Rugpjūčio 11 d. 22.30 val. senojo elingo erdvę užvaldys patyrę reginių lauke meno „juvelyrai“: videografinį spektaklį „Carmina Burana“ pagal gerai žinomą kantatą sumanę pristatyti režisierius Dalius Abaris, muzikos vadovas ir dirigentas Robertas Šervenikas, scenografė Sigita Šimkūnaitė, kostiumų dailininkė Sandra Straukaitė, vaizdo projekcijų dailininkas Martynas Norvaišas.
Norint įsivaizduoti didingą elingą užliesiančios kantatos mastelį, pakanka paminėti, kad premjerą rengia „Skrajojančio olando“ režisierius D.Abaris ir jo puikiai užsirekomendavusi komanda. Už šio kūrinio režisūrą, pristatytą senajame elinge prieš trejus metus, D. Abaris 2021 m. buvo įvertintas „Auksiniu scenos kryžiumi“.
– Kiek savitumo kuriant scenografiją lemia aplinka, ypač netradicinė? Publikai – tai netikėtumas, o kūrėjui – gal tik nereikalingi rūpesčiai?
– Idėja kurti sceninius pastatymus netradicinėse erdvėse yra labai viliojanti, kontekstas kartais nustebina ir pasiūlo „savo“ idėjų. Scenografija po atviru dangumi labai išplečia patį spektaklio paveikslą. Nevaldoma gamtos stichija – dangus, lietus, praplaukiantys laivai bei praskrendantys paukščiai – taip pat visada suteikia netikėtumo įspūdį, gali pakeisti net spektaklio nuotaiką.
Dirbant atviroje erdvėje rūpesčių ir iššūkių tikrai netrūksta, nors Klaipėdos senojo elingo erdvę jau gerai pažįstu. Šį kartą pasiūlysiu pažvelgti į elingo erdvę iš visai kitos perspektyvos. Esu laiminga, kad jau netrukus idėjos taps kūnu. To labai laukiu.
– Kaip pavyksta susigyventi su gamtos stichijomis? „Skrajojančio olando“ veiksmui stiprybės teikė jūros vėjas, marių artumas. Ar „Carminoje Buranoje“ gamtos vaidmuo irgi svarbus?
– Ruošiamės įvairiam orui ir tikimės, kad vėjas mums bus palankus. Turėdama „Skrajojančio Olando“ patirtį ir galvodama apie scenovaizdį, labiausiai stengiausi apsaugoti orkestrą. Dirbtinių stichijų beveik nenaudosime. Šį kartą pasikliausime technologijoms: didelę dalį scenovaizdžio užims Martyno Norvaišo filmuota vaizdo medžiaga ir gyva vaizdo transliacija.
– Kokios medžiagos naudojamos kuriant scenografiją?
– Spektaklyje specialaus rekvizito beveik nebus – tik tai, ką mes matome kasdieniame gyvenime, gatvėje. Šį kartą – prioritetas tvarumui: naudosiu statybines nuolaužas, kurias po spektaklio grąžinsime, – jos sugrįš į antrinio ar net tretinio panaudojimo vietą. Kol kas tai, atrodo, bus didžiausias iššūkis.
– Ne pirmą kartą dirbate kartu su režisieriumi Daliumi Abariumi, kostiumų dailininke Sandra Straukaite, šviesų dailininku Andriumi Stasiuliu, vaizdo dailininku Martynu Norvaišu. Ar pirmenybę kūrybos procese teikiate patikrintiems partneriams? Ar mėgstate šioje srityje eksperimentuoti, dirbti su jaunais dar „nepripažintais“ menininkais?
– Be jokios abejonės, anksčiau įveikti bendri kūrybos žygiai sustiprina pasitikėjimą vieno kitu, nes žinai, ko gali tikėtis iš bendradarbių. Patikrintų bendražygių kompanijoje gali ramiai dirbti savo darbą ir per daug nesiblaškyti. Tuo pačiu mes dalijamės mintimis, vienas kito eskizais, bandome įsivaizduoti, kaip spektaklis atrodys bendrame paveiksle: vienas iš kito gauname gerų patarimų, įdomių įžvalgų.
Be to, esu įsitikinusi, kad žmones suvienija ne vien kūrybinės idėjos, bet ir panašus požiūris į darbo kultūrą ir etiką, užsidegimą, netgi į darbo greitį. Pati norėčiau taip gražiai matyti pasaulį kaip tą mato Martynas Norvaišas, – su juo esame patyrę ne vieną kelionę. Esu didelė jo kūrybos gerbėja. Be Andriaus Stasiulio šviesų tiesiog neįsivaizduoju nė vieno spektaklio: labai juo pasitikiu, jis – mano žvaigždė.
Sunkiai savo kūrybą įsivaizduoju ir be Sandros Straukaitės sukurtų kostiumų: tuomet liktų tik tuščias scenovaizdis be žmonių, arba jie visuose spektakliuose turėtų būti neapsirengę. Daliui Abariui esu dėkinga už pasitikėjimą. O eksperimentus irgi labai mėgstu ir stengiuosi juose dalyvauti. Naujai sutikti žmonės įkvepia. Net ir su šios kūrybinės komandos nariais juk turėjome pirmus savo susitikimus ir darbus. Kol kas stengiamės nesiskirti.
– Operos „Skrajojantis olandas“ metu žiūrovų dėmesį patraukdavo didžiulis laivas, įplaukiantis į sceną. Gal „Carmina Burana“ turės savo „herojų“ ar kokį išskirtinumą?
– Tokių išskirtinių „herojų“ šiame spektaklyje nėra. Pagrindinė spektaklio ašis – žmonės. Man šis kūrinys yra apie dekadentišką visuomenę, apie dabartį, kurioje žmonių mintys ir jausmai yra sumišę, o egoizmas skatina bendrą visuomenės nuosmukį.
Choras – šiuolaikiniai žmonės: aš, tu, bet kas kitas – tai teisuolių minia, „cancel“ kultūros atstovai, kurie smerkia, džiaugiasi ar stebisi, o jau kitą akimirką gali pavirsti savimi besimėgaujančių lėbautojų banda, skęstančia malonumuose ir nuodėmėse.
Pačioje kūrinio pradžioje ir pabaigoje ši minia kreipiasi į Fortūną, žinodama, kas jų gali laukti. Man tai įspėjimo muzika, kuri nukelia arba į labai netolimos ateities distopinį pasaulį, arba priverčia jaudintis dėl šiandienos. Todėl scenovaizdyje norėjau sujungti griūvantį pasaulį su šiandien populiaria nuobodulio estetika.
– Vasarą tradiciškai grįžtate kurti į pajūrį. Ar pavyksta rasti laisvą minutę pasigrožėjimui jūra?
– Visada smagu svečiuotis Klaipėdoje, ypač su nauju pastatymu. Kadangi laiko dažnai būna nedaug, ne visada pavyksta, bet visada stengiuosi.
