„Gaidos“ dienoraštis: dvyliktoji diena – tarp gyvybingos energijos ir slegiančio sąstingio

„Gaida“ ir toliau intriguoja, provokuoja, verčia kaskart iš naujo mąstyti apie dabarties muzikos neaprėpiamą įvairovę, milžiniškais kontrastais pasižyminčius kūrėjų veidus ir juos keičiančias negyvas elektronines mašinas.

Koncerto akimirka.<br>K.Bingelio nuotr. 
Koncerto akimirka.<br>K.Bingelio nuotr. 
Koncerto akimirka.<br>K.Bingelio nuotr. 
Koncerto akimirka.<br>K.Bingelio nuotr. 
Koncerto akimirka.<br>K.Bingelio nuotr. 
Koncerto akimirka.<br>K.Bingelio nuotr. 
Koncerto akimirka.<br>K.Bingelio nuotr. 
Koncerto akimirka.<br>K.Bingelio nuotr. 
Koncerto akimirka.<br>K.Bingelio nuotr. 
Koncerto akimirka.<br>K.Bingelio nuotr. 
Koncerto akimirka.<br>K.Bingelio nuotr. 
Koncerto akimirka.<br>K.Bingelio nuotr. 
Koncerto akimirka.<br>K.Bingelio nuotr. 
Koncerto akimirka.<br>K.Bingelio nuotr. 
Koncerto akimirka.<br>K.Bingelio nuotr. 
Koncerto akimirka.<br>K.Bingelio nuotr. 
Koncerto akimirka.<br>K.Bingelio nuotr. 
Koncerto akimirka.<br>K.Bingelio nuotr. 
Koncerto akimirka.<br>K.Bingelio nuotr. 
Koncerto akimirka.<br>K.Bingelio nuotr. 
Koncerto akimirka.<br>K.Bingelio nuotr. 
Koncerto akimirka.<br>K.Bingelio nuotr. 
Koncerto akimirka.<br>K.Bingelio nuotr. 
Koncerto akimirka.<br>K.Bingelio nuotr. 
Koncerto akimirka.<br>K.Bingelio nuotr. 
Koncerto akimirka.<br>K.Bingelio nuotr. 
Koncerto akimirka.<br>K.Bingelio nuotr. 
Koncerto akimirka.<br>K.Bingelio nuotr. 
Koncerto akimirka.<br>K.Bingelio nuotr. 
Koncerto akimirka.<br>K.Bingelio nuotr. 
Koncerto akimirka.<br>K.Bingelio nuotr. 
Koncerto akimirka.<br>K.Bingelio nuotr. 
Koncerto akimirka.<br>K.Bingelio nuotr. 
Koncerto akimirka.<br>K.Bingelio nuotr. 
Koncerto akimirka.<br>K.Bingelio nuotr. 
Koncerto akimirka.<br>K.Bingelio nuotr. 
Koncerto akimirka.<br>K.Bingelio nuotr. 
Koncerto akimirka.<br>K.Bingelio nuotr. 
Koncerto akimirka.<br>K.Bingelio nuotr. 
Koncerto akimirka.<br>K.Bingelio nuotr. 
Koncerto akimirka.<br>K.Bingelio nuotr. 
Koncerto akimirka.<br>K.Bingelio nuotr. 
Koncerto akimirka.<br>K.Bingelio nuotr. 
Koncerto akimirka.<br>K.Bingelio nuotr. 
Koncerto akimirka.<br>K.Bingelio nuotr. 
Koncerto akimirka.<br>K.Bingelio nuotr. 
Daugiau nuotraukų (23)

Živilė Ramoškaitė

Nov 7, 2021, 9:43 PM, atnaujinta Nov 8, 2021, 9:53 AM

Apie muzikos vertę kalbėti apskritai vengiama, paliekama tai istorinio laiko verdiktui. Tad kokiais kriterijais vadovautis, mėginant bent kiek aiškiau apibrėžti girdimos muzikos poveikį? Pasikliauti vien sava patirtimi, skoniu, žiniomis?..

Šie klausimai kyla nuolatos, kai kalbame apie šiandien kuriamą, rašomą, konstruojamą, gaminamą muziką. Su panašiais iššūkiais susiduria ir kitų menų kritika.

Įsiminė prieš kurį laiką vykusi literatūros kritikų diskusija, kilusi po įvairių premijų, prizų ir kitokių apdovanojimų skyrimo, apie tai, kas lemia viešuosius literatūros vertinimus. Ar estetiniai kriterijai, tradicijos, ideologijos, politiniai interesai, rinka ir t.t.? O gal paprasčiausi atsitiktinumai ir kompromisai?

