„The Crossing“ yra dviejų ašių susikirtimo taškas, subalansuojantis skirtingas jėgas. Horizontalusis judėjimas rodo, iš kur muzika ateina ir kur ji keliauja. Čia slypi visi techniniai išmokstami ir kontroliuojami dalykai. Vertikalus judėjimas atveria tai, kas įvyksta šią akimirką ir yra nekontroliuojama.
Kai visi techniniai muzikavimo aspektai yra susijungę savo vietose, nusileidžia aukštesni, žmogaus nekontroliuojami dalykai. Jų susikirtimo taške įvyksta magija – muzikoje išryškėja tiek išbaigtumo, tiek spontaniškumo pradai. Šis muzikos principas tapo idėjiniu profesionalaus naujos muzikos choro „The Crossing“ pagrindu.
Jo meno vadovas – amerikiečių chorinės muzikos dirigentas, profesorius Donaldas Nally sėkmingai vairuoja organizaciją bet kokiomis aplinkybėmis. Užklupus pandemijai, choras pasitelkė kūrybiškumą ir įvairias naujoviškas muzikos atlikimo formas – filmą, animaciją, pasirodymus lauke. „Mes siekiame kalbėti apie pasaulį per chorines muzikos prizmę“ – choro misiją apibūdina vadovas.
Interviu Donaldas Nally papasakojo, kaip muzika įprasmina jo egzistenciją ir ko jį išmokė pastarieji metai.
– Pasak jūsų, ansamblis „The Crossing“ pirmiausia yra bendruomenė. Kaip bendruomeniškumo aspektas palaikomas pandemijos laikotarpiu, atsiradus naujiems apribojimams?
– Viskam sustojus praeitų metų kovą, ieškojome būdų kaip galime visi bendrai komunikuoti – organizuodavome rytinius „Zoom“ susitikimus, kokteilių vakarėlius ir t.t. Vėliau bandėme ieškoti būdų, kaip galėtume kartu dainuoti.
Liepą išgyvenau krizę, jaučiausi užstrigęs ir supratau, kad daugiau taip gyvuoti negalime. Tuomet pradėjome ieškoti kūrybinių sprendimų ir kūrėme jau kitokio pobūdžio darbus. Choras pradėjo dainuoti lauke, saugiu atstumu nusiėmę kaukes. Taigi bendruomenę kartu išlaikėme netradiciniais būdais.
– Atrodo, neskubėdami išsiaiškinote, ką ši patirtis reiškia jums ir chorui. Juk dauguma naujų kompozicijų yra apie asmenines muzikantų patirtis, vienatvę, atskirtį. Kaip gimė būtent tokia iniciatyva?
– Daugybė chorų pradėjo kurti nuotolinius „Zoom“ pasirodymus, kuriuose matome daug choristų veidelių viename ekrane. Suprantu, jog taip jie bando vienyti žmones ir kartu kalbėti apie problemas, su kuriomis susiduria kultūros sektorius.
Tačiau man žiūrint šiuos pasirodymus pasidarydavo liūdna. Gali tiesiogiai matyti žmonių atskirtį, ir tai primena tavo paties atskirtį. Dėl to nusprendžiau ieškoti kito kelio. Susikoncentravome į dainininkų vidines patirtis – liūdesį, gedulą, izoliaciją, išsekimą, viltį. Dar ir pasišlykštėjimą, nes mes Amerikoje turėjome valdžią, kuri pandemijos metu mus visiškai nuvylė. Visos tos emocijos virė viduje – bandėme jas sučiupti ir išreikšti kūrybiškai.
Izoliacija kiekvienam yra sunki, tačiau choristas taip netenka savo darbo, profesijos, veiklos, kuri jo gyvenimui suteikia prasmę. Netenka įgūdžių, į kuriuos metų metus investavo. Jis negali klausyti kitų dainuojančių, negali susilieti su bendru choro skambesiu.
Prasidėjus pandemijai, užsakinėjome kūrinius šia tema – dar ir dabar užsakinėjame. Balandžio pabaigoje animacinio filmo pavidalu išeis naujausias – bendras poetės Layli Long Soldier ir kompozitoriaus Paulo Fowlerio – kūrinys.
