Akcijų rengėjai teigia „laidojantys LNOBT“, mat gedi iki kovo su teatru turinčio atsisveikinti J.Sakalausko. O gal laidojamas J.Sakalausko penkmetis su jo darbo metodais, etika ir meno pasiūla?
Mintimis apie eilinę, bet paverstą skandalu vadovų rotaciją teatre pasidalijo patyrę operos ir šokio kritikai bei LNOBT senbuviai.
Audronė Žigaitytė-Nekrošienė, Lietuvos muzikų sąjungos prezidentė, „Muzikos barų“ redaktorė, kompozitorė:
LNOBT „revoliucionieriai“ visą laiką pabrėžia, kad teatras yra jų. Teatras nėra jų, nes jį finansuoja valstybė, turinti savo politiką. Už tą politiką atsako Kultūros ministerija, kurios ryžto šiuo atveju pasigendu. Valstybė, turėdama atsakyti už tvarką savo kuruojamose įstaigose, to nedaro.
Jei būčiau ministrė, iš karto nušluočiau tas performerių žvakutes teatre, išsikviesčiau ant kilimo visus organizatorius ir pasiūlyčiau kurti savo teatrą su J. Sakalausku priešakyje.
Mano pastarųjų metų įspūdžiai iš Klaipėdos muzikinio teatro, kurio vadovė Laima Vilimienė turi pakeisti J.Sakalauską, yra kur kas geresni negu iš LNOBT: L.Vilimienė visur lenkė J.Sakalauską. Galiu teigti tai visiškai objektyviai, nes su Laima mes niekada nesibičiuliavome. Bet aš matau jos profesionalumą ir negaliu jo nevertinti. Tai, ką ji sugebėjo nuveikti trupei gyvenant be teatro, siaučiant kovidui, su ribotu biudžetu – surinko stiprias trupes, pastatė fantastiškų spektaklių – yra vadybos meistrystė.
Reikia būti padirbėjus Klaipėdoje, kad suprastum, kokia ji didvyrė – aš pati vieną kadenciją vadovavau Klaipėdos muzikiniam teatrui.
Klaipėdiečių operos spektaklius – Eduardo Balsio „Kelionę į Tilžę“, Broniaus Kutavičiaus „Lokį“, Antonino Dvorako „Undinę“ – režisavo lietuviai. Mūsų režisieriai yra labai muzikalūs, bet LNOBT aukoja savą režisūros mokyklą dėl vidutinybių iš Italijos. Nesuvokiamas ir J.Sakalausko prisirišimas prie „Vilnius City Opera“ senų spektaklių – „Bohemos“ ir „Fausto“. Kam prireikė juos kelti į pagrindinę operos sceną?
O kiek pinigų papildomai gavo ši kompanija – net silpna darosi! Gerokai padidėjo orkestras. Dabar jame sėdi ir du mūsų styginių kvartetai. Jiems sudarytos puikios sąlygos: gavę užsakymų, gali koncertuoti, o kai nekoncertuoja – groti spektakliuose. Vaikinai iš „Mettis“ kvarteto labai aktyviai reiškiasi protestuose dėl naujos vadovės paskyrimo. O akcijoms diriguoja teatro vyr. dirigento Ričardo Šumilos brolienė režisierė asistentė Agnė Ambrozaitytė-Šumilė.
Man paslaptis, kaip J.Sakalauskas, atėjęs į teatrą, išstūmė anuomet generalinio direktoriaus pavaduotoja dirbusios L.Vilimienės komandą. Neįsivaizduoju, kaip galima to pasiekti, nes tik vadovo kadencija yra terminuota – visi kiti yra amžini.
Mano akimis, didžiausias J.Sakalausko penkmečio laimėjimas – tai visapusiškas „piaras“, nuo renginių anonsų iki rekomendacijų, kaip rengtis einant į teatrą, kaip žiūrėti spektaklius ir t.t. Paties Jono nuotraukos liejosi nenutrūkstamu srautu. Ir dabar – vos padėsi „laiką“ L.Vilimienei, tuoj gausi į mesindžerį grasinamą žinutę ar kaltinimą. Tai pavojingas žmonių tipas.
