Šiemet už nuopelnus teatro menui S. Rezgevičius apdovanotas Klaipėdos „Padėkos kauke“. Tai juvelyrikos meno miniatiūra iš sidabro, papuošta auksu ir brangakmeniais – ypatingas apdovanojimas, teikiamas už Klaipėdoje kuriančių žmonių laimėjimus.
– Kuo užsiimate, kai nebedirbate Muzikiniame teatre? – paklausiau artisto.
– Nesu užsiėmęs, bet visada turiu ką veikti (juokiasi). Pensija – laikas, kai gali atsigręžti į savo fizinę ir dvasinę būklę. Kūnas – dvasios „kostiumas“. Per 53 darbo metus jis apsilamdė, gerokai susinešiojo, kaip ir visi materialūs dalykai. Namus, butus, mašinas restauruojame, renovuojame. Taip ir mūsų kūnams reikalinga pagalba.
Esu nemažai sportavęs: išbandęs gimnastiką, sunkumų kilnojimą, boksą, stalo tenisą, lengvąją atletiką, sklandymą ir, žinoma, parasparnių sportą, tad niekada nebuvau sukiužęs. Kitaip teatras sulig pirma pensijos diena būtų išlydėjęs į poilsį, o aš dar daug metų, būdamas jau senjoras, intensyviai dalyvavau visuose spektakliuose. Po rytinės repeticijos griebdavau už „sparno“ ir spėdavau porą valandų paskraidyti.
– Papasakokite apie savo naujausią apdovanojimą.
– Kai pakvietė į ceremoniją, maniau, kad ką sumaišė... Sutikau ateiti, bet nieko nesitikėjau. Maniau, gal kokį gerą žodį pasakys, ir tiek. Kai paskelbė, kad esu apdovanojamas „Už nuopelnus teatro menui“, buvau maloniai nustebintas ir sujaudintas iki ašarų. Supratau, ko žmonės taip graudinasi ar net verkia atsiimdami apdovanojimus. Juk už to slypi daug metų trukęs darbas.
Ir aš scenoje praleidau 30 metų. Buvo tikrai nelengvų išbandymų! Priimdamas apdovanojimą jaudinausi, nes jaučiau, kad visi tie metai buvo ne veltui, kad kažkas tai matė ir įvertino. Aš labai dėkingas Klaipėdos valstybiniam muzikiniam teatrui, – kiekviename mano sukurtame vaidmenyje buvo ir svarus kolegų, kūrėjų indėlis. Esu jų visų kūrinys!
Nuo 17 metų dirbau Klaipėdos Trinyčių fabrike budinčio elektriko mokiniu. Kai didžiuliai, erdvūs cechai po darbo pamainos ištuštėdavo, likdavome tik mes – elektrikai. Vaikščiodamas dainuodavau, o bendradarbiai plodavo. Gandas apie mano „koncertus“ pasiekė saviveiklinio orkestro vadovą Antaną Duoblį. Natų nepažinojau, bet, iš klausos akompanuojant orkestrui, jau visam fabriko kolektyvui pateikdavau savo „meną“.
Kitas mano gyvenimo etapas buvo tarnyba kariuomenėje. Ten taip pat teko padainuoti šokiams lietuvių ir latvių sukurtame estradiniame ansamblyje. Nukopijuodavau ir atkartodavau garsiausių 7-ojo dešimtmečio dainininkų repertuarą.
1966-aisiais vėl grįžau į Trinyčių fabriką. Per pietų pertraukas žaisdavau stalo tenisą, tampiau štangą, dalyvavau visose miesto varžybose. Bėgiojau trumpas distancijas už Klaipėdos sporto klubą „Atlantas“ ir visa širdimi jaučiau, kad elektriko specialybė nėra mano ateitis.
– Ir nusprendėte veikti?