– Atrodo, viena choro „The Crossing“ vertybių yra atspindėti realius dabarties įvykius?
– Mes norime kalbėti apie pasaulį per chorinės muzikos prizmę. Pasaulis turi daug problemų – aišku, mes neturime atsakymų į visus žmonių keliamus klausimus, nesame nei politikai, nei medikai, nei kunigai. Mes tiesiog iškeliame klausimus klausytojų galvose. Mūsų ginklai – žodis, bendrumas, klausymasis. Džiaugiuosi, jog muzika galime transliuoti svarbius dalykus.
– Tai yra ir dovana kompozitoriams. Užsakydami kūrinius jūs kuriate dar didesnę šiuolaikinės muzikos bendruomenę.
– Kartais pagalvoju, kad niekada nebuvo geresnio meto būti kompozitoriumi. Nežinau, kokia yra situacija kitose šalyse, tačiau Amerikoje jaučiamas didėjantis susidomėjimas šiuolaikine muzika. Džiaugiuosi, jog „The Crossing“ susikūrė būtent tuo metu, kai kompozitoriaus profesijos suvokimas nepaprastai išsiplėtė ir išlipo iš tradicijos rėmų.
– Pastaruoju metu „The Crossing“ prie savo atliekamų kūrinių pridėjo dar vieną dimenciją – pradėjote kurti filmus, animaciją. Kaip vizualus aspektas pakeitė jūsų darbą?
– Dirbome komandoje. Kartu su pagalbiniu dirigentu Kevinu Vondraku sukomponavome kūrinį, atliktą ir įrašytą miške. Kitas padėjęs kolega – Paulas Vazquezas – yra mano pažįstamas jau dvidešimt septynerius metus, nuo tų laikų, kai dėsčiau jam universitete. Gerai suprantame vienas kitą, turime bendrus tikslus ir vertybes.
Susitikę pandemijos metu, mes mąstėme, kaip choras gali dainuoti ir įamžinti savo muziką neturėdamas klausytojų. Juk trūksta vieno svarbiausių elementų! Ar dainavimas be publikos iš viso turi prasmę? Pamažu gimė filmo idėja, išėjome į gamtą ir visus bendrai filmavome plačiais kadrais.
Be abejo, dainavimas su stiprintuvais miškuose ir filmavimasis buvo visiškai ne tai, ką buvome susiplanavę šiam sezonui. Reikėjo viską pradėti nuo nulio – užsakyti naujus kūrinius, reaguoti į šioms dienoms aktualius judėjimus ir įvykius.
– Kadangi ateinantys sezonai buvo suplanuoti metams į priekį, šįmet turėjo pasikeisti visa choro organizacinė struktūra. Kaip tai vyko?
– Praeitą liepą supratome, jog netenkame ir ateinančio sezono, bent jau tokio, kokį buvome susiplanavę. Taigi perkratėme savo visą keturių metų planą, perkėlėme dalykus į ateitį, perplanavome, įtraukėme naujus projektus. Galiausiai pakeitėme ir sezono temą.
Nebuvo lengva visą tai padaryti, reikėjo priimti daug sudėtingų sprendimų. Pasikeitė visa mūsų programa iki 2025-ųjų. Šie metai mums tapo galimybe iš naujo įsivertinti, kaip užsakome kūrinius, kaip struktūruojame sezonus.
Užtat dabar jaučiuosi užtikrintas, nes mes turime planą. Amerikoje pasikeitė valdžia, ir žmonės yra labai sklandžiai vakcinuojami. Dėl to viliamės rugsėjį grįžti į normalų koncertinį formatą. Ta proga planuojame sugrįžtuvių koncertą Filadelfijoje, kurio metu atliksime nuostabų Michaelo Gilbertsono muzikos kūrinį, pavadinimu „Sugrįžimas“.
Vėliau seks iš ankščiau atkelti renginiai. Kitas įdomus kūrinys – Justine Chen kompozicija apie duomenų rinkimą ir saugojimą. Turime ir didelį karantiną vainikuojantį projektą – paprašėme dvylikos kompozitorių parašyti po penkių minučių pandemijos refleksijas.
– Minite visus naujus išradingus projektus. Kaip skatinate kūrybingumą savo bendruomenėje?
