Kai kurie spektakliai tampa įvykiais – išskirtiniais, rezonuojančiais, elektrinančiais publiką. Būtent toks yra lenkų režisierės Agatos Dudos-Gracz uostamiesčio teatre pastatytas spektaklis apie pasaulinės šlovės tapytoją, šviesos dailėje reformatorių Michelangelą Caravaggio. Bilietai į jį nyksta vos pasirodę. Sodriame gyvojo baroko pasaulyje susilieja prabanga ir skurdas, iš chaoso išplaukia ir kristalizuojasi genialiojo tapytojo paveikslai.
K. Łuszczyk dabar su režisiere Eva Bauchman, Lodzėje (Lenkija) ir Trondheime (Norvegija) stato Franzo Josepho Haydno operą, kurią greitai pristatys. Lenkijos menininkė pasidalijo mintimis savo veiklą, planus, tarp kurių yra dar vienas Klaipėdos dramos teatre su tautiete A.Duda-Gracz kuriamas spektaklis. Premjera numatyta rudenį.
– Kaune jums įteiktas aukščiausias Lietuvos teatro meno apdovanojimas – Auksinis scenos kryžius. Kaip jaučiatės dabar, jau grįžusi į Lenkiją, ar apsipratote su šia mintimi?
– Tai vis dar šiek tiek nerealu. Esu labai sujaudinta ir pagerbta, kad konkurso komisija nusprendė šią garbingą Lietuvos teatro regaliją skirti man. Tai buvo išskirtinės akimirkos. Darbas ties šiuo spektakliu – svarbiausias momentas mano kūrybos karjeroje, o apdovanojimas – nuostabus pastangų patvirtinimas.
– Kaip sekėsi gilintis į M.Caravaggio gyvenimo slėpinius svetur, supamai nepažįstamų, kita kalba šnekančių žmonių, kokį įspūdį paliko Klaipėdos teatras, jo techninės galimybės, komanda?
– Anksčiau Klaipėdoje nesilankiau, bet mano kurtos šviesos žibėjo čia vykstančiame tarptautiniame teatro festivalyje „TheATRIUM“. Daug keliavau su Krzysztofo Warlikowskio teatru kaip asistentė, svetur nejaičiu problemų. Klaipėda man buvo kaip teatro „disneilendas“. Tenykštės scenos galimybės, profesionali komanda – viskas čia tobula. Kiekvienam scenos menininkui linkiu nors kartą patirti tokias darbo sąlygas, ypatingą bendrystę, kokia aš jaučiau Klaipėdoje.
Man talkino puikus šviesų pulto operatorių Stasys Jamantas – kūrybingas, susitelkęs, atidus šviesos pokyčiams, supratingai žvelgęs į begalę mano frustracijų. Į spektaklį buvo įtraukta daugybė žmonių, reikšmingas kiekvieno indėlis. Esu laiminga, džiaugiuosi, kad su A.Duda-Gracz greitai vėl grįšime į Klaipėdą.
– Spektaklio herojai nardo aklinoje tamsoje, kurią skrodžia beveik dieviška šviesa. Kaip gimė tokia idėja?
– Pripažinsiu, spektaklis apie M.Caravaggio gyvenimą ir jo kūrybą man buvo sunkiausias. Pasiruošti prireikė daugiau nei metų. Diena po dienos gilinausi į M.Caravaggio kūrybą, kryptingai studijavau jo tapybos braižą, siužetus. Išgyvenau ir sudėtingų akimirkų, kai pradėjome dirbti, atrodė, kad imuosi neįmanomos misijos.
Kūrybos procesas buvo išties sudėtingas ne tik techninių galimybių, bet ir ambicijų prasme. M.Caravaggio paveikslai nutvieksti magiškos šviesos, kai scenoje pavyksta perteikti nors dalelę tokios meistrystės, apima pasitenkinimo jausmas.
M.Caravaggio naudojosi ugnimi ir tamsa, o mano įrankiai – LED šviesos, juodos teatro sienos. Bandymus scenoje atkurti šio dailininko genialumą lydėjo įvairūs jausmai. Su S.Jomantu skyrėme daug laiko ne tik šviesos ir tamsos žaismui, bet ir angelų, šventųjų gyvenimo, biblinių siužetų studijoms.
– Kokių iššūkių būta perteikiant ikonišką baroko stiliaus tapybą, koks M.Caravaggio paveikslas jums labiausiai įsiminė, prikaustė dėmesį?
– Visi jie iš manęs vienodai daug pareikalavo. Galėčiau prisiminti pirmąjį etapą – žvelgiant M.Caravaggio paveikslo „Šv. Mato pašaukimas“ reprodukciją, oda nubėgo šiurpuliukai. Kai tą patį siužetą pamačiau scenoje, įkūnytą aktorių, galvoje sukosi mintis – pirmosios penkiolika sekundžių iš dviejų valandų trukmės spektaklio, regis, pavyko. Palengvejo, jutau didelę laimę.