– Po poros metų, jau šiek tiek pramokęs muzikinio rašto, ryžausi stoti į Klaipėdos Stasio Šimkaus konservatoriją. Žinodamas savo menką muzikinį išprusimą, labai jaudinausi, tačiau padrąsintas vienu pirštu sugrojau keliolika taktų iš Oginskio polonezo, o paprašytas padainuoti, prisiminiau kariuomenės repertuarą. Sudainavau komisijai jiems nežinomą dainą apie Indoneziją. Ir ką gi? Įstojau, bet ne į vokalą, o į trombono klasę, nes būtent pučiamųjų katedroje buvo laisva vieta.
Dabar niekam nepalinkėčiau ištisas valandas kaimynystėje nuobodžiai gamas liurlinančio studento. Kartą kaimynas, negalėjęs užmigti po naktinės pamainos, atlėkė net su kirviu šaukdamas, kad „užmušiu, sukaposiu tavo tą prakeiktą vamzdį, jei neužsičiaupsi“.
Todėl tekdavo keltis labai anksti – 6 valandą ryto, kad rasčiau konservatorijoje laisvą auditoriją ir galėčiau ten parepetuoti. Nelengva man buvo muzikavimo pradžia. Netrukus sukūriau šeimą, trūko pinigėlių, tad vasaromis tekdavo ir juodo darbo statybose paragauti.
Kai vieną dieną šviesaus atminimo karinio orkestro dirigentas Stepas Gricius pasiūlė trombonininko etatą, sutikau – pasirašiau dvejų metų sutartį. Tada turėjau marias laiko individualiam muzikavimui. Kartu tarnavo Stasys Čiapas ir Antanas Čapas. Jie buvo eiliniai kareiviai, o aš – netiesioginis jų viršininkas.
Po tarnybos 1972 metais S. Čiapas jau grojo „Nerijoje“, tad, jo rekomendacijos dėka, 1973-aisiais prasidėjo ir man naujas, audringas, nors ir sunkus, bet gražus gyvenimo tarpsnis.
– Koks buvo tas darbas ansamblyje „Nerija“?
– „Nerijos“ vadovas Romualdas Bieliauskas tarsi avansu patikėjo manimi, dar visai „žaliu“, nepatyrusiu muzikantu. Aš jam tikau kaip negeriantis ir nerūkantis, nes anais laikais buvau retas egzempliorius tarp muzikantų, daug grojantis, rimtas vyrukas. Kai kiti gastrolėse, viešbučiuose dar miegodavo, aš jau „zulindavau“ savo partijas.
Stasys Povilaitis, na ir kiti solistai visada prašydavo kambarių kuo toliau nuo manęs. „Staseli, užknisai juodai“, – sakydavo. Tačiau širdį glostydavo vadovo R. Bieliausko pagyrimai. Daugelis klaidingai įsivaizduoja „estradnykų“ gyvenimą. Tarsi jis – nuolatinė šventė. Nieko panašaus. Palikę šeimas, trankydavomės po baltą svietą, linksmindavome Lietuvos ir visos sąjungos publiką – būdavo po 2–3 koncertus per dieną.
Nors ir linksmas, bet alinantis sveikatą darbas. Juk labai dažnai po koncertų, nusileidus uždangai, mūsų laukdavo vaišės, puotos. Visi norėdavo pabendrauti, pasėdėti, išgerti kartu su to meto Lietuvos „žvaigždėmis“. Tostai skambėdavo kilnojant taureles, o didelėje šalyje – jau stiklines. Kaip atsispirti, atsisakyti, pabėgti? Jokių šansų.
Todėl rytai vyrams būdavo labai sunkūs. Įspraustas į tokias sąlygas, turėdavau imtis gudrybių. Vietoje šnapso sugebėdavau gerti vandenį ir kartu su visais girtėti. Tai buvo pirmos mano būsimos aktorystės pamokos.
Gastrolėse, kaip scenos rekvizitą, vežiodavausi savadarbę skraidyklę. Ukrainoje, Kryme, Šiaurės Kaukaze, Čerkesijoje, Latvijoje, Lietuvoje manęs laukdavo „sparno broliai“. Skambutis anksti ryte – draugai su automobiliu prie viešbučio durų, ir manęs iki koncerto vakare niekas nematė. Kalnų panoramos su snieguotomis viršūnėmis, gėlėti slėniai, tiesiog iš dangaus krintantys upeliūkščiai, sklandantys šalia ereliai nunešdavo mane į visai kitą, nežemišką pasaulį.
