2013 metais Dživanas Gasparianas koncertavo Lietuvoje, į kurią keliaudamas aplink pasaulį iki tol dar nebuvo užsukęs. Vilniaus paveikslų galerijos kieme su kolektyvu ir lietuvių operos soliste Asmik Grigorian jis atliko senąją armėnų muziką ir dainas, Vakarų Europos kompozitorių kūrinius, populiarias garsiausių pasaulio filmų melodijas.
Atlikėją bendradarbiauti dažnai kviesdavo Holivudo filmams muziką kuriantys kompozitoriai. Jo atliekama muzika skamba „Gladiatoriuje“ – už ją Dž. Gasparianas kartu su kompozitoriumi H. Zimmeriu buvo apdovanoti „Auksiniu gaubliu“.
Dž.Gaspariano dūdukas taip pat skamba „Sirijanos“ („Syriana“), „Onegino“, „Blokados“, „Varnos“ („The Crow“), „Daktaro Živago“ („Doctor Zhivago“), „Paskutinio Kristaus gundymo“, „Narnijos kronikų“ bei kitų filmų garso takeliuose.
Per savo ilgą karjerą Dž.Gasparianas įgrojo dešimtis armėnų muzikos albumų. Kompaktinės plokštelės su jo muzika leidžiamos milijoniniais tiražais. Kartu su Armėnijos liaudies muzikos ansambliu „Tatula Altunyan“ jis surengė kelis pasaulinius turus.
Dūdukininkas bendradarbiavo su garsiais kompozitoriais ir atlikėjais B. May, L. Richie, M. Brooku, D. Šerenianu, Stingu, V. Mae ir kitais. Dž. Gaspariano ir Irano kompozitoriaus, persų klasikinės muzikos atlikėjo H. Alizadeh bendras darbas „Endless Vision“ buvo nominuotas 2007 m. „Grammy“ apdovanojimams.
UNESCO pasaulio tautų muzikos konkursuose šis atlikėjas yra laimėjęs 4 aukso medalius – 1959, 1962, 1973 ir 1980 metais. 2002-aisiais etninės muzikos organizacija „Womex“ dūdukininką apdovanojo už nuopelnus pasaulio muzikai.
***
2013 metais, prie koncertą Lietuvoje atlikėją kalbino „Lietuvos ryto“ korespondentė Audrė Srėbalienė.
„Jei ne dūdukas, nežinau, kuo aš būčiau. Aš išgarsinau dūduką, o jis – mane“, – tada kalbėjo senoviško obojaus virtuozas Dživanas Gasparianas.
Manoma, kad pirmąjį tokį instrumentą piemenys išdrožė prieš 4000 metų. „Su džiaugsmu ir liūdesiu pasakoju juo savo šalies istoriją“, – sakė Dž. Gasparianas.
Galima meluoti išsijuosus, kad girdint iš abrikosmedžio pagaminto dūduko muziką joks graudulys nevirpina širdies.
Bet nejaugi amerikiečių filmo „Gladiatorius“ žiūrovai paslapčia nebraukė ašaros regėdami romėnų armijos sudegintus generolo Maksimo namus ir išžudytą šeimą?
Jei filmo „Gladiatorius“ operatoriaus kamera neįaudrino vaizduotės – nesugraudino sudegęs rugių laukas, kuriuo kupinas nelaimės nuojautos namo ėjo karys (aktorius Russelas Crowe), tai pasiekė dūduko išvingiuota melodija. Ją grojo šio armėnų liaudies instrumento genijumi laikomas Dž. Gasparianas.
– 2000-aisiais sukurtas filmas „Gladiatorius“ – tarsi vizitinė dūduko kortelė. Jei kas nors ir negirdėjo šiuo instrumentu atliekamos muzikos, ją išgirdo amerikiečių filme. Ar grojote tik tai, ką užrašė garso takelį „Gladiatoriui“ sukūręs kompozitorius Hansas Zimmeris?
– Pirmiausia įrašėme kompozitoriaus sukurtą melodiją. Bet kai viską baigėme, H. Zimmeris dar paprašė, kad paimprovizuočiau. Grojau tai, ką jaučiau matydamas tą sceną. Grojau savo muziką. Ir būtent mano sukurta dalis liko filmo scenoje.
– Sovietmečiu, o ir vėlesniais metais koncertuodamas apkeliavote pasaulį. Ar buvo tokių koncertų, kurie nustebino ne žiūrovus, bet jus patį?
– Toks buvo užpernykštis koncertas Japonijoje. Jis vyko Tokijo vasaros sode, kuriame scena yra uždengta, o žiūrovai sėdi po atviru dangumi. Lyg tyčia koncerto dieną lietus pylė tarsi iš kibiro.
Buvau įsitikinęs, kad tokiais orais niekas į koncertą neateis. Tačiau likus 15 minučių iki jo pradžios prie manęs priėjo filharmonijos direktorius ir paragino ruoštis pasirodymui.