– Kūrybiškumas pastaraisiais metais iš tiesų suvešėjo. Mes taip pat sunkiau dirbome, ypač organizacinis personalas. Kilo daugybė rūpesčių, su kuriais anksčiau nebuvome susidūrę. Kurdami užsakymus galvojame apie tai, koks yra kontekstas, kokia salė, kokie žmonės mūsų klausysis. Kurdami įrašą, stengiamės leisti klausytojui pažinti muzikos kūrinį nepaprastai intymiai ir sukurti dainavimo ir klausymosi drauge patirtį.
– Pandemijos metu išleidote daugybę muzikos albumų. Kaip jums tai pavyko?
– Ketvirtasis įrašas išėjo balandžio 9-ąją. Nors albumų atrodo daug, juo visus mes įrašėme, prieš pasidedant pandemijai. Džiaugiuosi, kad juos suplanavome iš anksto. Pastaraisiais metais studijinių įrašų nedarėme, tik lauke įrašinėjome muziką filmams, animacijai.
Naudojome daugybę technikų, taip pat įrašinėjome namuose. Tačiau jau rugpjūčio gale tikimės sugrįžti į normalią įrašų studiją. Turime dar daugiau medžiagos, kuri bus išleista ateityje. Tokia mūsų misija – užsakome šiuolaikinių kompozitorių kūrinius ir jaučiame atsakomybę juos įrašyti.
– Įdomu, kad„The Crossing“ prasidėjo kaip eksperimentas. Kaip choras tapo tuo, kas yra dabar?
– Mes patys to nesitikėjome. Tačiau jau pirmuosiuose koncertuose atlikome naujos muzikos repertuarą, publika jį šiltai priėmė ir pamažu tai tapo mūsų tapatybės dalimi. Pradėjome užsakinėti vis daugiau darbų ir juos įrašinėti. Viskas išaugo organiškai, nebandėme nieko forsuoti. Einame, kur mus veda. Praėjo daug laiko, kol atsidūrėme ten, kur esame dabar. Mes paprasčiausiai leidome tam įvykti.
„The Crossing“ įkūriau kartu su Jeffu Densmoru – draugu, kuris 2014 metais netikėtai ir tragiškai mirė mūsų akyse. Jis paliko ansambliui tam tikrą vertybinį palikimą, į kurį mes žvelgiame labai rimtai, už kurį jaučiame atsakomybę. Kaip geriausios santuokos yra žmonių, kurie yra geri draugai, taip ir mes buvome glaudu draugų būrelis. Iki šiol labai atsargiai ir atsakingai atsirenkame, ką priimti į savo bendruomenę.
– Turbūt nelengva pasikliauti lemtimi, kai yra didelis spaudimas siekti sėkmės, kartoti anksčiau pavykusį formatą. Koks jūsų santykis su sėkme?
– Esu dėkingas už sėkmę, tai nuostabi dovana mūsų chorui. Sutikome daugybė nuostabių žmonių, kurie domisi ir klauso mūsų muzikos. Vis dėlto nejaučiu, kad tai virstų spaudimu. Menas mums yra kasdienis darbas, ir kasdienybėje mes darome tai, ką norime.
Rizika yra viso to dalis. Nors sunkiai dirbame ir bandome kiekvienam kūriniui įpūsti gyvybės, kai atliiekame tai, kas anksčiau niekada neskambėjo, nežinome, kaip muzika bus priimta. Akivaizdu, jog kai kurie kūriniai bus nesėkmingi. Tai – muzikavimo dalis.
– Esate gavęs užsakytų kūrinių, kurie jums pasirodė nevykę? Ar buvo pasirodymų, kuriais likote nusivylęs?
– Kadangi įrašome tik tuos kūrinius, kurie mums patinka, įrašais nesu nusivylęs. Tačiau esu atsisakęs kai kurių kompozicijų. Padėkojame, sumokame, bet jų neatliekame. Kai užsakinėjame šimtus kūrinių, to neišvengiame, nors tai – nepaprastai reti atvejai. Dažniausiai aš skambinu kompozitoriams, priblokštas muzikos grožio.
– Turbūt kompozitoriai, kurie neapsiriboja chorine muzika, pateikia gaivių idėjų?
