Šių metų gruodžio savaitgaliai buvo skausmingi. Tai viename, tai kitame Vilniaus kalnelyje Amžinybei prisiglaudė dvasia artimi žmonės. Vienas jų – gruodžio 11-ąją mus palikęs kompozitorius M.Novikas.
Jau nebesusėsime pasikalbėti apie šį bei tą, apie skambančią muziką, naują dainą, praeityje sutiktus mielus žmones.
***
Pirmus kartus susitikome senokai – praėjusio šimtmečio septintajame dešimtmetyje. Lietuvos radijo ir televizijos lengvosios muzikos orkestre skambinau fortepijonu. Kompozitoriai nešdavo vis naujus savo kūrinius.
Grojome tvarkingai parašytas, įdomiai skambančias partitūras, tarp jų – M.Noviko dainą pagal Antano Saulyno tekstą „Šešėliai lange“. Su pasisekimu ji dainuojama ir dabar – kaip daugelis M.Noviko dainų.
Reiklūs būdavo vyresnieji kompozitoriai, profesoriai, ir jauni autoriai turėjo stengtis įrodyti profesionalumą, dainos meniškumą, gerą derinį su prasmingu tekstu.
Ir vėliau tekdavo dalyvauti naujų kūrinių estradai forumuose. M.Novikas visada dėmesingai išklausydavo vyresnių muzikantų komentarus, bet neprarasdavo geros nuotaikos, mokėdavo pagarbiai pasakyti savo pastabas atlikėjams.
Jie M.Noviką gerbė ir vertino už profesionalumą. Dainininkams šio kompozitoriaus kūriniai patiko: jo dainų melodijos greitai ir ilgam įsimenamos, nevienadienės, nuotaikingos, dvelkiančios ilgesiu.
Gerą dainos atmosferą kompozitorius kurdavo turėdamas aiškią idėją, kartais prasmingą tekstą.
Tačiau dažniausiai pirma atsirasdavo muzika. Tais dešimtmečiais kūryboje jau atsargiai skleidėsi džiazo spalvos, išradingai naudoti šokių ritmai.
Atėjęs į radijo studiją M.Novikas prisėsdavo prie instrumento, kažką paimprovizuodavo. Mėgdavo pokštauti. Tačiau jo anekdotai buvo inteligentiški, kaip ir elgesys. Tvarkinga apranga, pagarbi bendravimo maniera.
Jau vėliau buvo įdomu su kompozitoriumi aptarti naują knygą, jo matytą televizijos koncertą ar pakalbėti apie sūnaus Artūro darbą su jaunimu. Jie prikėlė nemažai M.Noviko dainų, suteikė joms naują spalvinį rūbą, rado gyvybingiems dainų ritmams vietą džiazinėje partitūroje.
***
M.Novikas gimė 1940 metų balandžio 19 dieną Vilniuje. Tai buvo sunkus metas mūsų kraštui.
Bet praeitis moko, iš jos semiamės patirties ir išminties. Praeityje – kaip spindinti šviesa mus viliojantys iškilių žmonių paveikslai. Toks buvo ir kompozitorius M.Novikas, veikloje ir kasdienybėje savo šypsena ir darbais skleidęs taikų būvį, nuoširdumą.
„Mano senelis vadovavo cerkvės chorui, buvo regentas, tėvai – muziką mėgę pedagogai. Visada savo troškimuose jaučiau namų paramą. Prasidėjęs karas išgąsdino šeimą. Ji bandė trauktis. Sustojo Baltarusijoje, o karui baigiantis norėjome pasiekti Varšuvą. Tačiau kelyje sulūžo vežimas. Ir vėl atgal... Sustojome prie Slanimo, buvusio Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės miesto“, – yra pasakojęs M.Novikas.
Besirisdama tomis žemėmis istorija daug sunaikino. Tačiau Mikalojaus šeimyna dar rado vėjyje sklandančias legendas ir išlikusį žmonių pasididžiavimo savo žeme šešėlį. Juk XVI amžiuje čia garsėjo Leono Sapiegos veikla, XVIII amžiuje buvo pastatyta barokinė rotušė, bažnyčia.
Tuometis seniūnas Mykolas Oginskis (1728–1800) pasistatė rūmus, įrengė spaustuvę, įsteigė chorą, baleto mokyklą, 1788 metais – net Operos teatrą, kurį rusai 1804-aisiais nugriovė.
Jis įsteigė ir žymiąją Slanimo manufaktūrą, atidarė vandens kanalą – kūrė „Atėnų didybę“.
Sovietų valdžiai pasirodžius, jau XX amžiaus pradžioje, neliko liuteronų, dominikonų vienuolynų, rūmų. Išliko Slanimo priemiestyje Albertine pramonininko grafo Vaitiekaus (Voicecho) Puslovskio rūmai.