Skaidrė Baranskaja, šokio kritikė:
LNOBT sukilimas kilo lygioje vietoje. L.Vilimienės vizija konkurse pripažinta tinkamiausia, ir tuo viskas pasakyta. Kas dar, be ekspertų, gali turėti objektyvesnę nuomonę? O viešoji nuomonė gali būti visiškai kitokia, nei susidaro įspūdis iš socialinių tinklų, kuriais šiandien naudojasi įvairiausi nestabilūs veikėjai.
Visiškai palaikau komisijos sprendimą ir L.Vilimienės darbus. Ji labai gerai pasirodė Klaipėdoje ekstremaliomis sąlygomis. O J.Sakalausko vizija važinėti po kaimus, kol vyks teatro rekonstrukcija, gal ne visus tenkina.
Nemanau, kad turėtume įnirtingai reaguoti į jo komandos draskymąsi. Iš šalies tai atrodo juokingai – kažkokia beprotybė. Nenoriu lįsti į šitas pjautynes – jos ne mano ir ne Nacionalinio teatro lygio. Tai tik J.Sakalausko lygio kova. Kažkokiais būdais jį paskyrė LNOBT vadovu, jis kažkaip sužavėjo ankstesnę komisiją, bet kokia buvo jo vizija, ar ji išsipildė – klausimas. Man neaiški jo veikla, ir Operos vadovo Sesto Quatrini vadovavimas atrodo keistas. Jis pamiršta, kad dirba Nacionalinėje operoje, vis pabrėžia, jog tai – tarptautinė arena. Ne, pirmiausia – nacionalinė.
Tegu jie rėkauja, vaikšto su žvakėmis, stovi su kaukėmis. Gal kas nors policiją iškvies. Aš su bepročiais nepolemizuosiu.
Živilė Ramoškaitė, muzikologė:
Visai nenoriu kalbėti apie J.Sakalauską, lyginti jo ir L.Vilimienės – tai nelygintini dalykai. Tie performansai teatre yra vaikystė. Visos dabartinio kolektyvo baimės yra tikrai perdėtos. L.Vilimienė – turintis didžiulę patirtį, sugebantis dirbti žmogus. Tai ji įrodė jau būdama LNOBT vadovo pavaduotoja rinkodarai: dirbo labai kryptingai ir sklandžiai.
Iki šiol prisimename daug to laikotarpio spektaklių – Eimunto Nekrošiaus režisuotus „Otelą“ ir „Valkiriją“, Gintaro Varno „Rigoletą“ ir „Kornetą“, Antony Minghela'os „Madam Baterflai“, kitų režisierių ryškius darbus, šiuolaikišką Peterio Eotvoso operos „Meilė ir kiti demonai“ inscenizaciją, Krzysztofo Pastoro baleto spektaklius. Dabartinis LNOBT baleto vadovas užaugo tais laikais.
Neįmanoma nuneigti, kad ankstesnio vadovo laikais buvo pastatyta daugybė įspūdingų spektaklių. Ir už darbą Klaipėdos muzikiniame teatre L.Vilimienei – vieni pagyrimai: jos dėka teatras buvo priimtas į „Opera Europa“ asociaciją, ten mačiau kelis ypač gerus pastatymus. Visa vadyba teatras pakeltas į solidų lygį – ten verda kūryba.
Nesiruošiu nuneigti J.Sakalausko komandos darbo, bet konkursą laimi stipresnis.
Robertas Šervenikas, LNOBT dirigentas, buvęs muzikos vadovas:
Teatras rodo labai žemą lygį įveldamas visus į savo akcijas, puldamas žmones, kurie negali nieko atsakyti. Ateinantys žiūrėti spektaklių pamato „pagrabą“, norintys susikurti šeimos šventę turi klausytis gedulingo maršo. Tai visiškai nerimta ir nedera Nacionalinei operai.
Visiškas nesusipratimas ir apeliuoti dabar į kažkokį sovietmetį, atseit sugrįšiantį su L.Vilimiene. Taip kalbantys atėjo dirbti į teatrą, kai jos čia jau nebuvo. Ir prisiminkime metodus, kuriais dabartinis teatro direktorius atėjęs išvalė sau lauką, kad surinktų sau lojalius žmones.
