Ar ir XXII amžiuje pasaulis bus netobulas, o žmonės nebus laimingesni nei mes?
M.Ivaškevičiaus ir O.Koršunovo spektaklis „Miegantys“ Lietuvos nacionalinio dramos teatro žiūrovus perkelia į futuristinį ateities pasaulį, bet palieka atsakymų ieškoti patiems.
Su 48 metų pjesės autoriumi M.Ivaškevičiumi pabandėme išryškinti svarbiausias kūrinio temas.
– Jūsų pjesė „Išvarymas“, kurią taip pat režisavo O.Koršunovas, daugeliui lietuvių buvo itin artima: skaudi, suprantama, susijusi su dažna Lietuvos šeima. „Miegančiuose“ žiūrovus perkėlėte į 2100 metų fantastinį ateities pasaulį, kuris nesusijęs su konkrečia tauta. Ar jums, dar palyginti jaunam žmogui, išties šitaip rūpi pasaulio ateitis?
– Be abejo. Aš gal ir neišgyvensiu iki tų metų. Bet suprasti, kad šis mūsų pasaulis galbūt baigsis po 40 ar 50 metų, yra labai skaudu.
Anksčiau to pasaulio pabaiga buvo lyg ir religinė sąvoka, bet dabar ji taip priartėjo – mes baigiame nualinti savo planetą. Įmanomos įvairios pasaulio pabaigos. Ir susijusi su ekologija, ir su branduoliniu karu. Yra daug variantų išnykti.
– Jūsų sukurtame ateities pasaulyje žmonės lyg ir nebetelpa, gyvena dviem pamainomis – dalis 10 metų dirba, dalis miega. Bet šis pasaulis taip pat pilnas priešpriešų.
– Šiame ateities pasaulyje išlieka priešprieša tarp dviem pamainomis gyvenančių žmonių. Tarp svajonių pasaulio – labai tolerantiško, laisvo, dvasingo, ir tarp to kito – nelaisvo.
Mūsų karta turėjo laimę ar nelaimę patirti abu šiuos pasaulius. Esame lyg išrinktieji.
– Jūsų vizijoje pasaulis ir po 100 metų nebus idealus. Tironijos, valdžios troškimo, vergystės temos spektaklyje labai ryškios. „Aš noriu būti vergas, mane dulkina, bet aš galiu tai pasakyti... O jūs, laisvieji, nedrįstate pasakyti – tu bjaurus, tu šlykštus“, – sako dvasingojo pasaulio, antrosios pamainos gyventojas. Kodėl turėtų išlikti vergo mentalitetas?
– Gyvenant laisvėje atsiranda tam tikras nuobodulys. Demokratija turbūt nuobodžiausia iš visų santvarkų. Autoritarinės santvarkos kur kas spalvingesnės. Gal paradoksalu, bet yra daugybė žmonių, kurie pavargo būti laisvi, kurie trokšta kitokio adrenalino.
Juk daug užsieniečių, gimusių, užaugusių Vakarų demokratijoje, vyksta į Rytų šalis, kur karai, haremai, despotizmas. Laisvas pasaulis jiems nuobodus.
– Tad nėra vilties, kad ateities pasaulis bus teisingesnis, dvasingesnis, gražesnis? Spektaklyje nedaug optimizmo. Nebent herojės Majos ir Poeto meilė teikia vilties, kad ateities pasaulyje žmonės taip pat ilgėsis gėrio ir meilės.
– Aš esu didelis optimistas. Vaizduodamas katastrofos galimybę aš jos nenoriu. Noriu, kad žmonės tai išgyventų, išbandytų teatre, o tikrovėje elgtųsi taip, kad tai neįvyktų. Naudoju lyg ir šoko terapiją. Nebandykime taip gyventi!
Nemanau, kad George’as Orwellas, 1949 m. rašydamas pranašišką romaną „1984-ieji“, norėjo, kad taip pasaulyje atsitiktų. Tai buvo tam tikras perspėjimas, kuris ir dabar aktualus.
– Man pasirodė, kad spektaklyje labai ryškios trys temos: valdžios troškimas, seksas ir laisvė. Ar tai, jūsų nuomone, yra tie trys banginiai, ant kurių visada laikysis pasaulis?
– Kaip leitmotyvas nuolat yra ir meilė.
– Bet ji man lyg ir svetimkūnis to pasaulio atmosferoje?
– Kai dažnai kartoji tam tikrus žodžius, jie nusivalkioja. Laisvė – svarbi tema. Bet svarbu buvo kalbėti apie ją praėjusio amžiaus 9-ojo dešimtmečio pabaigoje, o dabar, kai mes ją turime, atrodo, ką čia ir bekalbėti. Taip tų žodžių „meilė“, „laisvė“ tikroji reikšmė nusizulina.
