Įspūdžių gausa, o gal visuminis „Nadar Ensemble“ braižas ir estetika dar kurį laiką po koncerto neleido surinkti minčių į vieną tašką. Prisipažinsiu, buvau lengvo šoko būsenoje, nes dar neteko gyvai matyti tokio koncerto ir ansamblio: atlikėjų teatrališkumas buvo labai gerai sustyguotas, o vaizdo ir garso sintezė – arti genialumo.
Koncertas prasidėjo Michaelio Beilio kūriniu „Key Jack“ (2017). Jo klausydamasis pagalvojau, kad tokia galbūt ir yra muzikos ateitis, tiksliau – gyvai atliekamos elektroninės muzikos ateitis, ar bent norėčiau, kad ji tokia būtų.
Kūrinio atlikėja „grojo“ lenta – klaviatūros imitacija, tuo pat metu buvo daromi jos vaizdo įrašai, kurie netrukus buvo demonstruojami ant dviejų šalia esančių plokštumų. Žiūdovai matė tris atlikėjas: vieną gyvą ir dvi jos replikas ekrane. Visos „trys atlikėjos“ grojo lenta, kuri skambėjo kartais kaip preparuotas, kartais kaip išderintas, o kartais kaip klasikinis fortepijonas.
Garsas, žinoma, buvo įrašytas, tačiau įspūdis sukurtas toks, lyg muzika būtų atliekama čia ir dabar. Visumą, kurią matėme, galima būtų traktuoti kaip gyviausią elektroninį instrumentą ir gyviausią elektroninės muzikos atlikimą, nes mažiausia paklaida galėjo sugadinti kūrinio atlikimą lygiai taip, kaip ir gyvame akustiniame pasirodyme.
Antrasis koncerte skambėjęs kūrinys buvo garsiausia Stefano Prinso kompozicija „Generation Kill“ (2012). Dar vienas kūrinys, kuris muzikinio ir vizualinio programavimo požiūriu stulbino. Kompoziciją atlieka keturi instrumentalistai ir keturi atlikėjai, grojantys video žaidimų pulteliais.
Nedetalizuosiu, kaip viskas suprogramuota: tiems, kam įdomu, rekomenduoju paieškoti kūrinio įrašų „YouTube“ platformoje, o dar detaliau galite apie jį sužinoti asmeniniame Stefano Prinso puslapyje. Būdamas ilgamečiu šio kūrinio fanu vis dėlto susimąsčiau, ar techniškumas ir meistriški muzikos programavimo elementai neužgožia paties muzikalumo?
Kūrinys trunka apie 25 minutes, jame naudojama daug triukšmo elementų. Tačiau, ar turint tokią techninių galimybių gausą, verta remtis vien tik jais? Galbūt net labiau nustebintų, jei atlikėjai dažniau iš triukšminio peizažo susijungtų į harmoningą skambesį. Žinoma, toks buvo kompozitoriaus sprendimas, tačiau praėjus beveik dešimtmečiui nuo kūrinio atsiradimo galvoju, ar neverta būtų jį kiek pakoreguoti?..
Be to, kompozicijos atlikimo eigoje keletoje vietų vaizdas nutrūko, kai instrumentai vis dar skambėjo: taip ir liko neaišku, ar tai buvo technninis riktas, ar taip buvo sumanyta.
Antrąją koncerto dalį pradėjo Mátyáso Wettlio kūrinys „Nocturne“ (2017) 16-ai šviesos jungiklių ir 16-ai šviesų. Ši kompozicija, palyginus su kitomis, vakaro kontekste atrodė gan paprasta. Ji truputi priminė aibę perkusinių kūrinių, parašytų atlikėjams ir stalui, plojimui, spragsėjimams ir pan., tik, žinoma, čia sužaidžia vizualus aspektas – šviesos jungikliais buvo kontroliuojama šviesa.
Nors kompozicija technine prasme ir galėjo pasirodyti paprasta, ji buvo ir be galo miela, sakyčiau, jauki. Galbūt dėl panaudotų stalinių lempų įspūdžio, o gal dėl to, jog toks pajėgus ansamblis pasirinko atlikti iš pažiūros paprastą kūrinį.
Po „Noktiurno“ skambėjo Stefano Prinso pasaulinė premjera „Inhibition Space #2“ (2021) bosiniam klarnetui ir gyvai elektronikai. Beveik visa kompozicija paremta fonavimu, parodant, kaip klarnetas gali fonuoti tarp skirtingų garsiakalbių. Nors šis garsinis fenomenas gali būti labai plačiai panaudojamas, vakaro kontekste jis pasirodė kiek nuobodokas, nes nei atlikimo, nei skambesio požiūriu jis nepasirodė itin inovatyvus.
Koncertą užbaigė Michaelio Beilio kūrinys „exit to enter“ (2013). Kaip sufleruoja pavadinimas, kūrinyje atlikėjai nuolatos išeidinėdavo ir įeidinėdavo. Kūrinyje užkuodatas reikšmes nusakyti keblu, tačiau kiekvienas, pamatęs kompoziciją gyvai, ją suprastų.
Iš tiesų „exit to enter“ yra tiek laužanti muzikinius ir net tarpdisciplininius rėmus bei publikos muzikos suvokimą, kad ją kol kas sunku verbalizuoti. Tačiau būtent šis kūrinys pasirodė paveikiausias iš visų. Tai buvo nuostabi – galbūt net geniali – teatro, muzikos ir vizualiųjų menų sintezė.
„Nadar“ ansamblio koncertas bent man tapo vienu stipriausių ir įspūdingiausių koncertų, kuriuos teko matyti Lietuvoje šiais metais. Belieka tikėtis, kad ir likę „Gaidos“ koncertai bus ne mažiau įspūdingi.
Toliau festivalyje „Gaida“: lapkričio 4 d. 19 val. Menų spaustuvėje – Vilniaus miesto šiuolaikinės muzikos ansamblio „Synaesthesis“ koncertas; valandą prieš koncertą (18 val.) vyks susitikimas su kviestiniu „Gaidos“ kompozitoriumi Michaeliu Beiliu. Lapkričio 5 d. Šiuolaikinio meno centre – britų elektroninės muzikos įžymybės „Actress“ pasirodymas, pradžia 20 val.
