Klaipėdos dramos teatro aktorei R.Šaltenytei (65 m.) Nacionalinė premija vasarį bus įteikta už nuosekliai puoselėtą vaidybos meno meistrystę.
Ji sukūrė kelias dešimtis įsimintinų vaidmenų, o teatro gerbėjai kartodavo, kad ši puiki aktorė nepakankamai įvertinta.
Vilniuje gimusi R.Šaltenytė po studijų porą metų dirbo Šiaulių dramos teatre, o 1979-aisiais atvyko į uostamiestį, pradėjo dirbti Klaipėdos dramos teatre ir iki šiol čia kuria vaidmenis.
Itin sėkmingi R.Šaltenytei buvo keleri pastarieji metai.
Nors praėjusių metų pradžia nebuvo pati sėkmingiausia.
„Metai prasidėjo liūdnai. Praėjusio sausio viduryje per „Mūsų klasės“ repeticiją nukritau nuo dekoracijų ir susilaužiau abu riešus. Operacijos, gydymas, reabilitacija.
Kad grįžčiau į sceną, prireikė pusmečio. Gyvenimas nenuspėjamas. Prasidėjo vienokiais išgyvenimais, o baigiasi kitokiais.
Pasitvirtino taisyklė, kad po juodo etapo ateina šviesos etapas“, – kalbėjo R.Šaltenytė.
– Kaip jautėtės sužinojusi apie paskirtą garbingą įvertinimą?
– Žinia buvo netikėta. Kai patekau į dvyliktuką, pamaniau, kad tai tikrasis mano finišas. Visi pretendentai buvo labai stiprūs ir man buvo didžiulė garbė atsidurti tarp jų. Apie didesnį įvertinimą net nedrįsau svajoti. Juolab kad dirbu Klaipėdoje.
Tad kai paskambino teatro vadovas Tomas Juočys ir pranešė naujieną – buvo labai džiugu ir labai netikėta.
Iškart paskambinau savo auklėtojai Violetai Tapinienei. Ji buvo ir mano lietuvių kalbos mokytoja, ir dramos būrelio vadovė Vilniaus 35-ojoje vidurinėje mokykloje. Žinojau, kad jai tai svarbu, nes būtent ji mane nuvedė į Lietuvos valstybinę konservatoriją (dabar Lietuvos muzikos ir teatro akademija) ir liepė pabandyti.
Kai paskambinau, ji dar nieko nežinojo, abu su vyru Laimonu Tapinu laukė antros valandos žinių. Jos džiaugsmas ir emocijos man labai daug reiškia. Kai gastroliuodavome Vilniuje, ji ateidavo į visus spektaklius, kuriuose vaidinau. Jos nuomonė man visada buvo svarbi.
Padėkojau jai, kad mano likimą pasuko tokiu keliu ir nesuklydo.
Aš jau nebeturiu mamos, savo nuostabių anytų, kurios visos dabar šypsosi man nuo kažkurios iš žvaigždžių. Liko auklėtoja Violeta – vyresnioji sesuo, mama, mano profesijos krikštamotė. Už labai daug ką esu jai be galo dėkinga.
– Tikriausiai neklysta Klaipėdos teatro gerbėjai, teigdami, kad per ilgai nebuvote įtraukta į Nacionalinės premijos pretendentų sąrašus?
– Nesijaučiau nepastebėta ir neįvertinta. Prieš porą metų pelniau Vyriausybės kultūros ir meno premiją. Du kartus buvau nominuota „Kristoforui“, tris – Auksiniam scenos kryžiui.
Už Morinės Foulen vaidmenį režisieriaus Gyčio Padegimo spektaklyje „Lineino grožio karalienė“ aš buvau apdovanota Kultūros ministerijos premija už geriausią pagrindinį moters vaidmenį. Esu Klaipėdos kultūros magistrė. Skųstis būtų nepadoru.
– Nacionalinė premija įpareigoja – nebaisu nuleisti kartelės?
– Į savo profesiją visada žvelgiau atsakingai, niekada nevaidinau pasišvilpaudama.
Teatre ir taip užtenka baimių, kurias reikia įveikti. Nemanau, jog Nacionalinė premija skiriama tam, kad įvarytum save į kampą ir bijotum suklysti. Baimė klysti suvaržo vidinę laisvę, o kūryboje laisvė – svarbiausia.
– Karantinas sujaukė jūsų planus?
– Taip. Praėjusių metų pabaigoje turėjo įvykti latvių režisieriaus Elmaro Senkovo spektaklio „Varovai“ premjera be žiūrovų. Bet aktoriams teko izoliuotis, nes koronavirusu susirgo vieno jų artimas žmogus.
Spektaklyje vaidinu mokyklos direktorę – atsakingą, pareigingą, vienišą ir jautrią moterį.
