Net šiuo metu, nuo pat karo pradžios, jis nepailsdamas koncertuoja visoje Europoje, taip rinkdamas lėšas savo gimtinei. A. Botvinovas su žmona Lena ir aštuonerių metų sūnumi buvo priverstas pasitraukti iš Odesos, tačiau ir tokiomis aplinkybėmis nepraranda vilties.
Pokalbio pabaigoje pianistas labai džiaugėsi Lietuvos parama bei palaikymu, o jo išsakyta mintis, kad yra tikras, jog gali sukurti kažką naujo, ko nežino pats, išdavė begalinį tikėjimą ir nepasidavimą.
Trečiadienio vakarą Lietuvos nacionalinėje filharmonijoje įvyko ukrainiečių pianisto ir pedagogo, festivalio „Odessa Classics“ įkūrėjo ir vadovo A. Botvinovo koncertas. Programoje „Romantinė elegija“ skambėjo ukrainiečių kompozitorių Myroslavo Skoryko, Valentino Silvestrovo, Alemdaro Karamanovo ir rusų išeivijos JAV legendos – Sergejaus Rachmaninovo kūriniai.
Pokalbis su A. Botvinovu.
Užaugote muzikantų šeimoje. Papasakokite apie muzikos svarbą jūsų namų aplinkoje.
Iš vaikystės prisimenu grojančią mamą. Ji akomponuodavo dainininkams ir iki dabar dėsto fortepijoną Odesos konservatorijoje. Mano tėtis buvo garsus lyrinis tenoras. Kadangi namuose stovėjo instrumentas, pradėjau groti ir aš. Viskas susiklostė natūraliai. Nekilo jokių idėjų apie kitą instrumentą, nes aš iš karto pamilau fortepijono garsą.
Jau būdamas 13 metų grojote savo pirmąjį rečitalį. Koks jausmas vienam stoti prieš gausiai susirinkusią publiką?
Kai buvau vaikas, turėjau didžiulę scenos baimę. Jau savaitę prieš koncertą jausdavau įtampą, vis galvodavau apie pasirodymą. Tačiau ši baimė ilgainiui mažėjo ir pradėjau vis labiau mėgautis pasirodymais. Dabar man labai patinka groti didelei auditorijai, džiaugiuosi, kai galiu dalintis muzika su gausybe klausytojų. Tad anksčiau buvusi scenos baimė, jaudulys dabar virto džiaugsmu. Grodamas scenoje jaučiuosi puikiai.
Jūs esate vienintelis pianistas pasaulyje, kuris atliko J. S. Bacho „Goldbergo variacijas“ net 300 kartų. Tikriausiai po paties kompozitoriaus, sukūrusio šias variacijas, Jūs esate pirmas, kurio reikėtų klausti apie šį kūrinį.
Mano santykis su „Goldbergo variacijomis“... (juokiasi). Kai buvau devynerių, labiausiai mėgau Bachą. Tai reta, nes vaikams nelabai patinka groti Bacho kūrinius. Tačiau man jo muzika buvo artima nuo pat mažens. Grojau daugybę jo kūrinių, išskyrus „Goldbergo variacijas“. Galvodavau – „Galiu sugroti viską ir puikiai gyventi be „Goldbergo variacijų“. Jos man tikrai per didelis iššūkis.“
Tačiau atsitiko taip, kad choreografas Heinzas Spoerlis (jo vizitine kortele yra tapęs baletas pagal šias variacijas) ieškojo pianisto ir paprašė manęs išmokti šį kūrinį. Pamenu, tai buvo daugiausia iššūkių kelianti kompozicija, kokią tik esu kada grojęs. Ruošiausi 4 mėnesius, nors dažniausiai gana greitai išmokstu naujas programas. Labai gerai pamenu, kad atlikti šį kūrinį pirmąjį kartą buvo tikrai baisu.
Kodėl šis kūrinys laikomas viena sudėtingiausių kompozicijų?
