Filharmonijos vargonų garbei

Sausio 19 d. Nacionalinės filharmonijos salė vėl atsivėrė vargonams. Lietuvos kamerinio orkestro (meno vadovas Sergejus Krylovas) koncertas buvo skirtas paminėti „karališkojo“ instrumento šioje scenoje 60-metį ir su juo susijusį vargonų kultūros (atlikėjai, kūryba, pedagogika, propagavimas, instrumentarijus, mokslinė veikla) atgimimui.

Vargonai Lietuvos nacionalinėje filharmonijoje stovi jau 60 metų.
Vargonai Lietuvos nacionalinėje filharmonijoje stovi jau 60 metų.
Vargonininkė N.Trinkūnaitė-Dainienė.
Vargonininkė N.Trinkūnaitė-Dainienė.
1972 muzikologas, vargonų kultūros puoselėtojas R.Gučas įkūrė instrumentų dirbtuves.
1972 muzikologas, vargonų kultūros puoselėtojas R.Gučas įkūrė instrumentų dirbtuves.
L.Digrys ir Filharmonija buvo svarbiausi veikėjai, skatinę atgimti vargonų meną.
L.Digrys ir Filharmonija buvo svarbiausi veikėjai, skatinę atgimti vargonų meną.
Vargonininkas B.Vasiliauskas.
Vargonininkas B.Vasiliauskas.
Daugiau nuotraukų (5)

Rita Aleknaitė-Bieliauskienė

2023-01-20 20:15, atnaujinta 2023-01-24 13:01

Su Adrijos Čepaitės diriguojamu orkestru vargonavo profesorė Renata Marcinkutė-Lesieur, Karolina Juodelytė, smuikavo Džeraldas Bidva. Timpanais grojusiojo pavardę koncerto organizatoriai ... pamiršo.

Koncertas pristatytas labai kukliai: istorija plačiau neaprašyta, nesureikšminta. Tačiau salėje buvo matyti didelis susidomėjimas: atėjo vyresniosios kartos žmonių, kurie kažkada buvo uolūs vargonų muzikos klausytojai, bažnyčios hierarchų, naujosios kartos vargonininkų. 

Turint Lietuvoje didelį būrį išsilavinusių vargonininkų, ir ne tik Vilniuje, manytina, kad tai tik pirmasis vargonų menui skirtas koncertas, kad instrumentas atsigaus, kad rudenį, minint vargonų pirmuosius akordus prieš 60 metų lapkričio 4-ąją, gal bus surengtas net reikšmingas vargonų muzikos festivalis. Juk užaugo tokios pajėgos!

Ne šiandien gimę

Pirmieji vargonai Lietuvoje minimi prieš 600 metų. 1408-ųjų balandžio 11-ąją Marienburgo kryžiuočių pilies iždininko knygoje įrašyta žinia teigia, kad Didysis (Vokiečių) ordino magistras Ulrichas von Jungingenas Lietuvos didžiojo kunigaikščio Vytauto žmonai kunigaikštienei Onai atsiuntė ypač prabangių dovanų – klavikordą (juo grojo iki sukonstravus fortepijoną) ir portatyvą, kurie tais laikais prilygo aukštųjų technologijų instrumentams.

O ir vėlesni laikai liudijo Lietuvos pažangą: Žygimanto Augusto dvaras, Alma Academia et universitetas Vilnensis societatis Jesu, Kražių kolegija, Sapiegų dvaras, vienuolynų centrai ir bažnyčios Vilniuje, Tytuvėnuose, Varniuose, Nesvyžiuje.

Jau XIX amžiuje Bogdano Oginskio muzikos mokykla Rietave ir čekų kapelmeisterio Jozefo Mašeko veikla, Rokiškio mokykla ir turtingas čeko Rudolfo Lymano palikimas, Juozas Kalvaitis Kauno katedroje – tai vis vargonų kelio Lietuvoje atkarpos.

Ir jau visai nesena vargonininkų veikla XX a. aušroje. Tai pavardės žmonių, puoselėjusių visų socialinių sluoksnių žmonių meilę muzikai muzikuojant vargonais bažnyčiose, ugdžiusių profesinę muzikos kultūrą vargonuojant, rengiant kursus, mokant groti, giedoti.

Vis rečiau pas mus prisimenamos išskirtinai svarbų vaidmenį vargonų kultūrai suvaidinusio patriarcho Juozo Naujalio, Česlovo Sasnausko, Teodoro Brazio, kitų muzikų pavardės. Pirmaisiais Lietuvos nepriklausomybės metais 1919-aisiais J.Naujalio Kaune atidaryta privati muzikos mokykla, kuri 1920 m. suvalstybinta ir veikė kaip Kauno muzikos mokykla. Joje 1922 metais buvo įsteigta vargonų klasė.

Minėtini Nikodemas Martinonis, po J.Naujalio mirties – Jonas Bendorius, Paryžiaus konservatorijos prof. Marcelo Dupré auklėtinis Jonas Žukas, 1939 m. baigęs studijas Romoje, Vatikane ir Paryžiuje Zigmas Aleksandravičius.