„Gaidoje“ tokių klausimų kėlimo ir sprendimų išvengti neįmanoma. Belieka rinktis: aną klausysiesi dėl paprasčiausios informacijos, o šitą būtinai išklausysi ir recenzuosi.

Tikrai džiaugiuosi pasirinkusi būtent šį lapkričio 6 d. Nacionalinėje filharmonijoje vykusį simfoninės muzikos koncertą. Jis išsiskyrė turininga programa ir puikiais atlikėjais.

Grojo Modesto Pitrėno vadovaujamas Lietuvos nacionalinis simfoninis orkestras, solavo dainininkė Kristina Žaldokaitė (mecosopranas) ir pianistas Lukas Geniušas. Pristatęs publikai neseniai sukurtą Johno Adamso Trečiąjį fortepijoninį koncertą L. Geniušas visam „Gaidos“ festivaliui suteikė ypatingo meninio svorio.

Koncerte skambėjusius kūrinius drąsiai galima traktuoti kaip dabartinio realaus gyvenimo atspindžius. Kiekvienas opusas atskleidė kažkurią jo plotmę arba jų samplaikas.

Koncertą pradėjęs premjerinis Gailės Griciūtės „Vandens kūnas“ (2021) transliavo raibuliuojantį, pliuškenantį, burbuliuojantį, liulantį, klampantį, užankantį vandenį. Autorė naudoja itin spalvingą orkestrą, keičiantį atspalvius nuo begarsio paslaptingo šnarėjimo iki skaidrių aukštos tesitūros garsų.

Nedidelė dinaminė amplitudė ir lėta muzikos tėkmė leido grožėtis kiekvienu pasigirstančiu pratisu garsu, švelniai suskambančiomis spalvingomis harmonijomis ir akordų junginiais, atklydusiais tarsi iš praeitin nugrimzdusio, prarasto laiko. Subtiliai kūrinį atliko orkestras, dėmesingai vedamas M. Pitrėno.

Į priešingas orkestro skambesio valdas perkėlė antroji premjera, Nomedos Valančiūtės „Nuošalė“ simfoniniam orkestrui (2021). Tai, apie ką įtaigiai, sakytum, beveik tiesiogiai kalbėjo autorės naudojami instrumentai ir jų junginiai, ji nusakė anotacijoje.

Nesusilaikysiu jos nepacitavus. „Nuošalė – ne visada sąmoningas žmogaus pasirinkimas. Kartais gyvenimas pats parenka nuošalę žmogui. Galbūt nuošalė – tai reakcija į tam tikrus įvykius, atsidavimas natūraliam poreikiui, tėkmei, kuri veda į tylą. O gal nuošalė – tai priverstinis verdiktas: liga, netektis, socialinė atskirtis.“

Kūrinį pradeda tyliai ir baugiai burzgiantys labai žemo registro trombonai ir ritmiški styginių pizzicato. Labai nejauki garsinė atmosfera plėtojasi tam tikromis priartėjančiomis ir atsitraukiančiomis garsinėmis bangomis, pasiekiamomis tirštėjančia faktūra, augančia dinamika ir atvirkščiai, arba po galingo forte – staigiu piano.

Dominuoja minoras, tragiška baugi atmosfera. Kulminaciniuose taškuose įtampa pasiekia maksimumą, šaižūs garsai įgauna beveik juntamą slegiančią masę. Kūrinys baigiasi gana netikėtai, tarytum klausimu.

Vokietijoje gyvenantis Heineris Goebbelsas – viena reikšmingiausių šiuolaikinio meno figūrų, besireiškianti muzikos ir teatro srityse. Savo kūrybinį darbą jis apibendrino knygoje „Komposition als Inszenierung“ („Kūryba kaip inscenizavimas“), išleistoje 2002 m. penkiasdešimtmečio proga.

H.Goebbelsas kuria muzikinius spektaklius, instaliacijas ir įvairius projektus, kurie rodomi visame pasaulyje. Vienas jų – tarpdisciplininis muzikos ciklas „Surrogate Cities“ („Surogatiniai miestai“) mecosopranui, skaitovui, sempleriui ir dideliam orkestrui, pirmą kartą atliktas 1994 m. Frankfurte.

Koncerte skambėjo penktoji šio ciklo dalis „The Horatian – Three Songs“. Dainos pasakoja apie dviejų vyrų iš Romos ir Albos miestų kovą ir netikėtą šios kovos baigtį, kai laimėjęs kovą Romai atstovaujantis Horacijų šeimos vyras nužudo seserį, nes ji pergale nesidžiaugia, žuvęs priešininkų miestui atstovavęs vyras yra triumfuojančio kovotojo sesers sužadėtinis. 