Tomis akimirkomis dėkodavau likimui už galimybę keliauti nemokamai, visą tai matyti ir dar gauti atlyginimą. Scenoje visi dirbome vieną darbą, bet gyvenome skirtingus gyvenimus.
– Ar jautėtės ypatingi, nes visi jus žinojo, dainavo jūsų dainas?
– Taip... Su šiuo ansambliu kone dešimt kartų per penkiolika metų apvažiavome Lietuvą, aplankėme visų rajonų, miestelių kultūros namus. Kur tik išlipdavome, visi mus pažindavo, o mes skuosdavome ieškoti pašto, kad tik galėtume nemokamai paskambinti žmonoms ir pranešti, kur esame.
Visi dainuodavo mūsų dainas „Pavasaris gimtinėje“, „Švieski man vėl“, „Siselija“... Bet tas populiarumas man mažai rūpėjo, nes nuo 1963 metų aš skraidžiau padangėmis parasparniais, ir be žvaigždžių ligos...
– Vis dėlto nusprendėte baigti karjerą ansamblyje „Nerija“?
– 1979 metais „Nerija“ liko našlaitė – mirė mūsų vadovas Romualdas Bieliauskas. Nuo tada ansamblis lėtai ir nenumaldomai ėmė byrėti. 1987-ųjų vasarą mano epopėja estrados padangėje baigėsi, o aš susimąsčiau, ką veikti.
Stovėjau prie tuometinių Klaipėdos kultūros namų, kurie vėliau tapo Klaipėdos valstybiniu muzikiniu teatru, ir galvojau ką man daryti... Buvau perskaitęs laikraštyje „Klaipėda“, kad skelbiama naujų choro dainininkų atranka. Kaip tik pro šalį ėjo solistas Šarūnas Juškevičius ir tarsi juokais pasiūlė prisijungti, pridurdamas, jog šiai pozicijai labai tikčiau.
Nuėjau. Rinkausi tarp choro ir orkestro. Kolegos sakė, kad orkestro duobėje aš nudusiu... O chorą pamažu „išaugau“, nes negalėjau ilgai būti statistinis vienetas didelėje masėje žmonių, – man niežtėjo išsiskirti, norėjosi improvizacijų. Buvau pratęs, kad „Nerijoje“ suvaidindavome mažas intermedijas.
Ir štai kartą tuometinis meno vadovas Gintas Žilys pasiūlė man sudainuoti Gaetano Donizetti operoje „Varpelis“ vietoje Amžinybėn išėjusio kolegos ir taip išgelbėti spektaklį. Zūbrinau dieną ir naktį natas ir tekstus. Suvaidinau – teatro vadovybei patiko, tad mano statusas teatre pasikeitė. Nuo 1994 m. tapau solistu.
Netrukus Milano Nováko „Opera mafiozo“ dainavau nevykėlio vengro, kurio pavardę sunku ištarti, partiją. Šiame spektaklyje mane ir į maišą kišo, vogė, apšaudė, o aš lyg paskutiniame atodūsyje galiausiai išstenėdavau „mama...“. Publikai tai atrodė labai juokinga.
– Ar suklysti pasitaikydavo?
– Klysdavau, pamiršdavau tekstą, bet tada įjungdavau improvizaciją. Sėdintys salėje nieko nepastebėdavo (juokiasi)...
Dirigentas Stasys Domarkas per savo antrą kadenciją Muzikiniame teatre statė labai daug operečių. Taip sulaukiau vieno rimčiausių savo karjeroje vaidmenų Franzo Leharo operetėje „Linksmoji našlė“. Turėjau ne tik stengtis išdainuoti patikėtą partiją, bet ir suvaidinti išgerti mėgstantį asmenį.
