Spalio 17 ir 20 d. publika išgirs jo kerinčius daugiasluoksnius kūrinius „Lux Aeterna“ ir „Lontano“, o pagrindinis G. Ligeti muzikai skirtas vakaras – spalio 26 d. Nacionalinėje filharmonijoje, kur jo kūrinius atliks britų fortepijono garsenybė Nicolas Hodges ir Lietuvos kamerinis orkestras, diriguojamas sparčiai kylančios britų batutos žvaigždės Jacko Sheeno.
Transilvanijoje gimusio, karo metais per plauką mirties išvengusio, o vėliau į Vakarus pabėgusio György Ligeti likimas savaip atspindi daugelio XX a. Rytų Europos kūrėjų dramą, tik jo gyvenimo istorija – su laiminga pabaiga.
Tapęs vienu pačių įtakingiausių XX-XXI a. kūrėjų, kurio kūrinius atlieka žymiausi pasaulio kolektyvai – orkestrai, operos teatrai, ansambliai, garsūs solistai, Ligeti visgi nemėgo pasakoti apie savo karo metais prabėgusią jaunystę. Ir tik ruošiant biografinę knygą „György Ligeti: Music and the Imagination“ (2003), jos autoriui Richardui Steinitzui bendraujant su kompozitoriumi, pavyko iškelti į dienos šviesą sunkias, traumines Ligeti patirtis, kurios darė įtaką ir jo vėlesnei kūrybai.
György Ligeti gimė 1923 m. gegužės 28-ąją Transilvanijoje, Rumunijoje, Vengrijos žydų šeimoje. Beje, vienas iš Ligeti prosenelių buvo žymus smuikininkas Leopoldas Aueris – garsiojo vilniečio Jaschos Heifetzo smuiko profesorius. Smuikininkas buvo ir György brolis Gáboras, deja, per karą žuvęs nacių koncentracijos stovykloje, kaip ir Ligeti tėvas. Išvengti mirties pavyko tik kompozitoriaus mamai – ji buvo gydytoja ir todėl Aušvice jos nenužudė.
Būdamas vaikas György buvo itin lakios fantazijos. Jo gimtasis miestelis, Dičosentmartonas, buvo apsuptas fabrikų – vienam iš jų, gaminusiam spausdinimo mašinėles, vadovavo György dėdė. Tarškančios mašinėlės György darė milžinišką įspūdį, be to, netoliese veikė stiklo ir popieriaus gamyklos, plytų fabrikas; šie vaikystės įspūdžiai lėmė jo vėlesnį žavėjimąsi viskuo, kas mechaniška, techniška.
Jis svajojo tapti mokslininku, tad namuose įsirengė mažytę chemijos laboratoriją. Sukūrė išgalvotą šalį „Kylwiria“ – nupiešė jos žemėlapius, aprašė geologinę sandarą, visuomenės socialinę sistemą ir net sugalvojo šios šalies kalbą ir gramatiką. 1941 m. Ligeti išlaikė stojamuosius fizikos ir matematikos egzaminus į Klužo universitetą (nuo 1940 m. priklausė Vengrijai), bet vyriausybei nurodžius riboti žydų patekimą į universitetus, Ligeti nebuvo priimtas.
Tuomet jis įstojo į muzikos konservatoriją, mat jos direktorius Viktor Vaszy ryžosi neeliminuoti žydų studentų. Karo metais Ligeti sekėsi išlikti gyvam, kitaip nei 550 000 Vengrijos žydų. 1943 m. jis buvo paimtas į darbo bataljoną Segede. 1944 m. daugelis darbininkų buvo išsiųsti į vario kasyklas Serbijoje, kur po mėnesio turėjo būti sušaudyti SS. Ligeti vos išvengė šio likimo, atskirtas nuo likusio bataljono Nagyvárado gete, netoli Budapešto.
Vėliau per sovietų puolimą Ligeti buvo suimtas šios kariuomenės. Tačiau į kalinių koloną įsirėžus tankams, jam pavyko pabėgti. Kitu atveju jis greičiausiai būtų išsiųstas į Sibirą.
Po karo Ligeti tęsė studijas Budapešto konservatorijoje ir susibičiuliavo su keliais metais jaunesniu kompozitoriumi György Kurtágu. Jiedu tikėjosi atnaujinti Vengrijos muziką ir su nekantrumu laukė Bélos Bartóko sugrįžimo iš emigracijos JAV, tačiau šis mirė 1945 m., o 1948 m. Bartóko kūriniai ir apskritai modernioji muzika buvo uždrausta šalyje – viešai galėjo skambėti tik optimistinė ir paprasta muzika. Tad Ligeti ėmėsi studijuoti Rumunijos folklorą. Visgi jis pradėjo susirašinėti su Vakarų muzikais, įskaitant žymų vokiečių kompozitorių Karlheinzą Stockhauseną.
1956-ųjų lapkritį, per mažą radijo imtuvą Vengrijos sukilimo įkarštyje Budapešte, Ligeti klausėsi laikmetį paženklinusio Stockhauseno kūrinio „Gesang der Jünglinge“. Netrukus su žmona Vera, susikrovę nedidelę mantą ir pluoštą savo kompozicijų, jie nedideliu automobiliu slaptai kirto Austrijos sieną, nuo tada kompozitorius gyveno Vokietijoje ir Austrijoje iki pat mirties 2006 m.
G. Ligeti yra sakęs: „Mano muzikoje liko įspaudas laiko, praleisto mirties šešėlyje. Visgi tai nesuteikia jai tragizmo, kaip tik priešingai. Kiekvienas, patyręs siaubingų išgyvenimų, nemėgsta kurti gąsdinančių meno kūrinių. Jis labiau linkęs atsiriboti.“
Kiek kitokia ir ypač įdomi istorija nutiko su jo didžiausiu muzikos kūriniu – opera „Le Grand Macabre“ („Didysis siaubūnas“, 1975–1977), kurią jis kūrė su lietuvių kilmės dailininke Aliute Mečys. Juodu siejo ne tik kūrybinis, bet ir meilės ryšys. Būtent Aliutė pasiūlė siužeto pagrindui belgų dramaturgo Michelio de Ghelderode’s pjesę, kurioje pagrindinės temos – Paskutinis teismas ir meilė. Aliutė Mečys sukūrė ir pirmojo šios operos pastatymo Stokholme kostiumus.
Kituose G. Ligeti kūriniuose jo patirti išgyvenimai atsispindi dar subtiliau, pavyzdžiui, Koncerte fortepijonui, kuris nuskambės spalio 26 d. Vilniuje, galima išgirsti pasikartojantį motyvą, atėjusį iš rumuniškųjų raudų „bocet“. Žymusis britų pianistas Nicolas Hodges šiame koncerte Nacionalinėje filharmonijoje atliks ir pluoštą Ligeti Etiudų fortepijonui, savo reikšme lyginamų su F. Chopino, F. Liszto ir C. Debussy etiudais.
Vieno įžymiausių šių laikų muzikos kūrėjo G. Ligeti 100-mečiui skirtas koncertas – spalio 26 d. Nacionalinėje filharmonijoje: britų fortepijono garsenybė Nicolas Hodges, Lietuvos kamerinis orkestras ir dirigentas Jack Sheen.
Bilietus platina „Kakava.lt“ (https://kakava.lt/en/event/britu-fortepijono-garsenybe-nicolas-hodges-ir-lietuvos-kamerinis-orkestras/6494/10947). Festivalį finansuoja Lietuvos kultūros taryba, Vilniaus miesto savivaldybė.