Šias variacijas sunku atlikti tiek fiziškai, tiek dvasiškai. Originali versija (su pakartojimais) trunka pusantros valandos. Groti 90 min. be pertraukos išties nelengva fiziškai. Kai kurios vietos labai sudėtingos ir techniškai. Tačiau pagrindinis iššūkis – dramaturgija. Reikia labai gerai pačiam suvokti kūrinio formą, norint ją perteikti publikai. Negalėčiau surasti nieko sudėtingesnio pianisto repertuare už „Goldbergo variacijas“.
Kaip randate kūrybinių jėgų atlikti šį kūrinį šimtus kartų?
Tai yra viena kompleksiškiausių, genialiausių kompozicijų. Kuo daugiau ją groju, tuo labiau pamilstu. Šis kūrinys yra unikalus, jame kiekvieną kartą galiu surasti vis kažką nauja. Kiekvieną kartą tai yra ypatinga kelionė į muzikos pasaulį. Manau, kad Bachas šiose variacijose užkodavo muzikos ateitį. Jose rastume daugybę neįprastų stilistinių sprendimų. Kai kurie primena Vienos klasikus, kiti – net XX a. pasirodžiusią dodekafoniją. Tai išties nepaprasta kompozicija ir aš esu labai dėkingas, kad buvau gyvenimo supažindintas su „Goldbergo variacijomis“.
Šiame koncerte – ukrainiečių kompozitorių kūriniai: Myroslavo Skoryko, Valentino Silvestrovo ir kitų. Kaip jaučiatės būdamas ukrainiečiu ir atlikdamas savo tautiečių sukurtą muziką šiandieniniame kontekste, Rusijai pradėjus karą Ukrainoje?
Žinoma, dabartiniame kontekste nėra lengva eiti į sceną. Tačiau muzika yra geriausia terapija sielai. Kai prasidėjo karas, buvau tikrąja to žodžio prasme suparalyžiuotas – negalėjau nei valgyti, nei miegoti, negalėjau nieko daryti. Tuomet sulaukiau pasiūlymo pagroti koncerte, skirtame Ukrainai. Buvo labai sunku groti, bet muzika tarsi gydė mane.
Per šį karo mėnesį turėjau daugybę pasirodymų. Tai man padeda. Manau, jog muzika tokiomis aplinkybėmis negali nutilti, ji turi skambėti, turi išlikti gyva. Į kiekvieno koncerto programą stengiuosi įtraukti ir ukrainiečių muzikos. Yra daug gerų kompozitorių, puikių kūrinių, kurie nėra žinomi, nors jų kūryba yra šalia geriausių klasikos pavyzdžių. Tad koncerte Vilniaus filharmonijoje skamba ir ukrainiečių, ir Rachmaninovo kompozicijos. Tai labai gera idėja.
Kodėl menas svarbus net karo metu?
Daug žmonių yra sakę, jog muzika išsaugojo jų gyvybę tragiškiausiomis akimirkomis. Mano atliekama muzika padėdavo žmonėms, ir aš esu labai laimingas tai žinodamas. Galiu papasakoti konkrečią istoriją apie ukrainiečių žurnalistę Sonyą Koshkiną, kuri paliko Kijevą ir pasitraukė į Lenkiją. Ji pasidalino, jog tuo metu girdėjo mano įgrotą Antrąjį Rachmaninovo koncertą. Situacija buvo pražūtinga, bet muzika jai padėjo nepalūžti. Tai parodo, jog menas net pačiomis tamsiausiomis gyvenimo akimirkomis gali padėti, net išgelbėti.
Jau anksčiau esate minėjęs, kad Jums itin svarbios tokios frazės kaip „aukštos dvasios simbolis“ ar „autentiškas muzikos pajautimas“. Kaip jas suprantate?
Man svarbiausia, kad menininkas būtų nuoširdus, stengtųsi sunkiai dirbti ir atsižadėtų savojo ego. Manau, didžiulė klaida atlikėjui matyti save kaip scenos žvaigždę, tai pavojinga. Muzikoje negali apsimetinėti. Aš stengiuosi būti nuoširdus, atlikdamas užmirštu save. Siekiu būti tarpininku tarp muzikos, jos dvasios ir publikos. Jei pavyksta, tai tampa pačiu svarbiausiu momentu per koncertą.
Dėkoju už pokalbį.