– Esu nuolat stebinamas, kaip vieno žmogaus choro suvokimas gali skirtis nuo kito. Kai kompozitoriui atsiuntus kūrinį, išgirstu, ko dar nesu girdėjęs, būnu laimingiausias žmogus. Manau, visi mes esame dėkingi žmonėms, kurie sugeba sukurti kažką iš nieko.
– „The Crossing“ turi gražią ansamblio pavadinimo ir simbolio idėją. Savo knygoje „Pokalbiai su Josephu Flummerfeltu“ aptariate skirtingų elementų muzikavimo metu susikirtimą. Ar „The Crossing“ idėja gimė iš jūsų pokalbio su profesoriumi?
– Kai vėliau tai priminiau pačiam Flummerfeltui, jis nieko iš to pokalbio neprisiminė! Perklausė, ar mes iš tikrųjų apie tai esame kalbėję (juokiasi).
Kai kūrėsi ansamblis, gyvenau Velse ir nuolat vykdavau į koncertinius turus. Visur – tiek Liverpulyje, Londone, Belfaste – eidavau į vadinamas interneto kavines, kur už du dolerius valandą galėdavau bendrauti su profesoriumi virtualiai. Su juo diskutavome, kaip pavadinti šį naują ansamblį. Mūsų laukė pirmasis koncertas, tad negalėjome scenoje pasirodyti bevardžiai.
Tikrai nemanėme, kad pavadinimas skambės dar šešiolika metų. Samprotavome apie įvairius dainavimo prasminius sluoksnius, apie choro narių draugystę, apie tai, jog pirmo koncerto proga mes visi iš skirtingų pasaulio kampų turėsime grįžti į gimtąją Filadelfiją.
Porą metų prieš tai vadovavau kitam chorui „The Bridge“ (liet. tiltas). Nors tai buvo puikus, kokybiškai dainuojantis ansamblis, aš nemokėjau tvarkytis finansiškai, tad po poros metų išsiskirstėme. Taigi tiltų, perėjimų, kelionių metaforos man ir anksčiau buvo labai svarbios. Kai Josephas Flummerfeltas prasitarė, jog menas yra tobula kognityvaus ir intuityvaus arba emocinio ir intelektinio prado sankirta, būtent sankirta ir nusprendėme pavadinti ansamblį.
– Ar jūsų gyvenime yra daugiau žmonių, kaip šis profesorius, kurie suformavo jus kaip muzikantą?
– Be abejo, daugybė žmonių į mane investavo ir vedė mane tinkamu keliu. Man pasisekė turėti nuostabius mokytojus, kurie buvo nuoširdūs ir atvėrė man akis. Pirmieji mano autoritetai buvo dirigentas Elmeris Thomas, o vėliau, be abejo, Josephas Flummerfeltas, kuris tapo artimu gyvenimo draugu. Savo doktorantūrą apsigyniau pas Doną Mosesą, kuris mane labai įkvėpė, mokė bendrauti su ansambliu ir jį organizuoti.
Daugybę vasarų dirbau Spoleto festivalyje Italijoje. Tenai aš asistavau graikų dirigentui Tommy Schippersui, dirbau su chorais. Jis buvo fantastiškas muzikantas, įvaldęs daugybę dalykų. Tiesa, kiek juokinga, kad jis specializavosi R.Wagnerio ir R.Strausso muzikoje, su kuria aš neturiu nieko bendro. Vis viena iš jo tiek daug išmokau. Dabar aš dėstau studentams Šiaurės vakarų universitete Čikagoje ir visą šį turtą bandau perduoti savo studentams.
– Ar yra mintis, kurią jums svarbiausia perteikti studentams?
– Studentai iš manęs nuolat girdi, kad turi daryti tai, ką nori ir nedaryti nieko, ko nenori. Tada jie žiūri į mane ir sako, kad man lengva kalbėti. Iš tiesų aš savo gyvenimą gyvenu pakankamai laisvai. Dirigavau anglų bažnytinę muziką, simfoninius chorus, operas, dėsčiau koledže. Visi šie klaidžiojimai padėjo man išsigryninti šiuolaikinėje vokalinėje muzikoje, dirbant su komanda ir užsakant naujus kūrinius. Dabar jaučiuosi esantis savo vietoje.
