš.

– Kai tėtis paromis sėdėdavo prie pianino, visi namie turėdavo būti tylūs, vaikščioti ant pirštų galų?

– Kai jį apimdavo įkvėpimas, nelabai ką aplink girdėdavo ar matydavo. Galėdavau sėdėti šalia jo, būti kitame kambaryje – bet kur, jis tiesiog panirdavo į savo kūrybos pasaulį.

– Jis buvo pirmasis jūsų muzikos mokytojas?

– Taip. Ir koks geras! Labai kantrus. Norėdamas man ką nors išaiškinti, tą darė ne rėkdamas, o labai tyliai, lėtai, aiškiai, vaikui suprantamai išdėstydamas. Užtat mokydamasis su juo nebijodavau klysti – žinodavau, kad jis mane pataisys ir pamokys, išaiškindamas ne tik kaip reikėtų daryti teisingai, bet ir kodėl reikia būtent taip. Prie pianino jis mane išmokė daug galvoti, o ne tik šlifuoti techniką. 

Visada klausiau nuostabių jo muzikos interpretacijų. Jis buvo labai talentingas dėstytojas ne tik man – visiems, kurie su juo susidūrė, bendradarbiavo. Repeticijos, bendras darbas visada buvo beprotiškai svarbus ir jam, ir atlikėjams.

Augusi muzikų šeimoje, apie nieką kita net nemąsčiau. Klausimas buvo tik, kokią kryptį rinktis. Manoji – fortepijonas. Mokiausi Balio Dvariono, Juozo Tallat-Kelpšos mokyklose, paskui įstojau į konservatoriją Klaipėdoje. Ją baigiau gal per devynerius metus, nes tada jau gyvenau tarp Amerikos ir Lietuvos, į kurią laikyti egzaminų skraidydavau su dviem mažais vaikais.  

– Kaip pavyko išlaikyti tokį šiltą ir artimą ryšį su tėčiu, kai išvykote į JAV?

– Tik išvykus bendrauti buvo sunkiau – dar neturėjome tiek ryšio priemonių, kiek dabar. Bet kalbėdavomės taip dažnai, kaip buvo įmanoma. Paskui, kai paplito internetas, ėmėme bendrauti kasdien ir net ne po vieną kartą. Pirmiausia, kiek pamenu, per „Skype“. 

– Kalbėdavosi su jumis ne tik kaip su dukra, bet ir kaip profesionalia muzike? Tardavosi dėl kūrybos?

– Taip. Pagrodavo, pasakodavo savo idėjas, klausdavo nuomonės. Jos, beje, teiraudavosi ne tik manęs – ir atlikėjų. Jam būdavo svarbu tobulinti ir jau pabaigtus kūrinius.

Tėtis to tikrai nebijojo ir kartais taisė savo darbus tiesiog per repeticijas. Jam nebuvo „rytoj“, jei ko nors reikėdavo dabar. Sakydavo: „Šiandien yra šiandien, šviečia saulė, o rytoj gali lyti, nuotaika bus visai kita.“

– Kaip jam pavykdavo taip susidraugauti su muzikantais? Skaičiau, kad perkusininkas Pavelas Giunteris bičiulystės vardan net katiną jam buvo įtaisęs. 

– Šis katinas Murkis dabar gyvena pas mane, Naujajame Džersyje. P.Giunterio katė kartą atsivedė daug kačiukų, jis perklausė tėčio, ar nenorėtų vieno. Tėtis labai mylėjo gyvūnus, tad atėjo jų pasižiūrėti. Nusižiūrėjo vieną, visą juoda tik pakakle balta: „Kaip muzikantas su smokingu.“

Taip Murkis atsidūrė tėčio namuose ir tapo daugybės jo kūrinių atsiradimo liudininku. Katinas tupėdavo ant pianino, priguldavo ant natų – jis pirmasis kritikas ir vertintojas. (Juokiasi.)

Kai jau turėjo sveikatos problemų ir žinojo, kad gyvens tarp Lietuvos ir Amerikos, kur gydėsi, atvykdamas pasiėmė ir Murkį. Jis pas mus greitai apsiprato ir, kaip juokauju, tapo pirmuoju emigrantu į Naująjį Džersį iš Mostiškių kaimo, kur gimė. Dabar Murkis gyvena laimingą katino gyvenimą ir puikiai sutaria su dviem mūsų šunimis. 

Kalbant apie muzikantus – taip, jis tikrai su jais rasdavo bendrą kalbą, nes mylėjo žmones, kurie jam rūpėjo. O jam rūpėjo tikrai daug kas. 

– Kaip susiklostė jūsų muzikinis gyvenimas Amerikoje? A.Šenderovas yra pasakojęs istoriją, kaip oro uoste prie lėktuvo jį pasitiko tvirtai sudėta tamsiaodė pareigūnė ir be eilės nusivedė pro visas pasienio tarnybas. Vėliau paaiškėjo, kad ji – viena jūsų mokinių, o jų visur, sakė, yra daugybė...

– Tai tikrų tikriausia istorija. (Juokiasi.) Kai mokinei pasakiau, kad atvažiuoja tėtis, ji pasiūlė mane nuvesti iki pat lėktuvo. Taip ir padarė! Vos jis nusileido trapu, o čia prie lėktuvo – mes. 