Šiuo nelengvu metu dirbti su Elmaru buvo vienas džiaugsmas – teatre retai gali sutikti tokį pozityvų kūrėją.
Laukiame spektaklio „Varovai“ premjeros, nes pasiilgome savo žiūrovų ne mažiau negu jie mūsų.
– Jums teko atlaikyti ir daugiau išbandymų – net du teatro pastato uždarymus dėl rekonstrukcijos.
– Klaipėdos dramos teatre dirbu keturiasdešimt metų, per tą laiką apie septyniolika metų buvome be savo namų. Beveik pusė laiko – labai daug.
Pirmasis uždarymas praėjo lengviau – buvome jauni, buvo daug gastrolių po Lietuvą, nesijautė žiūrovų stygiaus. Antras kartas – skaudesnis.
Tačiau dabar turime gražiausią, jaukiausią ir šiuolaikiškiausią teatrą – tegul nesupyksta kiti.
– Aktorės neretai sako, kad sulaukusios brandaus amžiaus tampa nebelabai reikalingos. Atrodo, jums tai negresia?
– Reikėtų nusispjauti tris kartus per kairį petį. Kol kas skųstis negaliu. Mūsų profesija labai priklausoma nuo režisierių. Ir aš turėjau pauzių – žinau, ką tai reiškia. Ypač kai esi vyresnio amžiaus. Ir įdomių vaidmenų tokioms moterims, deja, ne tiek daug.
Šiuo metu trijuose teatro spektakliuose vaidinu tikrai nemažus ir skirtingus vaidmenis: Elzė – Jaroslavos Pulinovič „Elzės žemėje“ (režisierius Povilas Gaidys), Marija – Sauliaus Šaltenio „Kalės vaikuose“ (režisierius Eimuntas Nekrošius) ir Rachelė (Mariana) – Tadeuszo Slobodzianeko „Mūsų klasėje“ (režisierius Oskaras Koršunovas).
Šios moterys, nors ir labai skirtingos, žino, kas yra pareiga, moteriška stiprybė, neišsipildžiusi meilė ir ilgesys.
– Ar šie vaidmenys jus pačią bent kiek keičia? O gal jūs juos pakeičiate?
– Manau, kad tai abipusis procesas. Žinoma, vaidmenys mane praturtina, jų dėka savyje atrandu daug netikėtų spalvų.
O aš dovanoju jiems savo gyvastį, kad tie vaidmenys galėtų gyvuoti.
– Dirbote su visais geriausiais Lietuvos režisieriais?
– Taip, šia prasme man sekėsi – su visais geriausiais Lietuvos režisieriais, išskyrus Rimą Tuminą. Tai didžiulė profesinio tobulėjimo mokykla. Jie tokie skirtingi ir tokie panašūs savo talento jėga ir maksimalistiniu požiūriu į profesiją. Esu jiems visiems be galo dėkinga, nes kokia aktorė esu šiandien – esu jų visų dėka.
– Jūsų vyras – aktorius. Aktorių šeima – čia daugiau pliusų ar minusų?
– Mano atveju tai – pliusai. Esame vienas kitam ir patarėjai, ir kritikai. Visada turime apie ką pasikalbėti, dėl ko pasiginčyti, pasidžiaugti. Teatras yra mūsų gyvenimo dalis.
– O ką veikia du jūsų sūnūs?
– Su teatru jie neturi nieko bendra. Ir tai – puiku. Vienas sūnus gyvena Anglijoje, kitas – šalia mūsų. Turime jau keturis anūkus.
– Kodėl jūsų nematyti televizijos serialuose? Nenorite būti labiau žinoma?
– Jau taip susiklostė, kad esu ne kino, ne televizijos, o teatro žmogus.
Nesivadovauju logika: esi matomas – esi žinomas. Serialai kuriami labai greitai, o man reikia laiko vaidmenį išnešioti.
– Pagal horoskopą esate Žuvys. Ar domitės tokiais dalykais?
– Jau nebe – anksčiau, tiesa, šiek kiek domėjausi Pitagoro skaičių kombinacijomis.
Gal dėl to, kad gimiau po Vandens ženklu, jūra yra mano stichija. Galiu ilgai sėdėti įsmeigusi akis į horizontą ir galiu eiti pakrante tarsi į niekur, be minčių, be tikslo. Jūra visada nuramina, sustyguoja. Net jei ir nenueinu prie jūros, žinau, kad ji yra šalia.
– Kokios procedūros jums padeda taip puikiai atrodyti?
– Visada stengiausi ir stengiuosi palaikyti fizinę formą: mankšta, pasivaikščiojimai su šiaurietiškomis lazdomis, sveikas maistas – tokios mano grožio procedūros.