Operetėje tapau stotingos solistės Valerijos Balsytės sutuoktiniu. Šalia jos, būdamas nedidelio ūgio, atrodžiau lyg vaikas. Operetė – trijų veiksmų, o aš turėdavau vaidindamas išlikti neva to paties girtumo lygio, kad publika patikėtų pasakojamu siužetu.
Kolegos iš manęs šaipėsi, kad man, kaip buvusiam legendinės „Nerijos“ nariui, tai nieko nereiškia – neva esu matęs tikrų bohemiškų scenų. Ir publika mano „girtumu“ nuoširdžiai tikėjo. Po spektaklio gastrolių Mažeikiuose turėjau pasirodyti kolegės V. Balsytės tėvams ir įtikinti juos, jog scenoje buvau blaivus (juokiasi).
Esu dėkingas režisierei Rimai Sasnauskaitei, kuri mane įtraukė į visus Muzikinio teatro spektaklius vaikams. Ji buvo ir rekordiškai ilgai Muzikiniame teatre rodyto spektaklio „Pelenė“, kuriame aš vaidinau karalių, kūrėja.
Visada žavėjausi savo kolegomis ir jaučiausi šalia jų truputį menkesnis, nes neva mano balsas ne toks geras. Bet savo trūkumus stengdavausi paversti privalumais išdainuodamas tai, ko kiti nesiryždavo, kur reikdavo daugiau teatrališkumo, komiškumo.
Galėjau dainuoti visaip, tik ne normaliai. Kai režisierius Ramūnas Kaubrys šaukdavo „solistai į sceną“, net „susinepatogindavau“. Aš buvau molio gabalėlis profesionalių kūrėjų rankose ir esu dėkingas, kad jie mane stropiai „minkė“ ir „nulipdė“ tuo, kuo tapau.
Esu dėkingas Muzikiniam teatrui, kad jis man leido paragauti visiškai kitokio gyvenimo. Estradoje – kitokie santykiai. Kai pradėjau dirbti KVMT ir kartu su choru pirmą kartą dainavau W. A. Mozarto „Requiem“, verkiau ir negalėjau dainuoti... Jaučiau, kaip mano balsas įsilieja į choro visumą ir ištirpsta muzikos didybėje. Spimdavo nenusakomo gerumo jausmas. Muzikinio teatro darbuotojus siejo gražūs santykiai, aukštesnė bendravimo kokybė. Išgaruoti estradiniam palikimui, prireikė laiko.
Muzikiniame teatre dainavau 30 metų, o mano karjera čia prasidėjo nuo 40-ties. Esu kone Muzikinio teatro rekordinininkas. Ir būdamas 74-erių dar laksčiau kaip peliukas Antano Kučinsko operoje vaikams „Bulvinė pasaka“: ne tik dainavau, bet ir lindau į orkestro duobę, pas žiūrovus ir vėl bėgau į sceną. Ne klaipėdiečiai negalėjo patikėti, kad man jau tiek metų. Juokėsi, kad mano pasas suklastotas...
Paskutiniu mano išėjimu į sceną tapo gastrolės Latvijoje su spektakliu „Paryžiaus katedra“. Tiesiog supratau, kad tai negali tęstis amžinai, o kolegos net juokaudavo, kad jei aš dirbsiu toliau, visiems nutolins pensijinį amžių.
– Taip lengvai nutraukėte visas gijas?
– O, Viešpatie, ne... Sceną aš sapnuoju kone kiekvieną naktį. Visus teatro užkaborius esu išvaikščiojęs sapne ir visus kolegas ten sutikęs (juokiasi). Ne kartą sapnavau, kad solistas Š. Juškevičius mane stumia į sceną bambėdamas, kad dabar mano išėjimas, o aš sutrikęs klausiu koks čia spektaklis ir bandau prisiminti žodžius. Prabusdavau šalto prakaito išpiltas. Teatras per tiek metų – jau mano kauluose, smegenyse, visame kūne... Negali to atsikratyti, teatre praleidęs per daug laiko.
– Papasakokite apie mylimiausius vaidmenis.