„Apsigyvenome Albertine, 1946 metais ten pradėjau lankyti mokyklą ir baigiau 7 klases.
1953-ieji atvedė į Vilnių. Senelis ir dėdė dainininkas Leonidas Muraška jau buvo įsitaisę Vilniuje. Patraukėme ten ir mes.
Mokiausi Vilniaus 3-iojoje vidurinėje mokykloje. Labai norėjau mokytis muzikos, juolab kad tėvai ir giminės tradicijos skatino. Betgi pokaris buvo sunkus. Norėjau skambinti fortepijonu, bet instrumento nebuvo. Nusipiešiau klaviatūrą ir taip pradėjau mokytis“, – yra pasakojęs M.Novikas.
***
Vis dėlto 1954-aisiais Mikalojus įstojo į Vilniaus J.Tallat-Kelpšos muzikos mokyklą (vėliau – Muzikos technikumas, Aukštesnioji muzikos mokykla). Pedagogai suprato, kad puikią klausą turintis gabus vyrukas pianistu netaps, – praėjo tas laikas, kai galėjo siekti pianistui būtino pirštų miklumo. Tačiau jis galėjo mokytis suprasti muziką ir gal net pats kurti.
Muzikos mokykla buvo visai greta Valstybinės filharmonijos, kuri tapo Mikalojui antrąja mokykla, – čia jis klausė muzikos. Juk nebuvo kompaktinių diskų, o vadinamųjų ilgai grojančių plokštelių jis dar neįpirkdavo.
Į Filharmonijos salę studijuojančius muziką jaunuolius administracija dažnai įleisdavo be bilietų. Čia dainavo ir grojo žymiausi sovietiniai atlikėjai, vis dažniau Maskva leisdavo į Vilnių atvykti ir užsienio menininkams.
„Mokslo metais girdėjau net tokią garsenybę, turėjusią didžiulį balso diapazoną, – Peru dainininkę Ymą Sumac. Žavėjausi solistais, tuo laikotarpiu tarptautinius laurus skynusiu Lietuvos kvartetu, simfoninio orkestro atliekama muzika.
Lėkdavau ir į Operos ir baleto teatro spektaklius, nes 1958 metais jis persikėlė iš Kauno į Vilnių. Žavėjausi iškiliuoju tenoru Kipru Petrausku, sopranu Jadvyga Petraškevičiūte, savo dėde bosu Leonidu Muraška ir kitais dainininkais“, – yra sakęs M.Novikas.
Šiemet prisimindami kompozitoriaus ir pedagogo Jurgio Gaižausko gimimo 100-metį minime ir jo talentingą mokinį M.Noviką.
„Tiek melodijų tavo galvoje kirba... Sėsk ir grok!“ – skatindavo Mikalojų jo kompozicijos mokytojas. O tada dar jaunas pedagogas, bet jau kompozitorius Rimvydas Žigaitis Mikalojui davė gerus polifonijos pagrindus.
Mokyklą M.Novikas su pagyrimu baigė 1958-aisiais ir tais pačiais metais įstojo į LTSR valstybinę konservatoriją (dabar – Lietuvos muzikos ir teatro akademija).
***
Dar baigdamas J.Tallat-Kelpšos muzikos mokyklą M.Novikas sukūrė didelės sėkmės sulaukusią dainą „Parašyk tu man paprastą laišką“ pagal Vlado Mozūriūno tekstą. Tai buvo tarsi meilės laiškas vienai panelei. Jai daina nepatiko, bet suvirpino būsimosios žmonos Irenos širdį.
Ji mokėsi ten pat chorvedybos ir solinio dainavimo. Dainą jaunutis autorius parodė Radijo ir televizijos komiteto orkestro vadovui dirigentui Jonui Vadauskui. Atlikta su orkestru ir įrašyta, ji dažnai skambėdavo radijo laidose, koncertuose, netgi buvo įtraukta į Benjamino Gorbulskio sudarytą naujų kūrinių rinkinį „Pradedame estradinį koncertą“.
„Antroji daina, kurią parašiau, – „Pavasariška kelionė“, buvo pirmoji lietuviška bosanova (muzikos stilius, jungiantis brazilų muzikos ritmą ir džiazo improvizacijas).
Tuometis Lietuvos estradinio orkestro vadovas Juozas Tiškus ją iškart įtraukė į repertuarą. Taip ir užsikabinau“, – yra pasakojęs M.Novikas.
Netrukus pasirodė ir daug vaikams skirtų M.Noviko dainelių. Puikiai užsirekomendavęs studentas M.Novikas Lietuvos konservatorijos Antano Račiūno klasėje norėjo kalnus nuversti. Kaip ir visi kiti būsimieji kompozitoriai, siekė kurti rimtus kūrinius – kvartetus, simfonijas, tačiau jo kūrybinį gyvenimą pavergė daina.