Tie, kurie jam atrodo nelojalūs, iki šiol jaučia psichologinį spaudimą. Visai neseniai jį patyriau savo kailiu po interviu žiniasklaidai. Sulaukiau J.Sakalausko laiško, kad LNOBT administracija „yra susirūpinusi“ dėl viešoje erdvėje pasirodžiusių mano minčių, todėl prašo patikslinti informaciją ir primena ministro įsakymu patvirtintas kultūros įstaigų darbuotojų profesinės veiklos ir etikos taisykles. Įdomiausia, kad tame tekste net nepaminėjau nei teatro, nei jo vadovo. Ar tai ne tipiškas sovietinis spaudimas, noras kontroliuoti?
J.Sakalauskui užkliuvo straipsnio autorės formuluotė, kad „teatrui Nacionalinės premijos laureatas tapo nereikalingas“. Mat aš dirbu teatre – galiu padiriguoti net tris spektaklius per sezoną! Tai visiška veidmainystė. J.Sakalauskas, man dar dirbant muzikos vadovu, be paaiškinimo nuėmė visus mano spektaklius, o po to pasiūlė: kadangi nediriguojate, gal išeikite iš teatro arba bent jau likite puse etato. Ar tai normalu?
Tuometinė kultūros ministrė Liana Ruokytė-Jonsson ir viceministrė Gintautė Žemaitytė visiškai ignoravo nerimo signalus iš teatro ir ten dirbusių žmonių kompetenciją. J.Sakalauskas turėjo besąlygišką jų palaikymą, nors kaip vadovas visiškai negalėjo atsakyti į daugelį klausimų. Norėjome jam padėti, bet su mumis jis net nesikalbėjo, priiminėjo sprendimus už akių.
Ir dar. Vėl mojuojama ankstesnio vadovo Gintauto Kėvišo esą neskaidrios veiklos korta, kai viskas teatre kažin kiek kartų tikrinta, pertikrinta ir paneigta. Per dešimtmetį, man būnant muzikos vadovu, čia dirbo begalė komisijų. Dabar vėl giedama sena dainelė – atrodo, kad dėl visko, kad kultūroje kažkam nepatinka, kaltas buvęs teatro vadovas G. Kėvišas.
Kolektyvas kurstomas iš vidaus. J. Sakalauską palaikanti peticija buvo išsiuntinėta visiems darbuotojams su nurodytomis valandomis ir vieta, kur galima ją pasirašyti, o bijantys tai padaryti buvo kviečiami pasirašyti paslapčia, už teatro ribų. Gal ir man reikėjo paprašyti susitikimo sutemus prie Kipro Petrausko paminklo, kad niekas nesužinotų?
Užsiimama apgailėtina veikla. Niekam nerūpi teatras.
Česlovas Radžiūnas, LNOBT choro vadovas:
Atėję jauni žmonės skelbia, kad teatras prasidėjo nuo jų. Ne nuo jų prasidėjo. Ką tik gastroliavome Lenkijoje su ankstesnio vadovo kadencijos spektakliu – Günterio Krämerio režisuotu „Don Karlu“, teatre teberodomi „Montekiai ir Kapulečiai“, sugrąžinta iš praeities daugybė kartų rodyta G.Krämerio „Žydė“, planuojama prikelti „Idomenėją“, periodiškai rodoma „Madam Baterflai“. Tai įdomūs, originalūs spektakliai.
O naujieji, išskyrus „Rožių kavalierių“ ir „Dievo avinėlį“, nelabai pavykę. „Traviata“ „Ana Bolena“, „Rigoletas“ yra praėjusio amžiaus 8-ojo dešimtmečio stiliaus, jau seniai tokių neturėjome – atsidūrėme ne tame amžiuje. Taip statyti gali bet kas. Matyt, nelabai yra ką rodyti, jei į teatro sceną keliami nudėvėti „Vilnius City Opera“ spektakliai.