– Teatrologas Tomaszas Domagała recenzuodamas šį spektaklį užsiminė, kad šviesos jame – toks pat veikėjas kaip ir aktoriai. Ar sutinkate su tokia įžvalga?
– Manau, kad recenzentas nenuklydo nuo tiesos. A.Duda-Gracz prieš repeticijas man parašė: „Šviesa man niekada nebuvo tokia svarbi kaip šiame spektaklyje, bet aš tikiu, kad gali su tuo susidoroti“.
– Ką galvojate apie šviesą teatro mene, kokia jūsų asmeninė pozicija, kūrybos filosofija?
– Šviesos gali pakeisti viską, pagerina bet kokį spektaklį. Net prastas scenovaizdis, tinkamai apšviestas, atrodys pakenčiamai, o blogas apšvietimas viską sunaikina. Esu priekabi – nuolat pastebiu klaideles. Išimtis nebent Dmitrio Papaioannou kūriniai, jie atima žada (tuo metu vykusiame Vilniaus festivalyje „Naujasis Baltijos šokis“ buvo rodomas šio pasaulinio garso scenos meistro šokio spektaklis „Transverse Orientation“ – red. pastaba).
– Spektaklio „Tarp Lenos kojų, arba „Švenčiausiosios Mergelės Marijos mirtis“ pagal Mikelandželą Karavadžą“ vertintojai akcentuoja emocionalumą, ritualus, misterijos pojūtį. Ką jūs išskirtumėte?
– Panirus į darbą nebuvo laiko ir erdvės skleistis kitokioms mintims. Esu visiškai įsimylėjusi į šio spektaklio aktorius – visi nuostabūs, visi sunkiai dirbo, jų pocizijos šiame spektaklyje – preciziškai tikslios, apgalvotos. Kai sakoma, kad pastatymo apšvietimas yra puikus, tai yra ir dėl to, kad aktoriai tobulai atlieka savo darbą.
– Su A.Duda-Gracz išvien darbuojate trylika metų. Kaip apibūdintumėte kūrybos partnerystę?
– Mūsų partnerystė – ilga kelionė, kartu sukūrėmė 25 spektaklius. A.Duda-Gracz yra visko, ką darome, priežastis, svarbiausias ašis ir elementas, be jos nieko nevyktų. Agata man vienintelei patikėjo vizualinę spektaklio apie M.Caravaggio raišką, o pati kūrė scenografiją, kostiumus. Mes kartu augome, mokomės viena iš kitos, esame artimos draugės. Vertinu jos pamokas ne tik teatre, bet ir gyvenime.
Dirbdami pasišnekame apie naujus projektus, keliones. Mano savarankiškumo niekas nevaržo, jaučiu režisierės pagarbą, švelnų jos palankumą. Agata man įteikė nuostabią, labiausiai netikėtą gyvenimo dovaną – susitikimą su M.Caravaggio. Aišku, pasitaiko ir sunkių akimirkų – kai taip ilgai dirbame kartu, tai normalu.
– Per Auksinių scenos kryžių teikimo ceremoniją prisiminėtė Ukrainos kovą už laisvę ir nepriklausomybę. Ką galvojate apie meno prasmę ir misiją karo akivaizdoje?
– Iškopus į sceną man norėjosi šiltu žodžiu paminėti visus spektaklio kūrėjus, bet taip pat neįsivaizdavau, kad galėčiau neprisiminti karo Ukrainoje. Pirmiausia mes esame žmonės ir tik paskui menininkai. Turime suvokti, kas yra svarbiausia gyvenime, atsivėrus galimybėms kalbėti apie humanizmą, fundamentalius dalykus.
Kitą dieną Kauno viešbutyje sutikau pasaulinio garso menininkę Mariną Abramovič. Tai man buvo dar viena likimo dovana. Pacituosiu ją, nes geriau nepasakysi: „Man skauda, tikrai skauda, net karas skaudina iš esmės. Ukraina negali būti Sirija. Visi mano performansai – kaip žinutės žmonėms. Privalau kurti tai, kas iš tiesų yra transcendentiška, kas gali būti naudojama taip, kaip tuo metu to reikia visuomenei“.
M.Abramovič žodžiai įstrigo mano širdyje. Ir aš, nesvarbu ką daryčiau, aiškiai suvokiu, jog rytais pabundu ne beorėje erdvėje, o Lenkijoje – Europos valstybėje, kuri ribojasi su Baltarusija. O tą šalį su Ukraina sieja ne tiktai sienos, bet ir kruvina agresija. Tokia pati ukrainiečius remiančios Lietuvos padėtis.