Dėsčiau Naujajame Džersyje fortepijoną, turėjau savo mokyklą, dirbau per 20 metų, kol staiga vieną dieną mano muzikinis gyvenimas baigėsi... Prieš dešimt metų nutiko didelė nelaimė – susižeidžiau ranką. Išslydęs peilis stipriai perpjovė dešinės rankos pirštus ir nebegalėjau profesionaliai skambinti.

Bet, kaip sakydavo tėtis, nieko nenutinka be priežasties. Šis, atrodytų, tragiškas gyvenimo įvykis privertė suvokti, jog turiu rasti naują kelią. Ir juo tapo medicina. Įstojau studijuoti. Daug kam galėjo atrodyti, jog darau nesąmonę – taip radikaliai keičiu viską jau nugyvenusi pusę gyvenimo. Bet tėtis mane nepaprastai palaikė ir vis kartojo, jog turiu klausyti intuicijos, savo širdies. Anot jo, o mūsų giminėje – vieni muzikai ir medikai, tiesa, pastarųjų mažiau nei muzikantų, o aš esu lyg tiltas tarp šių dviejų profesijų.

Baigiau bendrosios medicinos studijas, toliau mokausi, kad tapčiau kardiologe, pasirinkau šią kryptį. Medicina – ilgas kelias.  

– Visai nustojote skambinti pianinu?

– Groju beveik kasdien. Man tai iššūkis, bet vis bandau. Skambinau ir kai paskutiniais gyvenimo mėnesiais tėtis gyveno čia. Sėsdavau prie instrumento ir mėgindavau sušildyti, pamankštinti pirštus. 

– Ar jūsų pačios šeimoje gal irgi yra muzikų?

– Vyras – kompiuteriu specialistas. 30 metų duktė Miriam, nors ir ne muzikantė, labai kūrybinga asmenybė. Ji – interjero dizainerė, gyvena Siatle, Vašingtono valstijoje.

Sūnui Samueliui 25-eri, jis šiuo metu tarnauja kariuomenėje Izraelyje. Mano vaikai taip pat labai mylėjo senelį ir nuostabiai su juo sutarė. Kol buvo maži, mielai atostogas leisdavo jo namuose Nemenčinėje, paskui palaikė ypač šiltus ryšius.

Pernai Miriam ištekėjo ir, kadangi senelio jau nebebuvo su mumis, prie altoriaus žengė skambant jo muzikai iš baleto „Dezdemona“. Tas momentas buvo labai jautrus, jutome tėtį esant su mumis.

– Paskutinius gyvenimo mėnesius A.Šenderovas praleido Amerikoje, nes ten geresnė medicina? Ar norėjo būti arčiau jūsų?

– Norėjo būti arčiau manęs. Taip pat – išgirsti kitą, kitos šalies gydytojų, nuomonę. Lietuvos medicina jis tikrai nesiskundė. Sakydavo: „Muzika tokia pati, bet aranžuotė kita.“ Vaistai iš esmės tokie patys, tik viskas vyksta kiek kitaip.

Jis nemanė, kad į Ameriką atsikraustė visam laikui, ir toliau gyveno dviejose laiko juostose – nuolat skambino į Lietuvą, aktyviai dalyvavo politikoje, bendravo su jo kūrybos atlikėjais, planavo begales reikalų, daug dirbo statant šokio spektaklį „Franceska Mann“ pagal jo muzikąLietuvos nacionaliniame operos ir baleto teatre Vilniuje.

Dėl šio darbo, likus mėnesiui iki mirties, suskraidė į Vilnių, derino savo ir režisierės vizijas, paskui – į Floridą, plaukiojo vandenyne, spinduliavo gyvenimo džiaugsmą. Kad taip greitai išeis, tikrai negalvojome... „Franceska Mann“ premjeroje buvau jau be jo.

– Kokį tėtį, norėtumėt, kad prisimintų jį pažinojusieji?

– Laimingą. Tokį, kuris bet kada gali užlėkti į sceną – po savo koncertų jis ten niekada neidavo lėtai, pasipūtęs, o lyg skriste užskrisdavo. Buvau daugybėje jo muzikos koncertų Amerikoje ir Lietuvoje – jie visada baigdavosi taip pat – tuo įpuolimu į sceną. 

Bus keista laukti koncerto pabaigos Vilniuje...

Pirmasis koncertas A.Šenderovui atminti Nacionalinėje Filharmonijoje vyks lapkričio 14-ąją. Jame kompozitoriaus kūrinius atliks Lietuvos nacionalinis simfoninis orkestras, violončelininkas D.Geringtas, smuikininkė Ingrida Armonaitė, trio „Kaskados“, diriguos Modestas Barkauskas

Spauskite mygtuką „VISI KOMENTARAI“ ir reikškite savo nuomonę.

UAB „Lrytas“,
Gedimino 12A, LT-01103, Vilnius.

Įm. kodas: 300781534
Įregistruota LR įmonių registre, registro tvarkytojas:
Valstybės įmonė Registrų centras

lrytas.lt redakcija news@lrytas.lt
Pranešimai apie techninius nesklandumus webmaster@lrytas.lt

Atsisiųskite mobiliąją lrytas.lt programėlę

Apple App Store Google Play Store

Sekite mus:

Visos teisės saugomos. © 2021 UAB „Lrytas“. Kopijuoti, dauginti, platinti galima tik gavus raštišką UAB „Lrytas“ sutikimą.