Kažkada buvome žinomi pasaulyje, nes G.Kėvišo laikais vien opera turėjo daugiau kaip 20 kelionių į užsienį, o baletas – dar daugiau. Apie mus rašė svetur, sulaukėme šūsnies teigiamų atsiliepimų. O dabar važiuojame sunkvežiniu į Lietuvos provinciją. Štai ir visa J. Sakalausko vadyba.
Aš dirbu ne J.Sakalauskui, bet teatrui ir visuomenei. J.Sakalauskas – jau aštuntas LNOBT direktorius mano gyvenime. Dabartinė rotacija nėra niekuo išskirtinė. Viskas turi būti sprendžiama teisiškai, o ne emocijomis, parašais, melu ir šmeižtu – ko tik nėra tose akcijose. Kitaminčiai teatre patiria psichologinį spaudimą. Aš tikrai tame nedalyvausiu.
J.Sakalausko reformos LNOBT
J.Sakalauskas vadovauti LNOBT buvo paskirtas iš antro karto. Pirmajame konkurse jis, kaip ir kiti pretendentai, nesurinko minimalaus balo. Komisija savo sprendimo skirti vadovu anuomet mažai žinomą asmenį nekomentavo ir konkurso konteksto neatskleidė.
Pradėjęs darbą teatre, J.Sakalauskas darbuotojams nepristatė savo veiklos planų, programos ar darbo vizijos, ilgą laiką su jais nesusitiko. Atėjęs dirbti su lozungu mažinti biurokratinį aparatą teatre, jis kūrė naujus struktūrinius padalinius su daug naujų vadovų, o į sukurtas darbo vietas žmones įdarbino vienašališku sprendimu.
Meninės veiklos tarnyba, turėjusi 1 vadovaujantį darbuotoją, buvo padalinta į 3 padalinius su naujais atskirais vadovais – Repertuaro ir veiklos planavimo skyriaus, Režisūros tarnybos, Dirigentų skyriaus. Į visas vadovaujančias pareigas, kurios pagal Lietuvos Respublikoje galiojančius teisės aktus gali būti einamos tik laimėjus konkursą, skelbiamą per valstybės tarnybos departamento sistemą, konkursai nebuvo skelbiami.
Buvo sukurti 4 departamentai su direktoriais-generalinio direktoriaus pavaduotojais, nors 2012 m. LNOBT valstybės audito išvadoje buvo parašyta, kad pagal darbuotojų skaičių LNOBT negali būti daugiau nei 2 generalinio direktoriaus pavaduotojai. Departamentuose suskaidyti didesni skyriai į mažesnius, paskiriant tų skyrių vadovus ir pavaduotojus, kai kuriose orkestro grupėse atsirado koncertmeisterio pavaduotojai.
LNOBT muzikos vadovas buvo vienašališkai perkeltas į žemiausias pareigas, o ankstesnėms jo funkcijoms atlikti be konkurso priimti du nauji darbuotojai – Ričardas Šumila ir Sesto Quatrini. Pagal LR darbo kodeksą buvusiam muzikos vadovui turėjo būti pasiūlytos analogiškos pareigos.
Atleidžiamiems darbuotojams, su kuriais vadovas teigė „negalėsiąs“ dirbti, buvo sumokamos išeitinės išmokos iš darbo užmokesčio fondo. Bet į išėjusiųjų vietas neturėjo būti priimami nauji žmonės išeitinių dydžio laikotarpiui, kad nebūtų pereikvotas biudžetas. Tai ne kartą buvo pabrėžė Kultūros ministerija per LNOBT auditus. Tačiau J. Sakalauskas nedelsdamas priimdavo naujus darbuotojus į visas darbo vietas.
Jau antraisiais savo vadovavimo metais jis skundėsi iš Seimo tribūnos katastrofišku lėšų stygiumi, augančia teatro skola ir reikalavo padidinti valstybės dotaciją, kitaip „gali tekti imtis radikalių priemonių“.
J.Sakalauskas buvo išgirstas. Nuo savo kadencijos pradžios jis naudojosi teatre jam suteiktais ypatingais įgaliojimais.
