Tokioje tarpdisciplininėje, multimedijinėje paradigmoje choreografas kuria iki šiol ir dirba kaip laisvai samdomas menininkas su pajėgiausiomis baleto ir šiuolaikinio šokio trupėmis visame pasaulyje. Galima tik spėlioti, kokio žvaigždžių išsidėstymo dėka A. Ekmano garsieji „Cacti“ (Kaktusai) apsireiškė Klaipėdoje, Žvejų rūmuose, kovo 17,18 dienomis.
Ne paslaptis, kad Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro baleto trupė jau keletą sezonų puoselėja ambicingus planus, nuosekliai dirba ta kryptimi ir jau šiandien gali pademonstruoti savarankiškai veikiančios baleto kompanijos raumenis.
Šiame, kaip ir daugelyje kitų baleto vakarų, neprireikia pajėgiausios Lietuvoje LNOBT baleto trupės palaikymo, išsiverčiama be kviestinių solistų. Klaipėdos baleto branduolys suformuotas iš ukrainiečių, lietuvių ir užsienio šalių šokėjų, įveikia ambicingus iššūkius ir pritraukia talentingus choreografus.
Vakaro „intro“ – Roberto Bondara'os miniatiūros „Hiccup“ ( Žagsulys ) ir „8m68“ – smagios, lengvai suvokiamos choreografinės baladės. Lietuvos žiūrovui jau neblogai žinoma šio lenkų choreografo kūryba ir braižas. R.Bondara mūsų scenose sukūrė pilnametražius, siužetinius baletus „Čiurlionis“ ( LNOBT ) ir „Faustas“ ( KVMT ).
Vis dėlto tai – kūrėjas, gebantis pasakoti istorijas ir abstrakcijų kalba, trumpose kompozicijose gal net labiau išryškindamas loginę, didaktinę minties ašį. Tarkime, „Žagsulyje“ du jauni, ką tik iš miego pakirdę bičiuliai įtaigiai choreografine kalba vaizduoja individo ego ir superego, o gal tiesiog kompleksuotą paauglį.
Bet kokiu atveju lengvos choreografo rankos potėpiai neleidžia sureikšminti, tirštinti problemos – ego su superego galų gale susitars, egzistencinė akimirka praeis, žagsulys baigsis, šokėjai Yan Malaki ir Mykhailo Mordasovas elegantiškai nusilenks publikai.
Panašiu lengvumu užburia ir „8m68“, kad ir ką reikštų pavadinimas (gal mercedes-benz modelio numerį?). Kompozicijos choreografiją, dramaturgiją, kostiumus ir šviesų dizainą sukūręs R. Bondara sufleruoja: „Judėdami pagal Amono Tobino muziką šokėjų kūnai, trykštantys energija ir emocijomis, braižo peizažą, paslėptą po baltu sniegu...“
Sniegas, tarsi vaikiško žaisliuko sniegelis, jaukiai, romantiškai apgaubiantis stikliniame gaubte esantį objektą, – lengvas, nelimpantis prie basų pėdų, palankus brėžti bet kokį emocijų peizažą, toks pat palankus ir ištrinti, pakeisti, pamiršti.
A. Ekmano „Cacti“ – aštrus ir sarkastiškas, atsiveriantis mūsų akims 16 šokėjų pavidalu, priklaupusių atskirose plokštumose, improvizuotose scenose, apšviestų iš aukštybių gyvybę teikiančia šviesa. Styginių kvarteto improvizacijos įkvėpti, neriame kartu su šokėjais į absoliučiai siurrealų veiksmo, vaizdo ir teksto lydinį.
A. Ekmanas nemėgsta meno kritikos ir iš savo talento Olimpo tarsi polemizuoja su visais, kurie mėgina šiuolaikinio meno kūrinį įsprausti į rėmelius, aprašyti ir sudėti visas rodykles. Įmantrus Spenser Theberge tekstas, nuskambantis pačioje veiksmo pradžioje, per sceną išdidžiai žingsniuojant Personai – tipiškas perdėtai vaizdingos recenzijos pavyzdys, suplakančios į viena Šaltąjį karą, Michelangelą, čiabuvius ir kaktusus.
Tuo metu šokantieji smagiai sau ant pjedestalų trypia tarantelą, kuria ir ilsisi po kūrybinių aktų. Kaktusai auga ir užauga, žiūrovas smagiai pasijuokia per humoristiniais prieskoniais pagardintą duetą, kurį sušoka Oleksandra Borodina ir Romanas Semenenko. O kur dar ta sušiurusi katė, nukritusi iš aukštybių lyg „deus ex machina“ personifikacija...
2010 m. sukurta choreografija nestebina, bet džiugina lengvais, organiškais štrichais, rūpestingai kiekvienam iš 16 šokėjų suteiktais išraiškos įrankiais. Tiek darniai judančių, bet individualiai besireiškiančių žmonių scenoje retokai gali pamatyti. Neįtikėtinas Klaipėdos baleto trupės įdirbis, jie darosi įdomūs. Bet neerzinkime kūrėjų!
Lengva ranka A. Ekmanas mestelėjo pasauliui 27 minučių šedevrą „Cacti“ ir jam nepatinka, kai kažkas iš savo varpinės bando aprašinėti per pasaulį sklendžiantį fenomeną. Tiesiog džiugu, kad „Kaktusai“ sudygo ir Lietuvoje.