Šias „Tris dainas“ įspūdingai atliko M.Pitrėno diriguojamas orkestras ir Kristina Žaldokaitė. Muzika nuo pat pradžių prabilo tokiais iškalbingais garsų smūgiais ir ekspresija, kad niekam neturėjo kilti abejonių, jog kūrinio autorius kalba apie agresyvią ir žiaurią karo realybę.

Džiazo atlikimo patirtį turinti dainininkė labai raiškiai ir įtikinamai perteikė anglų kalba parašytą tekstą, skanduojamą ir dainuojamą plačios apimties diapazone. Solistė jame jautėsi laisvai ir emocingai, pademonstravo gerą dikciją, tinkamas balso spalvas, muzikos stiliaus pajautimą.

Orkestras ir solistė susilydė į dramatišką vyksmą, nuslūgstantį tik finalinėje trečiojoje dainoje, kardinaliai pasikeitus muzikos stiliui. Joje pasigirsta jausmingos džiazinės melodijos, kurioms akompanuoja orkestras, artimas bigbendui. 

Didžiausią kulminaciją koncertas pasiekė Lukui Geniušui su orkestru atliekant Johno Adamso Trečiąjį koncertą „Must the Devil have all good Tunes?“ (2019, „Ar velniui turi priklausyti visos gražiosios melodijos?“).

Koncertas Lietuvoje skambėjo pirmą kartą, prieš porą metų įvykusią pasaulinę premjerą  skambino pianistė Juja Wang. Koncertą užsakė Los Andželo simfoninis orkestras, vadovaujamas iš Venesuelos kilusio dirigento Gustavo Dudamelio. („Deutsche Grammophon“ jau išleistas CD su šios premjeros įrašu.) 

Spėju, kad Lukas bus antrasis pasaulyje, pagrojęs šį koncertą po garsiosios ekstravagantiškos kinės. (2018 m. „Gaidos“ festivalyje jis atliko ir antrąjį J. Adamso koncertą „Century Rolls“.) Negaliu interpretacijų lyginti, nes to įrašo neturiu, tačiau esu tikra, kad Lukas jai nenusileidžia.

Mūsų Filharmonijoje koncertas suskambėjo, sakyčiau, fantastiškai. Buvo galima justi, kad ne tik pats pianistas yra jį įsimylėjęs, bet ir visi orkestro muzikantai. Maestro M.Pitrėnui teko didžiulė užduotis laikyti pašėlusį muzikos vyksmą savo tvirtose rankose. Tai pavyko puikiai! 

Trys kūrinio dalys atliekamos be pertraukos, tačiau publika aiškiai pajuto, kada iš greito ir trankaus nereguliarių ritmų judėjimo (kompozitoriaus nurodyta: „Šiurkščiai, fanko stiliuje, bet išlaikant griežtą tempą“) pereita į lėtą, netgi svajingą nuotaiką, su labai švelniais pasikeitusios dermės skambesiais („Daug lėčiau; švelniai, atsipalaidavus“).

Po šios padalos grįžta greitas energingas judėjimas („Piu mosso: manija, svingas“), į kurį pianistas įsijungė su didžiausiu azartu. Svinguoja ir pianistas, ir orkestras, tikra virtuoziškumo puota: trūkčioja solo ir orkestro balsai, momentais susiliejantys į didžiulio garso pliūpsnius ir siautulį, tarsi vyktų mirties šokis. Staiga – varpo dūžis. Tyla. Bravoooo! 

Publika taip įkaitusi, kad ir po kelių iškvietimų nenusiteikusi pianisto paleisti. Bisui – L. Geniušo mėgstamo kompozitoriaus Leonido Desiatnikovo viena daina iš „Bukovinos liaudies dainų“ ciklo. 

UAB „Lrytas“,
Gedimino 12A, LT-01103, Vilnius.

Įm. kodas: 300781534
Įregistruota LR įmonių registre, registro tvarkytojas:
Valstybės įmonė Registrų centras

lrytas.lt redakcija news@lrytas.lt
Pranešimai apie techninius nesklandumus webmaster@lrytas.lt

Atsisiųskite mobiliąją lrytas.lt programėlę

Apple App Store Google Play Store

Sekite mus:

Visos teisės saugomos. © 2022 UAB „Lrytas“. Kopijuoti, dauginti, platinti galima tik gavus raštišką UAB „Lrytas“ sutikimą.