„Bus koncertas?“ – įsmeigiau klausiamą žvilgsnį į langą, už kurio šniokštė lietus. „O gali jo nebūti? – nusistebėjo direktorius. – Juk visi bilietai parduoti.“
Įėjęs į sceną pamačiau jūrą baltais lietpalčiais apsivilkusių žmonių. Jie, merkiant lietui, dvi valandas stovėjo ir klausėsi mano muzikos.
– Prieš Antrąjį pasaulinį karą Jerevano salėse buvo rodomos nebyliojo armėnų kino juostos. Per tuos seansus grodavo dūdukininkai. Kiek jums buvo metų, kai išgirdote jų atliekamą muziką?
– Šešeri. Muzikantai sėdėdavo pirmose vasaros kino teatro „Maskva“ eilėse ir grodavo, dažniausiai trise. Negalėdavau jų atsiklausyti. Pagaliau vieno jų išdrįsau paprašyti, kad paskolintų man dūduką.
Prasidėjo 1935-ųjų žiema, o aš grojau dūduku per dienų dienas, kartais – iki alpulio. Išmokau keletą armėniškų melodijų. Kai vasarą kino teatras vėl atvėrė duris, susiradau tą muzikantą ir paprašiau, kad paklausytų, kaip groju.
Jis klausė, aš grojau. Kai baigiau, pamačiau, kad jis verkia. „Grok toliau. Tu tapsi puikiu dūdukininku“, – pagyrė mane ir paėmęs paskolintą instrumentą davė man kitą – geresnį. Taip viskas prasidėjo.
Po to atėjo žiaurūs 1941-ieji. Mano tėvas žuvo karo fronte, kai man buvo 12 metų. Netrukus mirė mama, ir man teko rūpintis broliais. Jei ne dūdukas, būtume visi mirę. Muzika mus išmaitino. Grodavau gatvėse ir taip pelnydavau duonos.
Mano kelias į sceną prasidėjo 1947-aisiais Maskvoje. Kartu su grupe Armėnijos muzikantų dalyvavau sovietinių respublikų muzikos festivalyje Didžiajame teatre. Tarp žiūrovų buvo ir Josifas Stalinas.
Jis man įvarė mirtinos baimės, kai po koncerto iškvietė į savo kabinetą. Laimė, iš jo išėjau nešinas dovana – laikrodžiu „Pobeda“.
Mes, keturi draugai kvarteto muzikantai, tuo metu gyvenome pusbadžiu. Neturėjome pinigų. Pardaviau laikrodį ir už tuos pinigus galėjome prisikirsti blynų ir dar išgerti po stiklinę alaus.
Per savo karjerą surengiau 20 tūkst. koncertų: komercinių, labdaros, vaikams – kuo įvairiausių. Muzika man padėjo ištverti viską, kas gyvenime buvo baisiausia.
– Ar dūduko ilgesingas skambesys priklauso ir nuo to, kokio meistro rankos jį pagamino?
– Be abejo, kiekvienas meistras turi savo techniką, savo požiūrį. Tačiau aš instrumentus gaminuosi pats. Derinu kiekvieną natą, dūduko tembrą, todėl jis skamba kitaip nei visi.
Groju įvairiausią muziką – roką, džiazą, klasiką, koncertuoju su simfoniniais orkestrais ir roko grupėmis. Tačiau visada tai darau gyvai – negroju pagal fonogramą, kad ir kokie muzikantai būtų šalia.
– Po Armėniją 1988-aisiais supurčiusio žemės drebėjimo už aukas meldėtės taip, kaip mokate – grodamas. Tąkart dūduko rauda tapo pirmuoju įrašytu albumu?
– Po žemės drebėjimo kartu su anglų kompozitoriumi ir atlikėju Brianu Eno Londone įrašiau pirmąjį savo albumą „Šiame pasaulyje nebūsi vienišas“. Pinigus už parduotas kompaktines plokšteles skyriau nelaimės ištiktiems armėnams.
Žinau, kad fondas egzistuoja ir dabar. Tačiau nenumanau, ar pinigai dar pasiekia Armėniją.
– Profesoriaudamas Jerevano valstybinėje konservatorijoje išugdėte kone šimtą dūduko meistrų. Bet koncertuojate dažniausiai su savo anūku?
– Turiu daugybę mokinių – juk 20 metų dirbau konservatorijoje. Tačiau jų grojimo stilius yra kitoks, nors ir mokiau savojo.
Apie anūką Dživaną – atskira kalba. Jis turėjo tapti gydytoju. Bet atėjo laikas, kai jis manęs paprašė: „Duok dūduką, noriu juo mokytis groti.“
Ginčijomės, kol sutarėme: jei jis pagros prasčiau už mane, privalės studijuoti mediciną. Kūrinį, kurio natas padaviau, Dživanas turėjo išmokti per savaitę. Tiek laiko pakako, kad jis įrodytų, jog privalau dūduką pagaminti ir jam. Taigi iki šios dienos mes muzikuojame kartu.
Dabar Dživanui 30 metų. Jis groja puikiai. Gera ne tik jo grojimo technika. Daug svarbiau, kad labai gera ir jo širdis. Kai suskamba siela, dūdukui telieka jai pritarti.