Spektaklyje ta antroji, nemiegančių žmonių, pamaina atspindi Vakarų pasaulį, tik nuėjusį ta kryptimi gerokai toliau. Ir kyla klausimas – ar mes netampame silpni? Ar mums užteks jėgų, valios apginti savo pasaulį? Ta nemiegančiųjų pamaina, vengdama konfliktų, vengdama karo su blogiu, lyg ir pasiduoda.
Bet „Miegantys“ turi ir platesnę prasmę. Spektaklyje tie, kurie yra budrūs ir nemiegantys, iš tiesų yra miegantys. Jie užmigę ant to, ką turi. Pagrindinė herojė Maja nuolat kartoja, kad laisvė nėra duotybė, kad tai yra kasdienis darbas, kaip ir meilė.
Tokia apatija pasaulio, kurį turi, atžvilgiu ir yra tas miegojimas. Žmonės nepasiruošę ginti savo vertybių. Nuvargę nuo savo laisvės.
– Pirmajame spektaklio veiksme, man atrodo, labai daug destrukcijos. Ir kai tikimės, kad teatre turime išgyventi katarsį nuo gėrio, čia katarsio nepatiriame. Ar manote, kad nebereikia čechoviško teatro, kuriame yra daug jausmų, poezijos? Gal žmonės ir geria arbatą, kai aplink dūžta jų gyvenimai, bet tai jaudina, o ne erzina.
– Teatras gali būti visoks. Jame yra vietos ir Antonui Čechovui, ir M.Ivaškevičiui su O.Koršunovu. Kai jaunystėje pradėjau važinėti po pasaulį, nustebau pamatęs, kad teatras yra kitoks, nei mes buvome pripratę.
Man atsivėrė, kad teatras yra scena, lenta, ant kurios gali piešti ką tik nori. Teatras gali būti toks, kur tu pailsi ar patiri katarsį, ir toks, kur gauni smūgį į galvą. Man šiame spektaklyje norėjosi spyrio į galvą.
– Spektaklis yra globalus, kaip ir Lietuva yra globalaus pasaulio dalis. Žinau, kad jau sulaukėte pasiūlymų spektaklį statyti ne vienoje užsienio šalyje. Bet vis dėlto man atrodo, kad „Miegantys“ turės tik tam tikrą žiūrovą. Nors pirmieji spektakliai yra anšlaginiai. Mat „Išvarymas“ buvo aktualus visiems, o šio spektaklio tema – ateities pasaulis, o tai kol kas yra ne visų mūsų rūpestis.
– Niekada nedrįstu prognozuoti spektaklio sėkmės ar nesėkmės.
Prisimenu, statydamas „Madagaskarą“ Rimas Tuminas aktoriams sakė: „Čia bus bestseleris.“ Ir taip atsitiko, nors aš niekada nesitikėjau, kad ta pjesė apvažinės tiek pasaulio.
Prisimenu „Išvarymo“ premjerą – mačiau, kad dešimtys žiūrovų atsistoja ir išeina, tada maniau, kad to spektaklio gyvenimas baigsis po trijų kartų. Bet jis sulaukė milžiniškos sėkmės.
Mane patį dabar stebina nesibaigiantis veržimasis į „Miegančius“.
– Nelabai įsivaizduoju kito „Miegančių“ režisieriaus nei O.Koršunovas. Reikėjo drąsaus ir įžūlaus akiplėšos. Kai pats žiūrėjote šį spektaklį, ar daug matėte skirtumų tarp parašyto teksto ir spektaklio?
– Be abejo, nuo pradinio teksto iki rezultato įvyksta daug pokyčių. Aktoriai, režisieriai įneša savo akcentų.
Oskaras buvo idealus to spektaklio režisierius. Atrodytų, jis labai mėgsta eksperimentuoti. Bet iš tiesų labai atidžiai seka ir vertina tekstą. Buvo vienintelė problema – ką sutrumpinti?
Bijau, kad „Miegantys“ gali tik pailgėti. Aktoriai mėgsta tas scenas, į kurias žiūrovai labiau reaguoja, dar ištęsti savo improvizacijomis. Jie pabėga nuo režisieriaus botago ir daro, ką nori.
– Kaip atsirado pati „Miegančių“ idėja?
– Iš sapno. Kadaise susapnavau, kad gyvenu ateityje, kurioje žmonija pasidalijusi į dvi pamainas – miegančiųjų kapsulėse ir budrių dirbančiųjų. Nes per daug žmonių ir per mažai išteklių.
Tą sapną ilgai savyje nešiojausi. 2015 metais Rusijos režisierius Kirilas Serebrenikovas pasiūlė parašyti pjesę Latvijos nacionaliniam teatrui. Prisiminiau tą sapną. Tekstą ėmiau pildyti politinėmis prasmėmis turėdamas galvoje ir Rusiją, ir buvimą toje Rusijoje kitos, inteligentų Rusijos. Kiekvienoje tautoje, manau, yra tos dvi pamainos.