– Nors buvau ne jaunuolis, vaidmenų gaudavau daug. R. ir R. Šermanų miuzikle „Merė Popins“ vaidinau net tris personažus: Misterį peruką, banko tarnautoją ir režisieriaus R. Kaubrio sugalvotą personažą „Buteliuką“. Vos spėdavau persirengti.
Ir ko tik aš nevaidinau: ubagus, karalius, baisuoklius pasakų personažus vaikiškuose spektakliuose, policininkus, generolus, net kurfiurstą „Taravos Anikėje“, kalėjimo prižiūrėtoją ir tarną „Šiksnosparnyje“, piktą kleboną „Veronikoje“, mažąjį peliuką „Bulvinėje pasakoje“ ir „Makaronų operoje“, Smuklininką „Smuikininke ant stogo“, mėgstantį išgerti tarną Negošą „Linksmojoje našlėje“...
Visų spektaklių neįmanoma išvardyti. Aš linksmas, trykštantis optimizmu žmogus, tad spjaudyti iš savęs bjaurastį per spektaklio personažus žiauriai nepatikdavo. Bet teatras yra teatras.
– Nedidelis ūgis jums gyvenime trukdė, o gal vedė į priekį?
– Kompleksavau, ypač stovėdamas šalia merginų. Nuo jaunystės įsimylėdavau aukštesnes. Labai drovėdavausi net pakviesti šokti... Jūs, moterys, visada įpratusios vyrą matyti aukštesnį, stambesnį, o aš mažas, smulkus. Niekada nebuvau tikras vyras ta prasme, kad nei rūkiau, nei gėriau... Ir iki šiol nepasiekiau to stereotipinio vyro įvaizdžio standartų. Man įstrigo vieno draugo ištarta frazė, kuris juokėsi, kad aš ir būdamas suaugęs likau mažas...
Iš kur pas mane atsirado tas noras stengtis būti greitesniam, tobulesniam? Aš nuo mažens stengiausi būti „krūtesniu“ už aukštesnius draugus.
Graužiausi dėl ūgio, kol man vienas žmogus pasakė lemtingą pamokymą: „Tau Dievas davė tiek daug talentų, kad negali dar kažko prašyti“... Susimąsčiau ir susigėdau. Iš tiesų, argi galėčiau norėti daugiau?
– Niekada net neįtartum, kad jums – 78-eri...
– Aš esu lyg vaikas – visą gyvenimą neišlipęs iš smėlio dėžės. Man greitai aštuoniasdešimt, bet visiems, kaip ir sau, patariu neskubėti suaugti: tai temdo gyvenimo džiaugsmą, kūrybiškumą, laimę... Nežiūriu pernelyg rimtai į buitį, į kasdienę rutiną. Mūsų gyvenimą suėda potraukis daiktams, santykių sureikšminimas.
Nuo jaunystės stebiu gamtą ir to mokau kitus. Raginu žmones pažvelgti į dangų, aplinką, grožėtis metų laikais. Dangus ir visa aplinka – kasdien naujas, mums dovanojamas gamtos paveikslas. Aš tuo džiaugiuosi nuo jaunystės. Ne šiaip skraidau – aš mėgaujuosi kiekvienu gamtos lopinėliu.
Skraidymas – man ir šiuo metu gyvenimo variklis, bet aš ruošiu save laikui, kai skraidyti nebegalėsiu. Gyvenimas visais savo etapais yra savaip gražus. Žmonės klaidingai mano, kad tik darbe gali save realizuoti. Mes kuriame, jaudinamės, nervinamės ir atrodo, kad tai – visas gyvenimas...
– Skraidymas – pavojingas pomėgis?
– Čia bravūros negali būti. Kai skrendi lėktuvu, tavo gyvybė – pilotų rankose. Kai aš kybau su parasparniu aukštai danguje, lieku vienut vienutėlis: mano gyvenimo saugumas priklauso nuo mano įgūdžių, patirties, susikaupimo ir...sėkmės. Skraidūnai ypatinga žmonių rūšis. Jie dar gyvi patenka į dangų (juokiasi). Gyvenimas gražus, jei turi sparnus.