***
Skambėjo vis daugiau naujų Mikalojaus melodijų radijo laidose, koncertuose, programose jaunimui – „Lauk manęs“, „Pavasaris mieste“.
Gyvenimui artėjant zenito link kūrinių skaičius viršijo 500. Net ir ankstyvosios kompozitoriaus dainos turėjo didelį pasisekimą. Kur tik jos neskambėjo – dainininkų konkursuose, festivaliuose. Jų tekstus išsivertė latviai, estai. Ne viena M.Noviko daina išspausdinta Ukrainoje, Moldovoje, Armėnijoje, Lenkijoje, Latvijoje, Estijoje, Rusijoje.
Autoriui buvo smagu, kai dainą atlikdavo svetimkalbiai. 1972 metais išleisto albumo „Mikalojaus Noviko estradinės dainos“ tiražas siekė net 100 tūkstančių egzempliorių!
Daugelis dainų buvo vertinamos kaip lietuviškos estradinės dainos aukso fondui priklausantys kūriniai.
M.Novikas daug dirbdavo ieškodamas raiškios ir skambios melodijos, jos lakumo, spalvos, emocijos. Paskui skambindavo kuriam nors poetui prašydamas prie šios muzikos priderinti tekstą. Jo kūrybos partneriai buvo Antanas Saulynas, Stasys Žlibinas, Violeta Palčinskaitė, Jonas Lapašinskas, Dalia Teišerskytė, Alma Karosaitė, Vytautas Barauskas. Sukurta dainų pagal Pauliaus Širvio, dainelių vaikams pagal Martyno Vainilaičio tekstus.
Ir dabar puikiai skamba gerai klausytojams žinomos dainos „Gera“, „Žalioj stotelėje“, „Putinai“, „Pėdos“, „Dar nežinia“, „Dievo rykštės“. Kūrėjo 80-mečio koncerte jauniausi dainininkai priminė prieš keturis dešimtmečius vaikų dainuotas dainas „Motulė-pienė“, „Snieguolė“, „Do-re-mi“, „Eglutė“ ir daugelį kitų.
Sovietinė ideologija džiazą buvo įrašiusi į neleistinų, „kenksmingų sovietinio žmogaus moraliniam veidui“ menų sąrašą.
Didžiulėmis pastangomis Vilniuje tik trumpai buvo leista veikti džiazo kavinei, kurioje tam tikru metu rinkdavosi džiazo muziką mėgstantys ir grojantys jaunuoliai.
M.Novikas buvo vienas džiazo entuziastų. Praėjusio amžiaus 7-ajame dešimtmetyje jis vedė džiazui skirtų radijo laidų ciklus, buvo sukaupęs džiazo muzikos plokštelių kolekciją. Džiazo įrašai skambėjo ir namuose. Gal jie patraukė sūnaus Artūro dėmesį?
„Aš tiesiog stebiuosi: džiazinio dainavimo niekas Lietuvoje nemokė, o Artūras puikiai tai daro! Jo įkurtoje džiazo mokykloje dainuoti pradeda net ikimokyklinukai!“ – pokalbiuose džiaugėsi kompozitorius.
***
Ar lengva parašyti nevienadienę dainą? Atsakysiu: reikia būti talentingam melodijų kūrėjui. Lietuvoje ryškiausi buvo Algimantas Raudonikis, B.Gorbulskis, Mikas Vaitkevičius, Vygandas Telksnys, M.Novikas.
„Galiu pasidžiaugti, kad studijuojant mūsų profesoriai pasirinkti kūrybos žanro netrukdė. Svarbu buvo daug išmokti, o pritaikyti žinias galėjai ir populiariajai muzikai. Man regis, tam reikia pašaukimo. Yra juk rimtų, diplomuotų kompozitorių, kurie rašo simfonijas, bet negali parašyti aštuonių taktų vaikiškos dainelės, kurią išgirdęs vaikas iš karto galėtų padainuoti. Atrodo, juokų darbas, bet neišeina. Čia turėtų būti specialus Dievo piršto nurodymas“, – yra kalbėjęs M.Novikas.
Su malonumu klausausi jo sūnaus Artūro džiazo ansamblių atliekamų skoningų tėvo dainų aranžuočių. Daug kas tas dainas dainuodavo – ne tik Lietuvos operos, estrados solistai, mėgėjų kolektyvai, bet ir plačiai žinomi solistai Sofija Rotaru, Tynas Miagis, Jaakas Joala, Laki Kesoglu, kiti.
M.Noviko dainos skambėjo įvairiuose festivaliuose, televizijos laidose, buvo įrašomos radijo fonotekai.