Nebeskamba Juozo Gruodžio, net Stasio Šimkaus, Konrado Kavecko kūriniai. Mažai jau kas atmena šį žilagalvį profesorių vargonuojantį, aktyviai rengusį vis naujas programas Vilniuje, Kaune, Panevėžyje. Čia jo laukdavo kiti vargonavimui atsidavę muzikai: Vladas Paulauskas, Mykolas Karka, Antanas Makačinas, Kazimieras Karaška, Antanas Virbickas...

Atsimenu ir Panevėžio šv.Petro ir Povilo bažnyčios klebono Kazimiero Dulksnio inicijuotus vargonų muzikos koncertus gūdžiu sovietmečiu, šeštojo dešimtmečio pradžioje. Bažnyčios erdvėje netilpdavo visi norintys paklausyti Johanno Sebastiano Bacho... Gal ir jie bus prisiminti šiais metais?

Pokario siautuliai

Pokario sovietmetis visai sudarkė vargonų kultūrą. Šv.Jonų bažnyčioje buvo įrengtas popieriaus sandėlis. O paskui – baldų sandėlis. 1949 metais valdžia uždarė Vilniaus arkikatedrą, 1956-aisiais joje įrengta Paveikslų galerija.

Iš Vilniaus bažnyčių išluptų vargonų laukė skirtinga lemtis. Panevėžyje pro uždarytos bažnyčios langą kaip malkas mėtė vargonų vamzdžius.

Vėliau žurnale „Šluota“ pasirodė feljetonas: puikiomis blizgėmis iš vargonų vamzdžių viliojamos žuvys! Užlipdavome į Šv.Kotrynos bažnyčios vargonų erdvę pažiūrėti, kaip iš arti atrodo niokojami vargonai. Pasakoti ir pasakoti...

1940 K.Kaveckas dar bandė muzikos mokykloje išlaikyti vargonų klasę. Tačiau dešimtmečiui baigiantis viskas buvo sustabdyta.

Leopoldas Digrys ir Filharmonija buvo svarbiausi veikėjai, skatinę atgimti vargonų meną. 1962 m. Valstybinėje konservatorijoje (dabar LMTA) L.Digriui pavyko pradėti kaip antrą discipliną pianistus mokyti vargonavimo. Įstojo vos ne visos tuomečio pirmo kurso studentės.

Šiandien žinomos ryškiausios, pirmųjų tarptautinių M.K.Čiurlionio pianistų ir vargonininkų konkursų laureatės Giedrė Lukšaitė (Mrazkova), puiki, romantiška atlikėja Nijolė Trinkūnaitė (Dainienė). Pirmasis baigęs vargonininko specialybę buvo ryškiausias šios kartos atlikėjas Bernardas Vasiliauskas.

Asmenybės atkaklumo jėga

L.Digrio atkaklumas minant valdiškų institucijų slenksčius buvo nenugalimas. Kultūros ministro priimamajame laukdavo nors pusdienį. Tol, kol išplėšdavo sutikimą gauti įvairiausius leidimus rūpinantis vagonų instrumentais ir kt. Teisybės dėlei reikia pasakyti, kad apeinant draudimus, ideologinėms priežiūros struktūroms įrodant būtinybę įgyvendinti Lietuvai reikšmingus pokyčius, L.Digriui buvo padedama.

Rezultatai buvo akivaizdūs. L.Digrio pastangomis suskambo nauji vargonai Filharmonijoje (1963 m.), Lietuvos muzikos akademijoje (1964 m.), Vilniaus arkikatedroje (1969 m.), Baroko salėje (1976 m.), Klaipėdos universiteto salėje (1975 m.), Vilniaus šv.Kazimiero bažnyčioje (2003 m.).

1991 m. prof. L.Digrio iniciatyva įsikūrė Religinės muzikos centras, kasmet surengiantis per 60 sakralinės muzikos koncertų Vilniaus šv.Kazimiero bažnyčioje.

1972 muzikologas, vargonų kultūros puoselėtojas Rimantas Gučas įkūrė instrumentų dirbtuves. Pradėta tyrinėti, inventorizuoti, remontuoti instrumentus. Ryškėjo įdomi, savita vargonų kultūra Lietuvoje, vargonininkų, mokytojų, meistrų asmenybės.

Šiandien turime ne tik atlikėjų, bet ir solidžių mokslinių dr. Jūratės Landsbergytės, R.Gučo, Eglės Šeduikytės-Korienės, kitų autorių darbų.

Vargonų kultūra po Filharmonijos skliautais

Kitas pagyrų vertas vargonų kultūros puoselėtojas – sovietmečio laikotarpiu veikusi Valstybinė filharmonija. Kraujo klanai likdavo po mūšių su ideologinėmis institucijomis kaunantis dėl teisės ir naujų vargonų finansavimo. Mokėjimas įtikinti, diplomatija buvo reikšmingiausia.

Į sekmadieniais Arkikatedroje, tuomet – Paveikslų galerijoje, vykstančius vargonų arba vargonų ir chorinės muzikos koncertus žmonės veržte verždavosi. Sakydavo, keliaujame į Mišias...