– Anksčiau dirbote klasikinės muzikos srityje. Ar dabar naudojate tas pačias dirigavimo technikas kaip ir tuomet?
– Aš visada nešiojuosi savo praeitį su savimi. Tokia mano 40 metų profesinė patirtis. Visa ko pagrindas – dainavimas, kuris yra pirmykštis, natūralus veiksmas ir klausymasis – vienas svarbiausių dalykų gyvenime. Tai apibrėžia viską, ką mes darome chore.
Mano gana tradicinė edukacija nulėmė daug dalykų. Prisipažįstu, esu pridaręs klaidų, praeityje nebuvau labai malonus dainininkams. Galvojau, jog turiu būti stiprus, griežtas. Bet iš tiesų paprasčiausiai nemokėjau bendrauti su žmonėmis. Dabar to gailiuosi.
– Bent jau anksčiau, griežtumas klasikinėje kultūroje buvo vertinamas. Ar jūs irgi tai išgyvenote?
– Man atrodo, kad aš taip paprasčiausiai bandžiau išspręsti asmenines problemas. Žinojau, kokio noriu rezultato, tačiau nemokėjau jo įgyvendinti. Nepavyko taip gerai diriguoti ir išreikšti save. Nesupratau, kad ir choristai nori pasisakyti, bendradarbiauti.
– Dainavimas chore yra artimas meditacijai – turi būti čia ir dabar, atidžiai klausytis, kas vyksta aplinkui, kvėpuoti kartu su kitais žmonėmis. Ar ši patirtis jums turi dvasinę reikšmę?
– Dvasinę plačiaja prasme, kuria remiantis mes kuriame ryšį su kitais ir pasauliu. Kai klausomės vienas kito, iš tiesų nutinka kažkas dvasingo. Sukuriamas vienumos, bendrystės jausmas. Tai primena, kad egzistuojame. Jog pasaulyje yra daugybė mums nesuvokiamų dalykų.
– Kokią reikšmę muzika turi jūsų asmeniniame gyvenime?
Tiesą pasakius, net nežinau. Nebegaliu muzikos atskirti nuo savęs. Dažnai žmonės perspėja nesitapatinti su kūryba, tačiau man tai nepavyksta. Sunku atsakyti, kokia muzikos prasmė mano mano gyvenime, nes ji yra mano gyvenimo prasmė.
– Minėjote, jog per bandymus atradote save kaip dirigentą. Yra teorijų, kad savastis neegzistuoja. Kokia jūsų nuomonė?
– Mano gyvenimą ir tapatybę lemia labai elementarūs dalykai. Noriu daryti tai, ką noriu ir nenoriu, kad kiti man sakytų, ką turiu daryti. Tai stumia mano gyvenimą į priekį. Gyvenu nedideliame namelyje su savo partneriu, mėgstu leisti laiką su draugais, kurių ilgiuosi pandemijos metu. Nežinau, ką visa tai reiškia. Liūdna, kad taip ilgai gyvename ir vis tiek nerandame atsakymų į klausimus.
– Kaip vyksta naujos muzikos užsakymai?
Dažniausiai sugalvoju kokią nors idėją, apie tai kalbuosi su kitais, bandau išsiaiškinti, kokiam kompozitoriui ji labiausiai tiktų. Tuomet paklausiu, ar kompozitorių tai domintų. Nusakau kūrinio temą, trukmę. Bendradarbiaujame – kartu randame tekstą, aptariame parametrus. Tuomet kompozitorius nueina komponuoti kūrinio ir aš jam netrukdau.
– Esate minėjęs, jog dirigavimas yra visą gyvenimą trunkantis mokymosi procesas. Ką mokotės šiuo metu?
– Per pastaruosius metus aš iš tiesų nemažai paaugau. Dabar vertinu žmones daug labiau nei anksčiau. Supratau, kaip mane veikia mano paties pasirinkimai. Išmokau, kada reikia paleisti, o kada ne. Taip pat neseniai vėl pradėjau šiek tiek rašyti muziką, ko nedariau jau penkiolika metų. Nelaikau savęs kompozitoriumi, bet kūryba man yra dar viena galimybė pažinti save.