Kompozitorius buvo autoritetas sprendžiant apie atlikėjų, kūrinių meniškumą. Jis buvo „Gintarinės triūbos“, „Vilniaus bokštų“, „Neringos vėtrungių“, „Sidabrinių balsų“, „Žemaitijos taurės“, lenkų dainų atlikėjų ir kitų konkursų žiuri pirmininkas arba narys.
***
M.Novikas buvo ir puikus pedagogas, vadybininkas, nuo 1960-ųjų dėstęs, o vėliau ir direktoriavęs J.Tallat-Kelpšos muzikos mokykloje. Šios mokyklos absolventai prisimena draugišką direktorių, kuris galėdavo paguosti, padėti išbristi iš sudėtingų situacijų. M.Noviko vadovaujama J.Tallat-Kelpšos muzikos mokykla buvo tvirtas laiptelis atlikėjams, besirengiantiems studijuoti aukštojoje mokykloje.
Tais dešimtmečiais už kūrinius gautų pinigų šeimai pragyventi nepakakdavo, kūrėjams reikėdavo valdiškos tarnybos.
Kompozitoriai dažniausiai dirbo pedagogais. Lietuvoje vienintelis iš honorarų galėjęs pragyventi kompozitorius buvo populiariosios muzikos kūrėjas B.Gorbulskis.
„Mes su žmona dirbome daug. Irena – puiki chorvedė, vaikų kolektyvo vadovė – lakstė per kelis darbus. Mano buitį visais dešimtmečiais padėjo išlaikyti dainos. Už jas honorarai nebuvo dideli, tačiau kūriau daug ir viskas skambėjo.
Autoriniai honorarai padėjo nusipirkti keturių kambarių kooperatinį butą. Juk auginome sūnų ir dukrą. Bet sovietmečiu įsigyti patogūs baldai taip ir liko nepakeisti. Savo biudžeto buities patogumams neleidome – buvo kitokių išlaidų: pirkome plokšteles, bilietus į koncertus ir kitus renginius. Mus supo knygos, paveikslai, reikšmingos kolekcijos“, – yra pasakojęs kūrėjas.
Tačiau ilgainiui darbštus žmogus ėmė justi nuovargį. Po puikaus 70-mečio koncerto Nacionalinėje filharmonijoje ir šventiškos vakarienės M.Novikas staiga išblyško ir susmuko. Šventės dalyviai tuoj puolė kviesti greitosios medicinos pagalbos, tačiau ji vis nesirodė.
Tada vienas svečių išbėgo pagalbos ieškoti į gatvę ir susidūrė su šalia gyvenančiu tuomečiu Seimo nariu Vyteniu Andriukaičiu. Politikas ir buvęs chirurgas kompozitoriui ėmė daryti dirbtinį kvėpavimą – M.Noviką jau buvo ištikusi klinikinė mirtis. Tačiau V.Andriukaičio pagalba ir likimas lėmė kompozitoriui dar dešimt gyvenimo metų.
***
Ne visi žino, kad M.Novikas buvo ir aistringas kolekcininkas. Jis paskatino įkurti kelis dešimtmečius ant Tauro kalno besirenkančių kolekcininkų klubą.
Visą gyvenimą kompozitorius buvo nepaprastai smalsus – sekė ne tik visas muzikinio ir dailės pasaulio naujienas, bet ir domėjosi istorija, kelionėmis, ypač pašto ženklais, mėgo tvarkyti savo nuotraukų, fotografijų, pašto ženklų kolekcijas.
O puiki muzikos įrašų kolekcija jam leido namuose ramiai klausytis pamėgtos muzikos.
Net ir pasiligojęs M.Novikas pagerbdavo savo kolegas apsilankydamas koncertuose, kitokiuose renginiuose. Džiaugėsi bendraudamas su savo kūrinių atlikėjais. Bet didžiausias džiaugsmas jam buvo namų šurmulys, dainuojantys vaikaičiai.
Prisiminimų tango
M.Novikas apdovanotas už indėlį plėtojant Lietuvos kultūrą, už draugystę ir ryšių stiprinimą su Lenkijos kultūra. Jam suteiktas Respublikos nusipelniusio meno veikėjo garbės vardas (1990 m.). Kompozitoriaus apdovanojimų kolekcijoje – ir televizijos festivalio „Daina-88“ laureato diplomas, LATGA aukso ženklas (2010 m.). Jis paskelbtas 2001-ųjų Metų geriausiu lengvosios muzikos kompozitoriumi.
Per 400 M.Noviko kūrinių publikuota Lietuvoje, Latvijoje, Estijoje, Ukrainoje, Rusijoje, Armėnijoje, Lenkijoje, Kanadoje, JAV. Populiariausia jo estradinė kūryba įamžinta kompaktinėje plokštelėje „Prisiminimų tango“, kuriai dainas atrinko pats autorius. Daug norėtų įrašyti kūrinių į ją netilpo.