Tai buvo ir propagavimas, ir kompozitorių bazė, ir edukacija: atsirado naujų kūrinių vargonams, augo karta atlikėjų. Sustiprėjo ryšiai su kitų kraštų vargonininkais. Daug gastrolierių, profesorių koncertų buvo kaip besitęsiantys meistriškumo kursai. Filharmonija rūpinosi ir mūsų atlikėjų gastrolėmis kitose respublikose, pagal galimybes užsienio šalyse.

Reikšmingi visomis prasmėmis tapo ir vargonų muzikos forumai, dar labiau suaktyvindavę vargonų muzikos vyksmą. Nuo 1968 m. prof. L.Digrio bei Filharmonijos rūpesčiu buvo rengiami Vilniaus tarptautiniai vargonų muzikos festivaliai, tuo laiku – pirmieji Sovietų Sąjungoje. Juose skambėjo ir nauji Eduardo Balsio, Juliaus Juzeliūno, Broniaus Kutavičiaus, Algirdo Martinaičio, Teisučio Makačino, Giedriaus Kuprevičiaus, Vidmanto Bartulio ir kitų lietuvių autorių kūriniai.

O Tarptautinis M.K.Čiurlionio pianistų ir vargonininkų konkursas skatino pasitempti jaunuosius, įtrauktas į didžiųjų, reikšmingų konkursų gretas Lietuvai suteikė galimybių būti plačiau matomai.

Pasiilgę vargonų muzikos

Po tokios tad būtinos įžangos turėtume pajusti koncerto prasmę. Iškovota teisė turėti gerą koncertinį instrumentą visai vargonų kultūrai buvo labai reikšminga. Buvo pakviesta ilgametėmis tradicijomis pasižyminti vokiečių vargondirbių įmonė, įsteigta dar 1820 metais, „Alexander Schuke Orgelbau Potsdam“. Jos pastatyti instrumentai skamba Magdeburgo katedroje Vokietijoje, Šv.Gvadelupės bazilikoje Mechike, prestižinėje Leipcigo koncertų salėje „Gewandhaus“.

1963 m. Filharmonijos Didžiojoje salėje iškilo nauji neobarokinio stiliaus, 3 manualų (taip derėtų rašyti ir filharmonijos lankstinuke) ir pedalų bei 52 registrų vargonai. Instrumento prospektą sukūrė W.Richteris, vargonus intonavo H.Wallbrechtas ir R.Nehmas.

Filharmonijos vargonų atidarymo koncertas vyko 1963 m. lapkričio 4 d. Jame grojo vargonininkas W.Schettelichas iš Leipcigo. Antrąjį atidarymo koncertą vargonavo L.Digrys. 1964 metais tos pačios firmos mokomieji vargonai buvo sumontuoti ir Konservatorijoje (dabar – LMTA).

Prakilni muzika

Šį atminimo vakarą K.Juodelytė atliko Fausto Latėno pjesę „Švytėjimas“ vargonams solo, sukurtą M.K.Čiurlionio konkurso užsakymu. Vargonininkė – įvairių tarptautinių konkursų laureatė, brendusi jau laisvoje Lietuvoje, todėl turėjusi įvairių puikių užsienio pedagogų įtakų. Koncertuojanti Lietuvoje bei Europoje.

Šį kartą kūrinys skambėjo fragmentiškai ir kameriškai. Žymiai ryškiau solistė interpretavo J.Juzeliūno Koncertą vargonams, smuiku ir styginių orkestrui. J.Juzeliūnas prie instrumento nebuvęs naujokas. Ne tik jaunystėje vargoninkavo, bet ir Šiaulių muzikos mokykloje mokėsi J.Karoso vargonų klasėje. Tokatinis judėjimas, pasakalija, fuga...

Atlikti neoklasicistinės struktūros kūrinio gražūs solistų dialogai, lietuviškai muzikai būdingas sutartiniškumas, puikiai skambėjęs lyrinis smuiko solo ir orkestras klausytojams priminė vargonų renesanso metą. Kaip ir R.Marcinkutės-Lesieur atliktas Franciso Poulenco Koncertas vargonams, styginiams ir timpanams g-moll, FP 93. Girdėjome ne tik gražią muziką, bet ir ryškią atlikėją.

Kažkodėl vietoje V.Silvestrovo pjesės orkestras atliko F.Latėno „Bolero“. Šmaikščiai ir žaismingai mėgdžiodamas M.Ravelio populiarųjį kūrinį kompozitorius sukūrė spalvingą kūrinį, kurio pats jau nespėjo baigti.

UAB „Lrytas“,
A. Goštauto g. 12A, LT-01108, Vilnius.

Įm. kodas: 300781534
Įregistruota LR įmonių registre, registro tvarkytojas:
Valstybės įmonė Registrų centras

lrytas.lt redakcija news@lrytas.lt
Pranešimai apie techninius nesklandumus pagalba@lrytas.lt

Atsisiųskite mobiliąją lrytas.lt programėlę

Apple App Store Google Play Store

Sekite mus:

Visos teisės saugomos. © 2024 UAB „Lrytas“. Kopijuoti, dauginti, platinti galima tik gavus raštišką UAB „Lrytas“ sutikimą.