Ėmiau rašyti, bet aš labai lėtas rašytojas. Tapo aišku, kad nebespėsiu laiku parašyti. Todėl buvo pasirinkta kita mano pjesė – „Artimas miestas“. Pjesė, kuri pasaulyje daugiausia statyta, bet ne Lietuvoje.
Vėliau O.Koršunovas susidomėjo „Miegančiais“ ir pasiūlė kurti spektaklį Lietuvoje.
– Ar nemanote, kad kartais būna pavojinga, kai teatras siekia tapti politiniu projektu, manifestų, idėjų skleidėju?
– Ne. Manau, kad teatro prigimtis ir yra politinė. Mes gal tą kryptį pametėme, linkome labiau prie filosofavimo. Kaip sakiau, teatras gali būti labai įvairus.
Šio spektaklio išraišką diktavo žanras. Jis negalėjo būti nei „tuminiškas“, nei „nekrošiškas“, nes tai fantastikos žanras, kurio mes turime labai mažai. Jis reikalauja savo priemonių.
Reikėjo atrasti, kaip tai ateičiai suteikti formą. Kad nebūtų klišė. O.Koršunovas daug dirbo su scenografu Gintaru Makarevičiumi ieškodami išraiškos. Manau, kad ji spektaklyje įspūdinga.
Dėl politinio teatro taip pat turėjau savo nuomonę. Nes buvau matęs spektaklių, kur nuo scenos tiesiog būdavo skanduojami lozungai. Kol nepamačiau Arpado Schillingo spektaklio „Juoda šalis“.
Supratau, kad politinis teatras gali būti ir paveikus, ir estetiškas. Kai pasaulis toks agresyvus, užsiimti vien meniniais ieškojimais yra šioks toks užsimerkimas. O Lietuvoje mes turime laisvę kalbėti. Rusijoje toks spektaklis yra neįmanomas.
Kalbėkime, kol turime tą laisvę. Šiuo metu aš labiau noriu supurtančio teatro. Per tą supurtymą ir sulaukiu katarsio.
– Kas jus patį subrandino kaip pilietiškai aktyvų žmogų?
– Gal du dalykai. Laisvė, kuri man buvo lyg dovana. Tau 18 metų ir gauni visą pasaulį.
O antras įvykis – gal 2014 metų vasarą aš Latvijos pajūryje ruošiausi filmuoti savo antrą filmą apie meilę. Darėme su aktoriais kino bandymus. Po to likau Šventojoje. Vakare žiūrėjau žinias per televizorių, tuo metu buvo karo Donbase paaštrėjimas, vyko kruvini mūšiai.
Pamaniau: ką aš čia kuriu apie meilę, kai esame ant karo slenksčio? Jei karas, ar aš esu pasiruošęs žudyti? Kad ir priešą. O ką aš galiu padaryti, kad ir dabar? Nutariau tapti literatūriniu kareiviu, rašyti aštriomis politinėmis temomis. Daryti tai, ką galiu, kad karas neateitų į mano namus.
Susidariau tokią ketverių metų programą. Ir taip atsirado „Didis blogis“, „Miegantys“ ir pjesė „Alpulys“ pagal Svetlanos Aleksijevič „Cinko berniukus“, kurios premjera dar neįvyko.
– Spektaklyje „Miegantys“ pasigedau vieno dalyko. Tylos. Vietos tylai, susimąstymui nėra, mąstai jau išėjęs iš teatro.
– Mano pjesės didelės, epinės.
Visada yra baimės, kad scenoje jos bus per ilgos. Jeigu duosi laiko pauzėms, jos taps dar ilgesnės. Todėl spektaklis yra trombuojamas. Gal ta tyla atsiras vėliau matant, kad žiūrovai klausosi.
– Turbūt neatsitiktinai pjesės pagrindinės herojės vardas yra toks kaip ir jūsų dukros – Maja. Galvojate ir apie tą pasaulį, kuriame gyvens jūsų anūkai, proanūkiai?
– Taip. Bet tai ne tik mano dukros vardas. Kai rašiau šią pjesę, susidūriau su problema, kad nematau personažų. Aš juos esu sugalvojęs, bet jie neturi fizinės išraiškos. Išvažiavau savaitgalį į Rygą ir ėjau žiūrėti Nacionalinio teatro spektaklių ieškodamas savo personažų „kūno“. Spektakliuose daug kur personažų vardai yra realių teatro aktorių. Čia ir radau aktorę Doveiką, vardu Maja.
– Žiūrėdama „Miegančius“ prisiminiau Andrejaus Tarkovskio filmą „Soliaris“. Nemanote, kad ir „Miegantys“ būtų vaizdingas filmas?
– Taip, viena baltarusių kilmės režisierė, gyvenanti Niujorke, jau užsidegė šia idėja. Susidomėjo ir vienas Holivudo prodiuseris, prašo atsiųsti tekstą. Manau, ši pjesė gali virsti ir filmu. Aišku, reikėtų ją adaptuoti kinui, bet tai įmanoma.
